Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 9d. 23:02

„Karpatų genijaus” N.Ceausescu teroras Rumunijoje: nežmoniškos socialinės reformos ir grįžimas prie arklių

Nicolae Ceausescu su žmona 1986 m. Ar žinai?
Wikimedia Commons nuotr. / Nicolae Ceausescu su žmona 1986 m.

XX a. 9 dešimtmečio Rytų Europa atrodė kaip užviręs katilas. SSRS generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo pertvarkos bei skaidrumo reformos, pradėtos 1985 metais, neplanuotai sužlugdė didžiulę komunistinę imperiją, paremtą teroru, represijomis, persekiojimu ir visišku žmogaus teisių nepaisymu. Reformos paskatino ne tik SSRS, bet ir dalies satelitinių SSRS valstybių visuomeninius judėjimus, mitingus ir galiausiai jų išsilaisvinimą.

Rumunija – viena tokių komunistinių valstybių, dramatiškai pasikeitusi 9 dešimtmečio pabaigoje.

Bet totalitarinė sistema šioje valstybėje griuvo kitaip negu kitur. Revoliucijų aido efektas ir paties Rumunijos diktatoriaus Nikolajaus Ceausescu teroras, absurdiškas įvaizdis ir dar absurdiškesnės socialinės ir ekonominės reformos nulėmė savotišką „Karpatų genijaus“ pražūtį.

N.Ceausescu kelias į valdžią

Didysis Rumunijos diktatorius gimė 1918 m. Skorničeštyje, vargingoje devynių vaikų šeimoje. Būdamas 11-kos metė mokyklą ir sostinėje Bukarešte įsidarbino batsiuvio padėjėju, o 1932 m. įstojo į tuomet nelegalią Rumunijos komunistų partiją.

Jis daug kartų buvo suimtas už muštynes, įvairias komunistines agitacijas. 1939 m. kalėjime jis susipažino su savo būsimąja žmona Elena Petrescu bei būsimu pirmuoju Rumunijos Liaudies respublikos vadovu Gheorge Gheorgy-Dezhu.

1944 m. į Rumuniją įsiveržus SSRS kariuomenei, tuometinis Rumunijos karalystės monarchas Mykolas I-asis nutraukė ekonominę bei karinę paramą Trečiąjam Reichui ir sudarė sutartį su sąjungininkais, o Raudonoji armija šalyje įsikūrė neribotam laikui.

Wikipedia.org nuotr./Nicolae Ceaușescu kartu su kitais Rumunijos komunistais pasitinka į Bukareštą įžengiančią Raudonąją armiją (1944 m. rugpjūčio 30 d.)
Wikipedia.org nuotr./Nicolae Ceaușescu kartu su kitais Rumunijos komunistais pasitinka į Bukareštą įžengiančią Raudonąją armiją (1944 m. rugpjūčio 30 d.)

1946 m. lapkritį surengus sovietų prižiūrimus rinkimus suklastojus balsus laimėjo Rumunijos komunistų partija su Georgijum-Dežu priešaky.

Po jo sparnu tūnojęs N.Ceausescu gavo Rumunijos žemės ūkio ministro postą, vėliau 1950 m. tapo gynybos ministro pavaduotoju, o 1954 m. buvo paaukštintas iki partijos Centro komiteto sektretorių.

Komunistinėje santvarkoje sparčiai karjeros laiptais lipęs eksbatsiuvys užsitarnavo partijos ir, svarbiausia, Georgijaus-Dežo pasitikėjimą.

Kai 1965 m. pavasarį pastarasis pralaimėjo kovą su plaučių vėžiu, partijos viduje nekilo didelių abejonių, kas taps naujuoju Rumunijos vadovu.

Wikimedia Commons nuotr./Oficiali Nicolae Ceausescu nuotrauka, daryta 1965 m.
Wikimedia Commons nuotr./Oficiali Nicolae Ceausescu nuotrauka, daryta 1965 m.

Taip prasidėjo N.Ceausescu era, pažymėta daugybe žiaurių ir keistų politikos sprendimų šalies viduje.

Rumunijos “nepriklausoma” ekonomika

N.Ceaucescu 8 dešimtmečio pradžioje ėmė imti didžiules paskolas iš Vakarų valstybių plėsti Rumunijos industrializacijai.

1971 m. Rumunija buvo įsiskolinusi Vakarų kreditoriams 1,2 mlrd. dolerių, o 1982 m. skola siekė 13 mlrd. dolerių.

1979 m. dėl prasidėjusios energetikos krizės smarkiai išaugo naftos kaina, kaip to pasekmė ėmė augti palūkanų norma. Todėl N.Ceausescu ėmėsi šalį nuskurdinusių ekonominių reformų, siekdamas iki 1990 m. išmokėti visą skolą Vakarų kreditoriams.

1981 metais Rumunija pasirašė sutartį su Tarptautiniu Valiutos Fondu (TVF), įpareigojančią per 8 metus išmokėti skolą. Toks sprendimas buvo neracionalus, vertinant kitų besivystančių šalių sugebėjimą problemą spręsti nukeliant skolos išmokėjimo sutartį.

