Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 20d. 22:05

Juodasis Azerbaidžano sausis: prieš 30 metų SSRS kariuomenė Baku mieste žudė civilius ir apšaudė medikus

SSRS kariai Azerbaidžane 1990 m. Ar žinai?
Wikimedia Commons nuotr. / SSRS kariai Azerbaidžane 1990 m.

Lietuviai nebuvo vienintelė tauta, kurios atstovai šaltą sausio naktį žlungant SSRS krito nuo sovietinių kareivių kulkų ar buvo traiškomi tankų – Azerbaidžane beveik metais anksčiau vyko panašūs dalykai. 1990 m. sausio 20 d. gavę vadų įsakymą sovietų kariai, siekdami numalšinti Azerbaidžano nepriklausomybės judėjimą, įsiveržė į Baku gatves ir žudė civilius gyventojus. Šiandien Azerbaidžanas mini 30-ąsias šių įvykių metines.

Oficialiais duomenimis, žuvo per 100 žmonių, o neoficialiais – 300 ar net daugiau. Įvykiai Azerbaidžane į istoriją įėjo kaip „Juodasis sausis“.

Sovietų kariai Azerbaidžane pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Liudininkų teigimu, kariai puolė neginkluotus žmones, tyčia atakavo civilių automobilius ir netgi atidengė ugnį į greitosios pagalbos automobilius, kad šie negalėtų transportuoti sužeistųjų.

Apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, kaip klostėsi baisioji naktis ir kas vyko po to – šiame 15min tekste.

Įvykių kontekstas

Griūvant SSRS, Azerbaidžanas buvo viena iš daugelio sovietinių respublikų, kuriose suintensyvėjo noras gauti nepriklausomybę ir nacionaliniai jausmai. Šalyje didelę įtaką įgijo Azerbaidžano liaudies frontas – judėjimas, pasisakęs už nepriklausomybę.

1989 m. gruodį azerbaidžaniečiai, gyvenę netoli sienos su Iranu, nugriovė pasienio užtvaras, reikalaudami artimesnių ryšių su savo tautiečiais Irane. Vietinė valdžia pasidavė protestuotojams ir perdavė valdžią Azerbaidžano liaudies frontui. Po dviejų savaičių taip pasielgė ir valdžia dar viename Azerbaidžano regione.

Wikipedia Commons nuotr./Minioje susirinkę protestuotojai Azerbaidžane
Wikipedia Commons nuotr./Minioje susirinkę protestuotojai Azerbaidžane

Dar labiau situaciją paaštrino Azerbaidžano konfliktas su Armėnija dėl Kalnų Karabacho regiono. SSRS valdžia dar 1923 m.Kalnų Karabachą kaip autonominę sritį priskyrė Azerbaidžanui. Tačiau daugumą gyventojų Kalnų Karabache sudarė etniniai armėnai.

1988 m. Kalnų Karabache prasidėjo judėjimas už tai, kad Kalnų Karabachas taptų Armėnijos dalimi.

1990 m. sausio 9 d. Armėnijos TSR Aukščiausioji taryba, nepaklusdama SSRS aukščiausios valdžios nurodymams, balsavo už tai, kad šis regionas būtų prijungtas prie Armėnijos.

Centrinė SSRS valdžia atšaukti tokio sprendimo neskubėjo. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą Azerbaidžane. Šalyje išplito antisovietiniai ir antiarmėniški protestai bei riaušės, organizuojamos Azerbaidžano liaudies fronto. Ši organizacija pradėjo Baku gamyklose ir įstaigose mobilizuoti azerbaidžaniečius kovai su armėnais.

Vidinių nesutarimų skaldoma prosovietinė Azerbaidžano valdžia nesugebėjo atstatyti tvarkos. Azerbaidžano Vidaus reikalų ministerijai pavaldiems daliniams buvo nurodyta nieko nedaryti, o, neturėdami nurodymų iš centrinės valdžios, sovietiniai kariai irgi liko savo bazėse ir nieko nedarė. Kol kas.

