Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 14d. 20:56

Kaip prieš 40 metų žmonija sugebėjo nugalėti raupus? Ir kokias dar ligas galbūt pavyks išnaikinti?

Skiepijama mergaitė Ar žinai?
123RF.com nuotr. / Skiepijama mergaitė

Dar prieš pusšimtį metų raupai pražudydavo kelis milijonus aukų kasmet. Tačiau dabar apie juos dauguma pasaulio gyventojų žino tik iš straipsnių knygose ar internete, tokių kaip šis. Prieš 40 metų, kad raupai buvo išnaikinti visame pasaulyje. Iki šiol tai yra vienintelė visiškai išnaikinta žmonių liga pasaulio istorijoje. Kas buvo raupai ir kaip žmonija sugebėjo juos nugalėti?

Portalo 15min rubrika „Ar žinai?“ atsako į svarbiausius klausimus apie raupus ir jų išnaikinimą.

Kas apskritai buvo tie raupai? Kokie buvo jų simptomai?

Raupai buvo užkrečiamoji virusinė liga. Jai buvo būdingas karščiavimas, bendras silpnumas ir bėrimas, paliekantis odoje gilius randus.

Tai buvo labai pavojinga liga – nuo jos mirdavo vidutiniškai maždaug trys iš dešimties ja užsikrėtusių žmonių, o ir daugeliui išgyvenusių randai likdavo visą gyvenimą. Dalis persirgusių apakdavo. Raupams imlūs būdavo visi žmonės, išskyrus persirgusius ir skiepytus.

XVIII amžiaus Europoje, prieš išrandant vakciną, nuo raupų kasmet mirdavo 400 tūkst. gyventojų, apie trečdalis išgyvenusių šią ligą likdavo akli. Nuo ligos žemyne mirdavo nuo penktadalio iki daugiau nei pusės užsikrėtusiųjų.

Wikimedia Commons nuotr./Raupai
Wikimedia Commons nuotr./Raupai

Ypač retai išgyvendavo užsikrėtę vaikai. Nuo raupų mirdavo maždaug kas 7-10 Europoje gimęs vaikas. Esama skaičiavimų, kad jei ne vakcina nuo raupų, dabar pasaulyje gyventų gal net 2 milijardais žmonių mažiau.

Vis dėlto dabar užsikrėtimo raupais jau nebereikia baimintis. Masinės skiepijimo programos ir greitas reagavimas į ligos atvejus visame pasaulyje lėmė, kad raupų virusas natūralioje aplinkoje buvo išnaikintas.

Paskutinis natūralus užsikrėtimas raupais pasaulyje fiksuotas 1977 m., Lietuvoje – 1936 m.

Kovoje su raupais svarbiausi buvo du etapai. Pirmasis – skiepų išradimas XVIII a. pabaigoje. Antrasis – XX a. antroje pusėje pasaulyje įgyvendinta masinė raupų išnaikinimo programa.

Kaip išrasta vakcina?

Skiepai nuo raupų buvo išrasti 1796 m. Skiepų išradėjas ir imunologijos pradininkas Edwardas Jenneris buvo britas, kuris vaikystėje pats užsikrėtė raupais. Jam pavyko įveikti ligą, tačiau jos padarinius sveikatai jis jautė visą gyvenimą.

E.Jenneris tapo gydytoju ir atkreipė dėmesį, kad raupais niekuomet neserga melžėjos. Iš pastarųjų mokslininkas išgirdo, kad moterys praserga gana lengva karvių raupų forma (nes užsikrėsti nuo karvių žmonės taip pat gali) ir vėliau neserga tikraisiais raupais.

1796 m. medikas nutarė patikrinti idėją, kad karvių raupų užkratas apsaugo nuo tikrųjų raupų. Jis karvių raupų virusu užkrėtė aštuonmetį savo sodininko sūnų.

Tuomet E.Jenneris surinko užkratą iš įprastais raupais sergančių pacientų ir suleido dalį jo berniukui. Vaikas šiek tiek karščiavo ir jam buvo silpna, tačiau ligos proveržio nebuvo. Jis tapo atsparus.

