Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 7d. 21:03

Kaip „akinančio kamufliažo“ strategija užbaigė Pirmojo pasaulinio karo skerdynes

„Akinančio kamufliažo“ kamufliažo pavyzdys
Wikipedia nuotr. / „Akinančio kamufliažo“ kamufliažo pavyzdys
„Akinančio kamufliažo“ istorija buvo gana trumpa, bet suvaidinusi svarbų vaidmenį. Pirmojo pasaulinio karo metu vykę jūrų mūšiai turėjo ir vieną įdomiausių maskavimosi sprendimų per visą istoriją – „akinamąjį kamufliažą“, dar kartais vadinamą „žaibiškuoju apakinimu“. Idėja buvo gana paprasta: įvairius karo ir prekybinius laivus nudažyti tokiais raštais, kad povandeniniai Vokietijos laivai jų tiesiog nematytų. Bet ar tokia įdomi idėja veikė praktikoje?

Kada buvo pristatytas „akinantis kamufliažas“ ir kodėl?

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą pasaulio vandenynuose karaliavo JK Karališkojo karinio jūrų laivyno laivai, tačiau viskas pasikeitė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui karui.

Staiga Karališkojo karinio jūrų laivyno laivai susidūrė su nauju ir mirtinu priešu – vokiečių „U-boat“ povandeniniais laivais.

Skaičiuojama, kad karo metu šie vokiečių povandeniniai laivai sugebėjo nuskandinti ar stipriai pažeisti maždaug 5 700 laivų ir nužudyti daugiau kaip 12 700 civilių, kadangi tarp atakuojamų laivų buvo ir prekybiniai.

Problema dar labiau paaštrėjo, kai 1917 m. sausio mėn. Vokietijos kaizeris paskelbė suteikiantis povandeniniams laivams visapusišką laisvę atakuoti bet kurį priešų laivą, patekusį į jų regimąjį lauką.

Pirmoji naujojo įsako auka tapo Lamanšo sąsiauryje buvęs „HMHS Lanfranc“. Tai buvo eilinis ligoninės laivas, kuriame buvo gydomi sužeistieji, tačiau balandžio 17 d. vokiečių povandeninis laivas „SM UB-40“ į jį paleido torpedas, taip nužudydamas 34 asmenis, įskaičiuojant ir 15 tame laive gydytų vokiečių.

Šis įvykis buvo plačiai vertinamas kaip tragedija ir sukėlė milžinišką pasipiktinimą, nes laivas aiškiai buvo žinomas, kaip plaukiojanti ligoninė, tad jo užpuolimas pamynė visas Hagos konvencijos taisykles.

Tačiau šis epizodas tikrai nebuvo vienintelis.

Nuo 1917 m. kovo iki tų pačių metų gruodžio vokiečiai ir toliau atakavo visų rūšių britų laivus. Ir medžioklės sezonas buvo sėkmingas – per savaitę nuskandindavo maždaug po 23 laivus. Reikėjo ką nors daryti.

Vienas iš variantų buvo pabandyti laivus užmaskuoti. Maskavimo taktika sausumoje pasirodė esanti labai efektyvi, tačiau atviruose vandenyse aplinkybės buvo kitokios.

Maža to, prekybiniai ir karo laivai buvo ganėtinai dideli, tad plaukimo metu jie iš savo kaminų išleisdavo dūmus ir tą vargiai paslėpsi.

Buvo siūlomos įvairios idėjos, kaip užmaskuoti laivus. Pradedant jų pavertimu panašiais į banginius, apdengiant atspindinčiais veidrodžiais ar net taip maskuojant, kad jie atrodytų tarsi salos.

Taigi, perskaitėte teisingais – atrodytų kaip salos. Ir tiesą sakant būtent garsusis išradėjas Thomas Edisonas pasiūlė tokią idėją, kaip būtų galima maskuoti Amerikos karo laivus. Skirtingai nuo kitų jo išradimų, ši idėja nepasiteisino.