TVF rekomendavo sumažinti Rumunijos importą ir didinti eksportą. N.Ceausescu priėmė rekomendacijas tiesiogiai.

Šalis buvo panardinta į skurdą ir nepriteklių. Daugiau nei trys ketvirtadaliai visų šalyje pagaminamų maisto produktų buvo eksportuojama į užsienį.

Wikimedia Commons nuotr./Propagandinis Nicolae Ceausescu režimo plakatas
Wikimedia Commons nuotr./Propagandinis Nicolae Ceausescu režimo plakatas

1985 metais N.Ceausescu su žmona Elena įkūrė Racionaliosios mitybos komisiją, pagal kurią buvo sudaryta visuomenės „mokslinė“ dieta.

Pagal ją vienam žmogui per metus turėjo tekti 114 kiaušinių, 20 kilogramų vaisių ir vynuogių, 54,88 kilogramo mėsos, 14,8 kilogramo bulvių ir 114,5 kilogramo miltų.

Nors tokia dieta neturėjo reikšti bado, rumunų kasdienybė buvo visiškai kitokia. Parduotuvėse prasidėjo deficitas, trūko duonos, kiaušinių, pieno, mėsos – išgyvenimui būtiniausių maisto produktų.

Derlingų Rumunijos žemių dėka maisto produktų gavyba nemažėjo, bet griežta eksporto ir maisto produktų normavimo politika vertė žmones gyventi nuolatiniame nepritekliuje.

N.Ceausescu diržų susiveržimo politika suvaržė ir kitas gyvenimo sferas. Elektros ir kuro taupymo reformų apimta Rumunija priminė XIX a. pabaigos valstybę.

Siekiant sutaupyti elektros suvartojimą, N.Ceausescu privertė kiekvienus Rumunijos namus naudoti 40 vatų lemputes, o elektra būdavo įjungiama vos dviems valandoms per dieną.

1986 metais Rumunijoje prasidėjo masinė arklių auginimo programa. Arklių traukiami vežimai turėjo pakeisti kuru varomas transporto priemones, siekiant kuo labiau apriboti benzino suvartojimą.

Pasikeitė ir žemės ūkio vykdymas – buvo mažinamas žemės ūkio technikos kiekis, derlius nuimamas dalgiais ir pjautuvais.

Toks asmeninio ir viešojo gyvenimo sričių suvaržymas iš tiesų buvo sėkmingai išnaudotas pagrindiniam tikslui.

1989 metų balandžio 12 dieną N.Ceausescu paskelbė, kad didžiulės skolos Vakarų kreditoriams visiškai išmokėtos (7 mėnesiais anksčiau!). Kai kurie gyventojai apsidžiaugė pagaliau pasibaigusiu bado ir skurdo laikotarpiu, bet tiesa buvo kitokia.

N.Ceausescu įsakė toliau normuoti maisto produktus, elektrą, kurą ir didinti eksportą Vakarams, siekdamas išlaikyti Rumunijos suverenumą.

Wikimedia Commons nuotr./Nicolae Ceausescu su Deng Xiaopingu ir Leonidu Brežnevu
Wikimedia Commons nuotr./Nicolae Ceausescu su Deng Xiaopingu ir Leonidu Brežnevu

Toks diktatoriaus sprendimas stipriai paspartino neišvengiamą Rumunijos revoliuciją, į kurios pusę nestoti negalėjo ir valdančiojo aparato nariai.

Nežmoniškumas vardan socialinės gerovės

Vien šalies ekonominiai suvaržymai atrodė neįtikėtini ir nepakeliami, bet Rumunijos diktatorius N.Ceausescu dar įgyvendino ir daugybę absurdiškų socialinių reformų, kurių padarinius vis dar jaučia šiuolaikinės Rumunijos visuomenė.

2016 m. Centrinės žvalgybos agentūros statistikos duomenimis, daugiausiai Rumunijoje gyveno asmenų, kurių amžius pasiskirstęs nuo 35 iki 39 metų.

Nesudėtinga suskaičiuoti, kad šie žmonės gimę 1981–1985 metais, kai N.Ceausescu priėmė sprendimą masišai didinti šalies populiaciją.

1985 metais priimta socialinė reforma, draudžianti moterims iki 45 metų darytis abortus. Taip pat Rumunijoje visiškai uždrausta kontracepcija, o minimalus amžius santuokai merginoms sumažintas iki 15 metų.

Moterys buvo verčiamos kas tris mėnesius praeiti medicininę apžiūrą, siekiant sužinoti, ar nebuvo nelegaliai atliktas abortas. Gydytojams, kurie dirbo sumažėjusio gimstamumo vietovėse, buvo smarkiai apkarpomas atlyginimas.