E.Jenneriui pristačius savo atradimus, visuomenėje kilo pasipiktinimas. Daugelis manė, kad žmogui leisti sergančio gyvulio užkratą yra šlykštu ir bedieviška.

1802 m. karikatūra, pašiepianti skiepijimą nuo raupų
1802 m. karikatūra, pašiepianti skiepijimą nuo raupų

Bet patyčios greitai liovėsi, nes pastebėta, kad karvių raupų užkrato gavę žmonės nemirdavo ir sugebėdavo išvengti tikrųjų raupų.

Kodėl išnaikinti nutarta būtent raupus?

Apie 1966 m. Šiaurės Amerikoje ir Europoje raupai jau buvo išnaikinti, tačiau besivystančiose Afrikos ir Azijos šalyse raupai vis dar nusinešdavo apie 2 mln. gyvybių per metus. Iš viso, apytiksliais skaičiavimais, per XX a. raupai nusinešė maždaug 300 mln, gyvybių.

Pasaulinės raupų išnaikinimo programos pradžią PSO paskelbė 1967 m. Apie tokį tikslą kalbėta jau anksčiau, bet tada imtasi naujų priemonių. Iki tol kova su raupais buvo paremta tik masiniu skiepijimu.

Kodėl naikinti imtasi būtent raupus, o ne kokią nors kitą ligą? Dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, šią ligą lengva atpažinti – šašus, kuriais pasidengia raupais susirgusiojo kūnas, atskirti lengva.

Wikimedia Commons nuotr./Raupais sergantis žmogus, 1912 m.
Wikimedia Commons nuotr./Raupais sergantis žmogus, 1912 m.

Antra, laiko tarpas nuo užsikrėtimo raupais iki simptomų pasirodymo yra gana trumpas – keliolika dienų. Tai reiškia, kad labai toli užkratas dažniausiai nukeliauti nespėja.

Trečia, raupus perneša ir jais užsikrečia tik žmonės. Taip būna ne visų ligų atveju. Pavyzdžiui, geltonąja karštine užsikrėsti gali ir beždžionės. Tai reiškia, kad jei uodas, pernešantis geltonosios karštinės užkratą, įgelia beždžionei, o po to žmogui, jis gali užkrėsti žmogų.

Kitaip tariant, net jei kažkaip pavyktų kiekvieną pasaulio žmogų paskiepyti nuo geltonosios karštinės, tai dar nereikštų, kad liga išnaikinta. Liga vis dar galėtų sirgti beždžionės, o ateityje nuo jų per uodus vėl užsikrėsti ir vėliau gimę nepaskiepyti žmonės.

Ketvirta – nuo raupų egzistuoja patikima ir labai efektyvi vakcina. Ne visos ligos turi tokias vakcinas.

Kaip buvo išnaikinti raupai?

Pagrindiniai programos veiksmai, šalia masinio skiepijimo tęsimo, buvo du. Pirmasis – siekti kuo greičiau nustatyti kiekvieną naują raupų atvejį.

Antrasis buvo imtis „žiedinio vakcinavimo“. Tai yra, paskiepyti kiekvieną žmogų, kuris galbūt galėjo bendrauti su raupais sergančiu žmogumi, taip greitai, kaip tik įmanoma.

PSO darbuotojai ėmė lankytis net pačiose atokiausiose Afrikos ir Azijos vietovėse. Jie rodė jų gyventojams liga užsikrėtusių žmonių nuotraukas ir klausinėjo, ar kas nors iš tų vietų gyventojų neseniai turėjo panašių šašų. Išgirdę teigiamą atsakymą – imdavo gydyti ligonį ir skiepyti visus su juo bendravusius.

Taip pat gyventojų buvo prašoma, pastebėjus ligos atvejus, pranešti. Tam buvo paliekami plakatai su ligos simptomais. Už teisingai praneštus ligos atvejus kartais buvo ir mokami pinigai.

PSO pasitelkė tūkstančius vakcinatorių visame pasaulyje. Jie buvo apmokyti atpažinti ligą ir galėjo per trumpą laiko tarpą paskiepyti daug žmonių.