Nepaisant idėjų įvairovės, atrodė, kad niekas neveikia. Galiausiai Karališkojo karinio jūrų laivyno leitenantas Normanas Wilkinsonas, kuris pagal profesiją buvo grafikos dizaineris ir laikraščių iliustratorius, pasiūlė visiškai unikalią ir iš pirmo žvilgsnio logikai prieštaraujančią idėją – padarykime laivus išskirtinius.

Karališkojo karinio jūrų laivyno laivai susidūrė su nauju ir mirtinu priešu – vokiečių „U-boat“ povandeniniais laivais.

Nors gali atrodyti, kad Normanas visiškai neteisingai suprato maskavimosi sąvoką, jo idėja užsikrėtė ir kiti, ir kaip paaiškėjo, tai buvo genialus sprendimas.

Normano idėja buvo laivų korpusus nudažyti margais dryžiais, sūkuriais ir kitomis netaisyklingomis formomis, panašiai į tai, ką šiais laikais laikome kubizmo meno kūriniais. Kitaip tariant, laivus paversti iš pažiūros pamišusio menininko drobe.

Idėja buvo ne slėpti laivus, o į juos žiūrinčius suklaidinti arba apakinti (taip ir atsirado „akinančio kamufliažo“ terminas). Per periskopą žiūrintys vokiečių kariškiai turėjo būti suklaidinti, nes jiems buvo sunkiau įvertinti realią laivo padėtį, plaukimo greitį bei atstumą.

Kai sprendimą atakuoti ar ne reikėjo priimti akimirksniu, ir menkiausia skaičiavimų klaida galėjo nulemti, kad į laivą bus nepataikyta ar bent jau smogta ne į tokias kritines vietas.

Dabar tokia maskuotė gali atrodyti juokingai ir gali kilti klausimas: kaip ji pakeis skaičiavimus? Bet prisiminkime, kad kalbame apie Pirmojo pasaulinio karo laikus.

Tiesą sakant tais laikais torpedų smūgis į plaukiančius laivus buvo beveik menas, o ne tikslusis mokslas, kaip kad yra šiais laikais, turint išvystytas technines galimybes.

Vokiečių „U-boat“ ir kitų povandeninių laivų kariai turėjo žinoti norimo atakuoti laivo dydį, plaukimo greitį, kryptį, atstumą iki jo ir apskaičiuoti kur jis bus, kai jį pasieks išauta torpeda.

Paleidus torpedą buvo tikimasi, kad ji ir laivas susitiks tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje. Trumpai tariant, turėjai numatyti ateitį, jei norėjai pataikyti į priešų laivą.

Normano idėja buvo laivų korpusus nudažyti margais dryžiais, sūkuriais ir kitomis netaisyklingomis formomis.

Ir torpedos paleidimas turėjo būti atliekamas nuo laivo esant ne arčiau kaip 300 m ir ne toliau kaip 1900 m. Negana to, visus skaičiavimus reikėjo atlikti per 30 sekundžių, nes ilgiau laikant iškištą periskopą gali būti pastebėtas priešo karo laivų ir taip bus išduota povandeninio laivo vieta bei gali susilaukti atsakomojo smūgio.

Ginklininkai viską turėjo padaryti teisingai, nes kiekviename „U-boat“ povandeniniame laive buvo vos 12 torpedų. Atakos įranga buvo brangi ir paleidimo procesas lėtas, tad šaudyti bet kaip, kol pataikysi – galimybės ir tokios prabangos nebuvo.

Ir net menkiausia 8–10 laipsnių skaičiavimo klaida reiškė, kad į atakuojamą laivą greičiausiai nepataikysi, iššvaistysi brangias ir limituoto kiekio torpedas bei priešui praneši apie save.

Normano Wilkinsono „akinantis kamufliažas“ apėmė didelius ir kontrastingų spalvų blokus – juodos ir baltos, žalios ir rausvai violetinės, oranžinės ir mėlynos spalvų – įvairias geometrines figūras, kreives ir kitokias formas, kad tik būtų sunkiau nustatyti laivo formą, dydį ir svarbiausia – plaukimo kryptį.