Sausio 13 d. Azerbaidžane prasidėjo prieš etninius armėnus nukreipti pogromai, kurių metu žuvo apie 90 armėnų, o tūkstančiai šios tautybės žmonių ėmė bėgti iš Azerbaidžano. Jų valdžia nestabdė. Situacija darėsi vis labiau nekontroliuojama.

Sausio 15 d. SSRS centrinė valdžia dalyje valstybės (bet ne sostinėje) paskelbė nepaprastąją padėtį, o Liaudies frontas, bijodamas, kad kariuomenei bus įsakyta imtis veiksmų, pradėjo blokuoti karines bazes. Iki šios dienos Liaudies frontas faktiškai perėmė valdžią dar keliuose Azerbaidžano regionuose.

Sausio 18 d. SSRS vadovai evakavo sovietinės valdžios atstovus iš Baku ir perkėlė juos į karinius štabus miesto pakraščiuose, taip ruošiantis puolimui.

Į Azerbaidžaną „išsiaiškinti situacijos“ atvyko SSRS krašto apsaugos ministras Dmitrijus Jazovas. O Liaudies frontas savo ruožtu pagrindinius kelius į Baku užtvėrė barikadomis.

Sausio 19 d. Aukščiausioji SSRS Taryba įsakė Baku įvesti nepaprastąją padėtį. Tai SSRS kariuomenei leido naudoti jėgą. Įsakymą pasirašė ir pats Michailas Gorbačiovas.

Toks įsakymas prieštaravo tuometiniams SSRS įstatymams, pagal kuriuos tarybinėse respublikose nepaprastoji padėtis galėjo būti įvedama tik pačių respublikų Aukščiausiųjų tarybų prašymu.

Nakties įvykiai

Paskelbus nepaprastąją padėtį, naktį iš sausio 19 į sausio 20 d., maždaug 20 minučių po vidurnakčio, prasidėjo operacija „Smūgis“.

Apie 26 tūkst. sovietų karių sugriovė barikadas ir įsiveržė į miestą. Buvo pasitelkta ir sunkioji ginkluotė – šarvuočiai, tankai.

Turėdami nurodymus numalšinti neramumus mieste bet kokia kaina, jie priemonių nesirinko ir protestuotojus vaikė brutaliais veiksmais, tiesiog atidengę ugnį į minią.

Nors nepaprastoji padėtis jau buvo paskelbta, sostinėje esantys protestuotojai apie tai nieko nežinojo, nes apie tai viešai pranešta buvo tik po kelių valandų nuo Baku puolimo pradžios.

Tada šimtai azerbaidžaniečių jau buvo negyvi ar sužeisti ir gulėjo Baku gatvėse, ligoninėse ar morguose.

Liudininkų pasakojimai teigė, kad sovietiniai kariai tiesiog šaudė į beginklius žmones, jų tankai ir kitos kovos mašinos tyčia puolė civilių automobilius, o medikams buvo trukdoma padėti sužeistiesiems. Ant žemės gulintys sužeisti buvo toliau smaigstomi durtuvais.

Sovietų tankų sutraiškytas automobilis Azerbaidžane
Sovietų tankų sutraiškytas automobilis Azerbaidžane

„Nors praėjo 29 metai, tos dienos įvykiai tarsi filmo juosta vis dar sukasi liudininkų akyse: sunerimęs Baku, tamsoje blizgančios kulkos, tankai ir šarvuočiai, mirę kūnai gatvėse, ligoninių palatos su šimtais sužeistųjų“, – praėjusiais metais rašėi „Azer News“ žurnalistė prisimindama „Juodąjį sausį“.

Žuvusiųjų skaičius nėra žinomas. Oficialiais duomenimis, žuvo 134 žmonės. Neoficialiais duomenimis, civilių aukų galėjo būti daugiau negu 300.