Paskutinis natūralaus užsikrėtimo raupais atvejis buvo užfiksuotas 1977 m. Somalyje. Tai buvo virėjas Ali Maow Maalinas. Jis 1977 m. spalio 12 d. lydėjo du raupais sergančius ligonius į ligoninę. Raupų simptomai jam pasireiškė po dešimties dienų.

Spalio 30 d. jam diagnozuota liga ir jis buvo izoliuotas. Jis visiškai pasveiko.

Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Trejų metų amžiaus mergaitė Rahima Banu Bangladeše – paskutinis žmogus, Azijoje užsikrėtęs raupais
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Trejų metų amžiaus mergaitė Rahima Banu Bangladeše – paskutinis žmogus, Azijoje užsikrėtęs raupais

Tiesa, tai nebuvo paskutinis užsikrėtimo raupais atvejis apskritai – 1978 m. raupais užsikrėtė ir mirė laboratorijos Birmingeme, kur vykdyti raupų viruso tyrimai, darbuotoja Janet Parker. Nuo jos užsikrėtė ir jos motina, bet ji pasveiko. Vėlesnis tyrimas parodė, kad raupų virusas galėjo netyčia patekti į pastato ventiliacijos sistemą.

1979 m. gruodį Tarptautinė raupų likvidavimo sertifikavimo komisija paskelbė, kad raupai yra išnaikinti. 1980 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO, World Health Organisation) patvirtino šias išvadas ir pranešė, kad raupai buvo likviduoti visame pasaulyje. Nuo to laiko natūraliai kilusių raupų atvejų nebuvo.

Skaičiuojama, kad kad raupų išnaikinimo programa iš viso kainavo apie 300 mln. JAV dolerių.

Dabar raupų virusai kultivuojami ir laikomi dviejose laboratorijose: Virusologijos institute Maskvoje ir Užkrečiamųjų ligų kontrolės ir prevencijos centre (CDC, Centers for Disease Control and Prevention) Atlantoje.

Kaip užsikrečiama raupais?

Raupus sukeliantis raupų virusas gali būti lengvai perduotas nuo žmogaus žmogui su oro dalelėmis-lašeliais, pavyzdžiui, žmogui kosint, čiaudint ar kalbant. Taip pat virusas perduodamas tiesioginio kontakto su infekuoto žmogaus kūno skysčiais metu.

Virusas gali plisti ir per užterštus drabužius ar patalynę. Rečiau jis plinta per virusu užterštą pastatų, autobusų ir kitų transporto priemonių orą. Gyvūnai ir vabzdžiai ligos neplatina.

Didžiausias pavojus užsikrėsti yra per pirmąsias 7-10 dienų nuo bėrimo atsiradimo. Susidarius šašams, galimybė užsikrėsti sumažėja. Nuo ligonio įprastai pirmiausiai užsikrečia šeimos nariai ir draugai.

Raupų virusas aplinkoje, neveikiamas ultravioletinių spindulių, gali išsilaikyti iki 24 valandų ir ilgiau. Aukštoje temperatūroje (31-33 °C) ir drėgmėje (80 proc. ir daugiau) virusas žūsta per 6 valandas.

Egzistuoja dvi pagrindinės raupų formos – raupai (Variola major) ir pararaupai (Variola minor). Pirmoji iš šių formų pasireikšdavo dažniau ir buvo pavojingesnė. Sergant pararaupais, bėrimas mažesnis ir miršta apie 1 proc. žmonių.

Kokie buvo raupų simptomai?

Infekcija kildavo virusui patekus į burnos, ryklės ar kvėpavimo takų gleivinę. Inkubacinis ligos periodas tęsdavosi 7-17 dienų. Šiuo periodu liga nėra užkrečiama.

Afrikietis skiepijamas nuo raupų, 1969 m.
Afrikietis skiepijamas nuo raupų, 1969 m.

Periodo pabaigoje ligoniui pasireikšdavo nuovargis, išsekimas, galvos ir nugaros skausmai, stipriai pakildavo temperatūra. Kartais pasitaikydavo stiprūs pilvo skausmai ir kliedesiai, sąmonės sutrikimas. Burnos ir ryklės gleivinėje, ant veido, alkūnių atsirasdavo blyškiai rausvos dėmės, po to mazgeliai, kurie plisdavo ant liemens ir kojų.