Ant laivų korpusų nupieštos kreivės buvo meistriškai. Imituojant vandenų bangas ir atrodė, kad laivas yra trumpesnis, nei yra iš tikrųjų bei optiškai apgaudavo, nes atrodė, kad jis plaukia priešinga kryptimi.

Kiti sugebėdavo laivų korpusus taip nuspalvinti, kad atrodydavo, jog plaukia daugiau nei vienas laivas, ar kad laivas plaukia nuo stebėtojo tolyn, nors yra priešingai.

Panašių maskavimosi strategijų galima rasti ir gamtoje – pagalvokite apie zebrus.

Visgi, ši strategija buvo sukurta taip, kad geriausiai veikė žvelgiant į laivą pro periskopą. Dėl šios priežasties tokia maskavimosi strategija buvo taikoma tik tiems laivams, į kuriuos greičiausiai taikysis vokiečių „U-boat“ povandeniniai laivai.

Dabar tokia maskuotė gali atrodyti juokingai ir gali kilti klausimas: kaip ji pakeis skaičiavimus?

Normano Wilkinsono idėja vis labiau įsitvirtino ir pirmasis laivas, kuriam buvo suteiktas „akinantis kamufliažas“, buvo „HMS Industry“ laivas.

Išbandžius jo maskavimosi gebėjimus, buvo paprašyta pakrančių apsaugos pareigūnų bei kitų stebėtojų pranešti savo pastebėjimus. Admiralitetą įtikino gauti rezultatai ir netrukus tokia maskavimosi strategija buvo pradėta taikyti ir kitiems laivams.

Visai greitai 50 britų laivų buvo padengti „akinančiu kamufliažu“, o vėliau ir Amerikos laivai perėmė tokią strategiją.

Netgi dalis lėktuvų taip pat buvo nudažyti pagal tokią strategiją. Ir per Antrąjį pasaulinį karą dalis lėktuvų buvo padengiami tokiu kamufliažu. Efektyvumą sunku apskaičiuoti, tačiau bent jau atrodė, kad sumažėjo incidentų, kai savus orlaivius netyčia apšaudydavo sava priešlėktuvinė šaulių ugnis.

Kodėl „akinantis kamufliažas“ nebuvo naudojamas toliau?

„Akinančio kamufliažo“ istorija trumpa. Vos tik pradėtas naudoti, greitai buvo nustota naudoti tokią praktiką. Tačiau, kodėl?

Viena iš priežasčių yra ta, kad buvo labai sunku įvertinti, ar tai buvo veiksminga, ar apskritai turėjo kokį nors poveikį.

Iki karo pabaigos maždaug 2300 britų laivų buvo padengti „akinančiu kamufliažu“. Pats Admiralitetas pripažino, kad nors tai, turbūt, nepagerino laivų šansų išgyventi, tačiau ir nepakenkė.

Visgi, yra tam tikros įdomios statistikos.

Per pirmąjį ketvirtį po to, kai buvo pradėti eksploatuoti „akinančiu kamufliažu“ dengti laivai, šie laivai taip pat buvo užpulti. Apie 72 proc. užpultų laivų nuskendo. Palyginimui, įprastų laivų buvo nuskandinta 62 proc.

Wikipedia nuotr./Laivas „HMT Olympic“
Wikipedia nuotr./Laivas „HMT Olympic“

Tačiau per antrąjį ketvirtį rezultatai pasikeitė „akinančiu kamufliažu“ dengtų laivų naudai: apie 60 proc. užpultų laivų nuskendo, palyginus su 68 proc. įprastų laivų.

Be to, per šį laikotarpį vandenyse plaukiojo daugiau „akinančiu kamufliažu“ dengtų laivų nei įprastų. Tad toks rezultatas atrodo dar geriau.

Amerikos „akinančiu kamufliažu“ dengtiems laivams sekėsi dar geriau. Maždaug iš 1250 tokių laivų, nuo 1918 m. kovo iki lapkričio mėn., nuskendo tik 18 laivų. Tačiau svarbu pažymėti, kad šie laivai plaukiojo skirtingomis jūromis, palyginus su britų ir jų sąjungininkų laivais.

