Šiuolaikiniai telefonai pasižymi visa puokšte išskirtinių funkcijų. Pavyzdžiui, „Huawei“ flagmanas „Huawei P30“ pasižymi kamera, kuri gali fotografuoti beveik visiškoje tamsoje, taip pat gali atkurti 16,7 milijono atspalvių.
Pirmieji išmanieji telefonai fotografuoti išvis negalėjo, o jų ekranas turėjo dvi spalvas, tačiau šių telefonų savybės, tais laikais, buvo išskirtinės. Kviečiame jus susipažinti su trumpa pirmųjų išmaniųjų telefonų istorija.
Nuo Teslos iki „Simono“
Dabar tai atrodo neįtikėtina, tačiau pirmasis išmaniuosius telefonus 1926 m. išpranašavo legendinis mokslininkas ir išradėjas Nikolas Tesla.
Tiesa, pavadinimo „išmanusis telefonas“ jis neminėjo, tačiau jis apibūdino technologiją, kuri pakeis žmonių gyvenimus. Štai ką jis rašė:
„Kai bevielis ryšys įsigalės, žemė taps milžiniškomis smegenimis, o tai reiškia, kad visi dalykai taps tikros ir ritmiškos visumos dalelėmis. Mes galėsime vieni su kitais bendrauti ir būti girdimi kiekvieną akimirką, nepaisant atstumo. Ne tik tai: per televiziją ir telefoną mes vieni kitus matysime taip gerai, tarsi būtume šalia, nors būsime už tūkstančių mylių. O įrenginiai, kurie padės mums tai padaryti, bus labai paprasti, palyginus su dabartiniais telefonais. Tokį įrenginį bus galima nešiotis liemenės kišenėje“, – rašė N.Tesla.
Iš esmės N.Teslos prognozė buvo teisinga. Išmanieji telefonai – daugelio skirtingų technologijų, susijungusių į viena, rezultatas.
Dėl to, kas tiksliai yra išmanusis telefonas, galima ginčytis, tačiau paprasčiausias apibrėžimas būtų toks – tai mobilusis telefonas, kuris pasižymi ir kompiuteriui būdingomis galimybėmis.
Kalbant konkrečiau, dažniausiai išmanusis telefonas leidžia naudotis internetu, turi liečiamąjį ekraną ir leidžia naudoti parsisiųstas programėles.
Pirmasis tokį apibrėžimą atitikęs telefonas buvo IBM sukurtas „Simon“, kurį bendrovė vadino „Personaliniu komunikatoriumi“. Jis buvo pristatytas 1992 m., o prekyboje pasirodė 1994 m.
„Simon“, kalbant dabar įprastais terminais, galima vadinti „telefonu-plyta“: jis buvo didesnis net ir už daugelį neišmanių mobiliųjų telefonų. Tačiau jis pasižymėjo ir daugeliu savybių, kurių neturėjo tuometiniai telefonai.
„Simon“ galėjo ne tik skambinti ir priimti skambučius, bet ir siųsti faksus bei elektroninius laiškus. Jis turėjo kalendorių, adresų knygą, skaičiuotuvą, laiko planavimo programėlę ir užrašų knygelę.
Ir tai dar ne viskas. Jis turėjo liečiamąjį ekraną, kurį spaudžiant buvo galima surinkti telefono numerį. Be to, IBM pademonstravo, kad telefonas, jį šiek tiek modifikavus, galėjo ir rodyti akcijų kursus, žemėlapį ar naujienas.
Kitaip tariant, nors buvo didelis ir ne itin gražus, šis telefonas jau galėjo daryti tai, ką daro išmanieji telefonai. Tiesa, jo baterija laikė vos valandą.
Vis dėlto „Simon“ tapo technologija, aplenkusia laiką. Nepaisant jo išskirtinių savybių, jo kaina ir rimtas įvaizdis gąsdino daug potencialių vartotojų.