Po 1-2 dienų atsirasdavo pūslelės, pūlinėliai. Šašas imdavo formuotis 8-9 bėrimo dieną. Pacientui pasveikus šašas nukrisdavo ir toje vietoje pamažu (maždaug po 3 savaičių nuo bėrimo pradžios) išsivystydavo gilus randas. Giliausi randai susidarydavo ant veido.

Be odos ir gleivinių pažeidimų galėjo būti pažeisti ir kiti organai. Mirtis dažniausiai ištikdavo antrą ligos savaitę.

Didžiausias sergamumas raupais pasireikšdavo žiemą ir ankstyvą pavasarį. Daugumoje teritorijų raupų atvejai būdavo dažnesni tarp vaikų, nes suaugusiems dėl vakcinacijos ar anksčiau buvusios raupų infekcijos buvo išsivystęs imunitetas.

Raupus galima nustatyti ištyrus įtariamo užsikrėtimu raupais asmens kraują.

Vaistų, kurie būtų galėję išgydyti būtent raupus, nebuvo. Jau užsikrėtus naudoti vaistai kovojo tik su ligos padariniais – pavyzdžiui, mažindavo skausmą.

Manoma, kad kai kurie neseniai išrasti antivirusiniai vaistai galbūt būtų efektyvūs kovoje su raupais – tai parodė bandymai mėgintuvėliuose ir su gyvūnais. Bet dėl suprantamų priežasčių galimybėmis išmėginti šiuos vaistus su žmonėmis iki šiol nebuvo.

Ar raupai gali sugrįžti?

Tokių nuogąstavimų esama. Todėl įvairios pasaulio šalys vis dar turi raupų vakcinų atsargų tokiam atvejui.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolių JAV pasirodė nuogąstavimų, kad raupai gali būti naudojami kaip biologinis ginklas, jei teroristai sugebėtų perimti virusą iš vienos laboratorijų, kur raupai saugomi.

Taip pat nuogąstaujama, kad raupų viruso mėginių gali būti ir kitur. Kokios nors valstybės galėjo nesunaikinti visų turėtų raupų viruso mėginių ir tai nuslėpti. Be to, raupų viruso mėginiai iš laboratorijų JAV ar Rusijoje galėjo būti išnešti pažeidus saugumo protokolus.

Taip pat nerimą kai kuriems mokslininkams kelia globalinis atšilimas. Rusijoje, Sibire jau pasitaikė atvejų, kuomet ištirpus iki tol niekad neištirpdavusiems ledynams žemės paviršiuje atsidurdavo prieš tai juose įšalę žmonių ir gyvulių lavonai. Jau nutiko atvejis, kai 24 žmonės nuo tokių lavonų užsikrėtė juodlige.

Mokslininkai bijo, kad taip pat gali būti ir su raupais: kadangi nuo 1980 m. pasaulyje nuo raupų nebeskiepijama, vėliau gimę žmonės neturi imuniteto ir gali užsikrėsti. Juo labiau kad Sibire anksčiau yra pasitaikiusi ne viena raupų epidemija, ir rasti užkrėstą lavoną nebūtų taip jau netikėta.

Tiesa, tai – tik teorinės prielaidos. Praktikoje gyvybingo raupų sukėlėjo pėdsakų iki šiol nebuvo rasta. Nors ieškota buvo, taip pat ir Lietuvoje. 2016 m. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios kriptose palaidotų raupų aukų palaikų tyrimus vykdę JAV mokslininkai gyvybingo raupų sukėlėjo pėdsakų neaptiko.

Kokių veiksmų būtų imtasi, jei dabar vėl būtų užfiksuotas raupų atvejis?