Apskritai atrodė, kad tokia „akinančio kamufliažo“ strategija veikė, ir su tuo sutiko draudimo bendrovės. Priemokos už „akinančiu kamufliažu“ dengtus laivus buvo sumažintos, o tokių laivų įgulos jautėsi saugiau.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, „akinančio kamufliažo“ raštai ir spalvos buvo pakeistos į įprastą pilką laivų spalvą. Taip nutiko dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir poreikio nebuvimą (dingo „U-boat“ povandeniniai laivai) bei finansines priežastis (pigiau laivą dažyti viena spalva).

Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui įvairios dažymo schemos ir vėl atgijo. Ir vėl buvo bandoma nuslėpti laivo klasę bei dydį. Tačiau ir šiuo laikotarpiu tokia strategija buvo naudojama ribotą laiką bei po 1945-ųjų laivai perdažyti viena spalva.

Padidėjus radarų sistemų veiksmingumui, „akinantis kamufliažas“ tapo mažiau efektyvus, išskyrus tuos atvejus, kai puolančios pajėgos vis dar rėmėsi optiniais laivų stebėjimo ir paieškos įrenginiais.

Šiandien, kai kuriuose laivuose, pavyzdžiui ant „USS Freedom“, vis dar galima pamatyti „akinančio kamufliažo“ atitikmenį, tačiau įprastai tai jau galima rasti tik muziejuose ar meninėse instaliacijose.

Įspūdingiausi „akinančio kamufliažo“ pavyzdžiai

Pateikiame keletą labai įdomių „akinančio kamufliažo“ panaudojimo pavyzdžių. Žinoma, šis sąrašas nėra baigtinis ir tų variantų buvo dar daugiau.

„USS Shawmut“

Iš pradžių tai buvo keleivinis garlaivis, pavadinimu „SS Massachusetts“, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu jis buvo paverstas į karo laivą, kuris įrenginėjo povandenines minas.

Wikipedia nuotr./Laivas „USS Shawmut“
Wikipedia nuotr./Laivas „USS Shawmut“

Taip jis buvo pervadintas į „USS Shawmut“ ir nudažytas „akinančiu kamufliažu“, kuris padėjo jį apsaugoti nuo priešų, kol jūroje buvo įrengiamos minos.

Laivas tarnavo net ir per Antrąjį pasaulinį karą, kol galiausiai per žymųjį Perl Harboro mūšį nukentėjo nuo torpedos.

„RMS/HMT Aquitania“

Jis pastatytas 1910-ųjų metų pradžioje ir iš pradžių buvo žinomas, kaip vandenyno laineris „Cunard Line“.

Visai netrukus po savo darbo pradžios prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jis buvo paverstas į pagalbinį kreiserį, paskui į karinį laivą, o vėliau į plaukiojančią ligoninę.

Wikipedia nuotr./Laivas „RMS/HMT Aquitania“
Wikipedia nuotr./Laivas „RMS/HMT Aquitania“

Tarpukariu laivas tapo kruiziniu laineriu, bet prieš Antrąjį pasaulinį karą vėl pradėjo karinę tarnybą. 1940-ųjų pabaigoje, po ilgos ir garsios tarnybos, laivas baigė savo karjerą ir buvo demontuotas.

Iki šiol šis laivas išlieka ilgiausiai XX a. tarnavusiu laineriu.

„USS Antietam“

Čia matote laivą, kuriam panaudotas itin garsus „Measure 32“ kamufliažo standartas. Jis buvo itin naudojamas Antrojo pasaulinio karo metu.

Šį kamufliažą sudarė juodų daugiakampių mišinys, esantis šviesiai pilkos arba vandenyno pilkumo spalvos daugiakampių fone.

Wikipedia nuotr./Laivas „USS Antietam“
Wikipedia nuotr./Laivas „USS Antietam“

Toks dažymo stilius buvo naudojamas daugeliui 1944-aisiais Ramiajame vandenyne plaukiojančių laivų.