Tarp žuvusių buvo ir sovietinių karių. Jų žūties aplinkybės liko neaiškios – sovietų valdžia teigė, kad juos nukovė ginklu priešinęsi azerbaidžaniečiai, tačiau taip pat bent dalis kareivių sumaištyje galėjo žūti ir nuo saviškių kulkų.

Vėliau, SSRS žlugimui tapus akivaizdžiu, daug su „Juoduoju sausiu“ susijusių dokumentų sovietinė armija pervežė į Maskvą ir jie nėra prieinami.

Sužeistųjų buvo apie 600–800. Dar 26 žmonės buvo nužudyti kituose Azerbaidžano regionuose, kur sovietų armijos daliniai irgi malšino neramumus. Be to, dar keli šimtai Liaudies fronto atstovų buvo areštuoti.

M.Gorbačiovas vėliau aiškino, kad tai Azerbaidžano Liaudies fronto nariai pirmieji pradėjo šaudyti į kareivius. Tačiau Maskvoje veikusios nevyriausybinės organizacijos „Skydas“ atstovai vėliau paskelbė neradę jokių įrodymų, kad Liaudies frontas būtų atakavęs sovietinius karius.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Sovietų sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas (1991 m. rugpjūčio 21 d.)
AFP/„Scanpix“ nuotr./Sovietų sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas (1991 m. rugpjūčio 21 d.)

Taip pat M.Gorbačiovas ir kiti sovietiniai pareigūnai teigė, kad panaudoti jėgą buvo būtina, kad būtų sustabdyti pogromai ir smurtas prieš armėnus, ir kad būtų sužlugdyti „ekstremistinių grupių“ bandymai nuversti Azerbaidžano valdžią.

SSRS krašto apsaugos ministro D.Jazovo teigimu, „nacionalistai“ Azerbaidžane ketino perimti valdžią ir karinės padėties įvedimas buvo neišvengiamas.

Prieš pradedant Baku puolimą, SSRS kariuomenė sunaikino Azerbaidžano valstybinės televizijos ir radijo energijos tiekimo šaltinį, kad likusi šalies dalis bei azerbaidžaniečiai užsienyje nesužinotų, kas vyksta. Televizija ir radijas šalyje užtilo, o laikraščiai buvo uždrausti.

Bet „Laisvosios Europos radijo“ žurnalistas Mirza Khazaras ir jo komanda sugebėjo transliuoti kasdienius radijo pranešimus iš Baku.

Kelias dienas tai buvo vienintelis žinių iš miesto šaltinis, pranešinėjęs apie sovietų žiaurumus ir atkreipęs pasaulio dėmesį. Jis sužlugdė Kremliaus planus nuspėti tai, kas vyksta Azerbaidžane. Dėl šių transliacijų M.Khazaras iki šiol yra laikomas didvyriu.

Kas vyko vėliau?

Sausio 22 d. vyko žuvusiųjų laidotuvės. Jie buvo palaidoti miesto centre esančiame parke kaip didvyriai. Susirinko didžioji dalis Baku gyventojų. Gedulas truko 40 dienų, visą šį laiką didelė Azerbaidžano dalis nedirbo.

Wikimedia Commons nuotr./Azerbaidžano pašto ženklas, skirtas 1990 m. įvykių atminimui
Wikimedia Commons nuotr./Azerbaidžano pašto ženklas, skirtas 1990 m. įvykių atminimui

Nuo tada Azerbaidžane „Juodojo sausio“ aukų atmintis minima kasmet. Žuvusieji šioje valstybėje yra prisimenami kaip „Sausio 20-osios kankiniai“.

Tą pačią dieną į neeilinę sesiją susirinkusi Azerbaidžano Aukščiausioji taryba pasmerkė SSRS centrinės valdžios sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį ir pasitelkti armiją bei pareiškė, kad toks veiksmas gali būti laikomas agresijos prieš Azerbaidžaną veiksmu.