Šis telefonas iš esmės buvo orientuotas tik į siauras vartotojų grupes – verslininkus, biržos maklerius ir kt. Jis ir kainavo 1100 dolerių – sumą, kuri tuomet buvo įkandama tik nedaugeliui.
Kurti programėles telefonui, kuriuo beveik niekas nesinaudojo, taip pat mažai kas norėjo. „Simon“ teturėjo vienintelę ne gamintojo sukurtą programėlę, kainavusią 300 dolerių.
„Simon“ prekyboje išsilaikė 6 mėnesius. Tuomet prekyba juo buvo nutraukta, pardavus vos apie 50 tūkst. šio telefono vienetų.
Kompiuteris delne, bet dar ne telefonas
Kuriam laikui bandymų sujungti mobilųjį telefoną ir kompiuterį buvo atsisakyta. XX a. pabaigoje išpopuliarėjo kita priemonė – vadinamieji asmeniniai skaitmeniniai asistentai, Lietuvoje vadinti „delniniais kompiuteriais“.
Šie kompiuteriai pasižymėjo daugeliu dabar išmaniesiems telefonams būdingų savybių – galėjo jungtis prie interneto, leido naudotojui klausytis muzikos, naudotis žemėlapiu ir t. t.
Tačiau jie nefunkcionavo kaip telefonai – jais nebuvo galima skambinti ar rašyti SMS žinučių. Todėl nemažai vartotojų tiesiog įprato kišenėje nešiotis du prietaisus – telefoną ir delninį kompiuterį.
Vis dėlto pamažu ir mobiliųjų telefonų gamintojai pradėjo plėsti telefonų galimybes. Pirmasis telefonas, kuris oficialiai buvo vadinamas „išmaniuoju telefonu“ ir reklamose pristatomas kaip „išmanusis telefonas“, buvo „Ericsson R380“, pasirodęs 2000 m.
Šis telefonas buvo nedidelis ir lengvas kaip daugelis tuometinių mobiliųjų telefonų, tačiau jo klaviatūra galėjo būti išversta į išorę, atveriant nedidelį juodai baltą liečiamąjį ekraną.
Naudodamiesi šiuo ekranu, vartotojai galėjo pasiekti ir naudotis įvairiomis programėlėmis. Telefonas galėjo ir prisijungti prie interneto. Tiesa, jame nebuvo atskiros naršyklės, o telefone įrašyti ne gamintojo sukurtų programėlių taip pat nebuvo galima.
Dar vienas svarbus žingsnis išmaniųjų telefonų istorijoje buvo 2001 m. pasirodęs „Kyocera 6035“. Tai buvo telefonas ir delninis kompiuteris viename: jame veikė „Palm OS“ operacinė sistema, tuomet įprasta delniniuose kompiuteriuose, tačiau šalia šios sistemos įrenginys galėjo funkcionuoti ir kaip telefonas.
Telefono parametrai (nustatymai, telefonų knyga, skambučių istorija ir t. t.) buvo konfigūruojami per „Palm OS“. Kai telefono dangtelis būdavo uždarytas, įrenginys veikė kaip telefonas, kai atidarytas – kaip delninis kompiuteris.
Taip prasidėjo išmaniųjų telefonų istorija. Visgi svarbu pastebėti, kad tekste aptarti išmanieji telefonai dar nebuvo masiškai paplitę. Juos naudojo arba savo įvaizdį pabrėžti norėję verslininkai, arba technologijų entuziastai, arba žmonės, kuriems tai buvo patogu darbiniais tikslais. Žinoma, kartais šie tikslai persidengdavo.
Šiuose telefonuose nebuvo galima žiūrėti vaizdo klipų, žaisti žaidimų, filmuoti, fotografuoti ir atlikti kitų veiksmų, kurie įprasti dabartiniams išmaniesiems telefonais. Dabar telefonai tapo svarbia daugelio žmonių gyvenimo dalimi.