„USS Antietam“ (CV-36) buvo „Essex“ klasės lėktuvnešis, pradėtas naudoti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. 1960-aisiais savo tarnybą baigė, o 1970-aisiais iškeliavo į metalo laužą.

HMS Belfast“

Karališkojo karinio jūrų laivyno lengvasis kreiseris „HMS Belfast“ yra dar vienas laivas, kadaise dengtas „akinančiu kamufliažu“.

Dabar šis laivas laikomas nuolat prišvartuotas prie Temzės upės Londone. Šis laivas taip pat buvo pirmasis, pavadintas faktinė Šiaurės Airijos sostinės garbei.

Wikipedia nuotr./Laivas „HMS Belfast“
Wikipedia nuotr./Laivas „HMS Belfast“

Pirmą kartą laivas savo tarnybą pradėjo per Šv. Patriko dieną 1938-aisiais ir sėkmingai dirbo per Antrąjį pasaulinį karą bei jam pasibaigus. 1970-aisias jis buvo išleistas į pensiją ir buvo perduotas Imperatoriškajam karo muziejui.

Taip jis buvo perkeltas prie Temzės upės ir perdažytas Amiraliteto naudotu „akinančio kamufliažo“ variantu. Tokiu, kokį ir dabar galite matyti pateikiamoje nuotraukoje.

„USS Freedom“

Nors po Antrojo pasaulinio karo „akinantis kamufliažas“ tapo nebereikalingas, tačiau kai kurie šiuolaikiniai karo laivai tam tikru mastu jį vis dar naudoja.

Vienas iš pavyzdžių yra „USS Freedom“.

Wikipedia nuotr./Laivas „USS Freedom“
Wikipedia nuotr./Laivas „USS Freedom“

Japonijos „Myōkō“

Sąjungininkų pajėgos nebuvo vienintelės karinės pajėgos, kurios per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus naudojo „akinantį kamufliažą“.

Čia galima pamatyti ir japonų sunkųjį kreiserį „Myōkō“, padengtą „akinančiu kamufliažu“. Nuotraukoje jis stovi Singapūre, maždaug 1945-aisiais.

Wikipedia nuotr./Laivas „Myōkō“
Wikipedia nuotr./Laivas „Myōkō“

„Myōkō“ dalyvavo įvairiose pagrindinėse Antrojo pasaulinio karo kovose, tačiau per Leytės įlankos mūšį buvo pažeistas torpedos. Laivo įgulai dar pavyko „Myōkō“ nuplukdyti iki Singapūro, kur galiausiai juos išgelbėjo Malaizijos karališkasis karinis jūrų laivynas, o „Myōkō“ nuskendo.

Prancūzų „Gloire“

Štai čia matote prancūzų kreiserį „Gloire“, padengtą „akinančiu kamufliažu“, 1944-aisiais.

„Gloire“ buvo lengvasis „La Galissonnière“ klasės kreiseris ir pirmą kartą pradėtas eksploatuoti 1930-ųjų pabaigoje.

1942 metais laivas prisijungė prie Sąjungininkų ir dalyvavo įvairiuose karo veiksmuose iki pat karo pabaigos. Po karo laivas 1950-aisias buvo įtrauktas į rezervą ir dar kartą tai padaryta 1950-ųjų pabaigoje.

Wikipedia nuotr./Laivas „Gloire“
Wikipedia nuotr./Laivas „Gloire“

„Akinantis kamufliažas“ buvo labai įdomi ir gana paprasta strategija, turėjusi per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus padėti apsaugoti laivus nuo povandeninių laivų keliamų grėsmių.

Nors tokios strategijos efektyvumą ir sunku nustatyti, tačiau draudimo bendrovių ir jūreivių požiūris suteikė tuo metu taip reikalingą psichologinį tvirtumą.

Nors kai kurie šiuolaikiniai karo laivai naudoja panašias „akinančio kamufliažo“ schemas, tačiau esant šiuolaikinėms taikinių aptikimo technologijoms, tokio tipo maskavimasis iš esmės yra nebereikalingas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Technologijos.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

07:19
00:29
21:57

15min metų knygų rinkimai

Naujas testas

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"