Dabar būtent „Juodąjį sausį“ daug azerbaidžaniečių laiko data, kuomet didžioji dalis šalies tvirtai apsisprendė siekti nepriklausomybės, tarp jų ir tie, kurie iki tol dar tikėjo, kad SSRS įmanoma reformuoti.

1991 m. gegužį Helsinkio žmogaus teisių stebėjimo grupė ir Rusijos nevyriausybinė organizacija „Memorialas“ paskelbė radę įrodymų, kad nepaprastosios padėties paskelbimas lėmė žmogaus teisių pažeidimus ir kad SSRS pajėgos naudojo perteklinę jėgą, kas lėmė daug mirčių.

Tarp tokios jėgos naudojimo pavyzdžių – šarvuočių naudojimas, durtuvų naudojimas ir ugnis, atidengta į aiškiai pažymėtus greitosios pagalbos automobilius.

„Smurtas, kurį pasitelkė sovietinė armija naktį iš sausio 19 į sausio 20 d., buvo toks neproporcingas, lyginant su tuo, kaip jam priešinosi azerbaidžaniečiai, kad jį galima laikyti kolektyvine bausme. Kadangi sovietų valdžios pareigūnai viešai skelbė, kad intervencijos tikslas buvo neleisti antikomunistinei, nacionalistinei opozicijai nuversti komunistinės Azerbaidžano valdžios, ši kolektyvinė bausmė galėjo būti skirta perspėti nacionalistus ne tik Azerbaidžane, bet ir kitose sovietinėse respublikose“, – teigė Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaita.

1991 m. spalio 18 d. Azerbaidžano parlamentas paskelbė apie šalies nepriklausomybės atkūrimą. Tūkstančiai žmonių sudegino savo narystės komunistų partijoje pažymėjimus.

1995 m. M.Gorbačiovas atsiprašė Azerbaidžano gyventojų, pareiškęs: „Nepaprastosios padėties Azerbaidžane įvedimas buvo didžiausia mano politinės karjeros klaida“.

2010 m. sausio 20 d. 20-ųjų „juodojo sausio“ metinių proga žuvusiųjų atminimui buvo atidengtas didingas monumentas.

Padėčiai šalyje negerėjant ir naujiesiems lyderiams neįstengiant išspręsti Kalnų Karabacho konflikto, 1993 m. prezidentu buvo išrinktas buvęs sovietinio Azerbaidžano lyderis Heidaras Alijevas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Ilhamas Alijevas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Ilhamas Alijevas

2003 m. jam mirus, prezidentu buvo išrinktas jo sūnus Ilhamas Alijevas, kuris po to buvo triskart perrinktas ir valdo iki šiol.

Nepriklausomybę Azerbaidžanas sugebėjo įtvirtinti. Valstybė, turtinga gamtiniais ištekliais, skiria daug pinigų ir dėmesio, kad save pasauliui pristatytų kaip klestinčią ir modernią, ir stengiasi sutarti tiek su Rusija, tiek su Vakarais.

Vis dėlto su laisve ir demokratija šalyje sunkiau. Šiuo metu tarptautinės organizacijos Azerbaidžaną priskiria prie „nelaisvų“ šalių, atkreipia dėmesį, kad šalyje stinga demokratinių institucijų, žiniasklaida yra ribojama, protestai prieš valdžią gniaužiami, o teisminė sistema nėra nepriklausoma. Azerbaidžano valdžios institucijos yra laikomos „labai korumpuotomis“.

Kalnų Karabacho konfliktas ruseno ir toliau, tarp taip pat nepriklausomybę paskelbusios Armėnijos ir Azerbaidžano 1992 m. dėl jo kilo karas. 1994 m. sudarytos paliaubos, bet ilgalaikis problemos sprendimas nerastas. Šiuo metu Karabacho armėnai yra paskelbę nepriklausomybę, kuri nėra pripažįstama pasauliniu mastu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"