Pirmiausia reikėtų kuo anksčiau išaiškinti visus ligonius ir juos izoliuoti, hospitalizuoti, o visus asmenis, turėjusius sąlytį su ligoniais, paskiepyti. Nesant galimybės vakcinuoti, sąlytį turėjusius asmenis derėtų izoliuoti ir mediciniškai stebėti 18 dienų nuo paskutinio sąlyčio su ligoniu dienos, 2 kartus per dieną matuojant kūno temperatūrą.

Temperatūros pakilimas iki daugiau nei 38 °C rodo galimą raupų vystymąsi. Tokiu atveju asmenį reikėtų skubiai izoliuoti, kol kliniškai ar laboratoriniais tyrimais bus nustatyta raupų diagnozė.

Užsikrėtusio asmens paskiepijimas, atliktas per pirmąsias kelias dienas po užsikrėtimo, bet ne vėliau kaip per 4 dienas, gali apsaugoti nuo ligos arba palengvinti jos eigą. Pradėjus formuotis šašams, vakcina jau nebegali padėti.

Ar raupsai ir raupai yra tas pats?

Ne. Tai dvi visiškai skirtingos ligos, kurios lietuvių kalba tiesiog vadinasi labai panašiai. Raupsai nėra išnaikinti ir vis dar egzistuoja.

Raupsai (lotyniškai lepra) taip pat yra užkrečiamoji liga, bet ją sukelia bakterija ir, skirtingai negu raupai, ji yra lėtinė. Raupų inkubacinis periodas yra keliolika dienų, raupsų vidutinis inkubacinis periodas siekia 5 metus. Ne visiems užsikrėtusiems žmonėms pasireiškia simptomai.

Raupsai – ilgus metus besitęsianti liga, pažeidžianti odą, nervų sistemą ir vidaus organus. Ilgą laiką šia liga sergantys asmenys buvo uždaromi į raupsuotųjų kolonijas. Visiškai efektyvios vakcinos nuo šios ligos nėra.

Ar ateityje gali būti visiškai išnaikintos kitos ligos?

Kai kurios – taip. Šiuo metu vyksta keturios ligų naikinimo programos – poliomielito, drakunkuliozės, frambezijos ir maliarijos.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Vaikas Indijoje gauna vakciną nuo poliomielito
AFP/„Scanpix“ nuotr./Vaikas Indijoje gauna vakciną nuo poliomielito

Mokslininkai tikisi, kad poliomielitas turėtų išnykti jau greitai. 2018 m. pasaulyje buvo užfiksuoti vos 33 poliomielito atvejai. Dar 1980 m., prieš pradedant pasaulinę poliomielito naikinimo programą, pasaulyje užfiksuota apie 50 tūkst. poliomielito atvejų.

Dar viena liga, esanti arti išnaikinimo – drakunkuliozė, dar žinoma kaip „Gvinėjos kirmino“ liga. 2018 m. užfiksuoti 28 šios ligos atvejai pasaulyje. Prieš 30 metų, kai pradėta ligos naikinimo programa, per metus būdavo apie 3,5 mln. atvejų.

Jei ši liga bus išnaikinta, ji taps pirmąja išnaikinta parazitų sukeliama liga. Šią ligą iki galo išnaikinti sunkiau negu raupus, nes ja užsikrėsti gali ir gyvūnai.

Frambezijos (tropinė užkrečiamoji liga, kurios simptomai panašūs į sifilio) išnaikinimo programa pradėta neseniai – 2012 m. ir dar tik įsibėgėja. 2016 m. fiksuota apie 60 tūkst. šios ligos atvejų.

Maliarijos išnaikinimo programa buvo pradėta dar 1955 m., bet vėliau pristabdyta. Tiesa, jau dabar daugelyje išsivysčiusių kraštų šios ligos nebėra. Bet šios ligos galimą visišką išnaikinimą apsunkina tai, kad skirtingai negu kitomis infekcinėmis ligomis, maliarija persirgti galima ne kartą. Be to, visiškai efektyvus skiepas nuo maliarijos dar nesukurtas.

Pasaulyje taip pat buvo išnaikinta viena ne žmonių liga – 2011 m. buvo pranešta apie galvijų maro išnaikinimą.

Parengta remiantis Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro, CDC, Vikipedijos ir Forbes.com informacija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:16
00:05
21:34

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"