Rajone mirus vaikui (net ir ne dėl gydytojų kaltės), gydytojams buvo sumažinamas atlyginimas nuo 10 iki 25 procentų.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Buvę Rumunijos prezidento N.Ceausescu rūmai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Buvę Rumunijos prezidento N.Ceausescu rūmai

Už pasiekimus motinystėje, atitinkamai nuo turimų vaikų skaičiaus, moterims buvo suteikiami tokie ordinai ir titulai kaip Motinystės medalis, Motinos garbės ordinas ir Motinos didvyrės titulas.

Vyresnės nei 25 metų šeimos, neturinčios vaikų, mokėdavo didesnius mokesčius, o vaikų neturinčios moterys asmeniškai mokėjo valstybei finansines baudas.

Po tokių reformų Bukarešto ligoninėje kasmet atsidurdavo apie 3000 moterų, kurioms dėl nelegalaus ir nepavykusio nėštumo nutraukimo prireikdavo rimtos medicininės pagalbos.

Daugelis moterų bijodavo kreiptis į ligonines, todėl daugelis jų mirdavo. Savaime suprantama, jog didžiuliame skurde mirdavo ir daug gimusių kūdikių (vidutiniškai 25 iš 1000 naujagimių), todėl vaikus imta registruoti tik tada, kai jie išgyvendavo 4 savaites.

Visgi 9 dešimtemčio pabaigoje vaikų namuose augo apie 100 tūkstančių vaikų, šiuolaikinėje Rumunijoje vadinamų „NžCeausescu vaikais“.

Būtent šie vaikai dabar ir eina savo ketvirtąją gyvenimo dešimtį, sudarydami gausiausią Rumunijos amžiaus grupę.

Socialinės N.Ceausescu reformos neaplenkė ir kaimo gyventojų.

Besibaigiant jo valdymui, diktatorius nutarė nuo 15 iki 7 tūkstančių sumažinti kaimų skaičių. Gyventojai buvo suvaryti į 558 vadinamuosius agromiestus.

Toks sprendimas kilo iš N.Ceausescu noro centralizuoti ir valdyti kiekvieną visuomenės gyvenimo sferą.

Be to, kaimo sistemizacija puikiai atskleidė jo didybės maniją. Turbūt geriausias paminklas N.Ceausescu megalomanijai – Bukarešto centre stovintys parlamento rūmai Casa Poporului (iš rumunų kalbos – Žmonių rūmai). Tai antras didžiausias administracinis pastatas pasaulyje po Pentagono.

123rf.com nuotr./Rumunijos parlamento rūmai
123rf.com nuotr./Rumunijos parlamento rūmai

Kaip būdinga kiekvienam komunistinio režimo diktatoriui, N.Ceausescu vykdė plačią kampaniją prieš bažnyčias. Jos buvo ardomos ir naikinamos su dvasininkų-bendrininkų pagalba.

N.Ceausescu reformavo šalies visuomenę visose gyvenimo sferose.

1982 metais Rumunijoje uždrausta joga, aiškinant, jog tai politinė veikla; buvo draudžiama nuomoti ar skolinti rašomąsias mašinėles (tam reikėjo gauti specialų policijos leidimą); jei rumunas pasikalbėdavo su užsieniečiu, jis pats per 24 valandas turėdavo apie tai pranešti policijai.

Toks privataus gyvenimo suvaržymas ir neužtikrinamas visuomenės saugumas galiausiai privertė rumunų tautą sukilti ir nuversti tironą.

(Ne)teisingas teismas

Rumunijos revoliucijos kibirkštis įsiplieskė Timišoaros mieste 1989 metų gruodį, kai saugumas turėjo iškeldinti iš namų vengrų Reformatų bažnyčios kleboną Laszlo Tokesą.

Iš pradžių prie klebonijos susirinko apie 30 parapijiečių, bet per keletą valandų susirinko viso Timišoaros miesto bendruomenės – rumunai, vengrai, ortodoksai ir kiti. Minia skandavo „Šalin Ceausescu, šalin tironiją, laisvė dabar“.

Wikimedia Commons nuotr./Protestuotojai Timišoaroje
Wikimedia Commons nuotr./Protestuotojai Timišoaroje

N.Ceausescu nedavė Securitate pareigūnams jokių nurodymų, tikėdamasis, kad minia išsisklaidys. Įvyko priešingai. Sukilėliai gruodžio 16 dieną užėmė Timišoaros miestą ir N.Ceausescu įsakė numalšinti sukilimą šaudant į civilius.

Ši žinia pasklido po visą Rumuniją. Prie to prisidėjo ir „Laisvosios Europos“ radijas, per kurį buvo pranešta melaginga žinia apie kelis tūkstančius žuvusiųjų, nors iš tiesų žuvo apie 60 civilių.

N.Ceausescu, neįvertinęs tikrosios padėties, nutarė parodyti tautai ir pasauliui savo stiprybę ir surengė masinę demonstraciją.

Į ją Securitate prievarta suvarė kiekvieną įmanomą žmogų – nuo fabrikų darbininkų iki Bukarešto pergalės prospektu žygiuojančių pavienių asmenų.

Šįkart Rumunijos diktatorius buvo sutiktas švilpimu ir priešiškais šūkiais. Kitą dieną Rumunijos kariuomenei buvo įsakyta šaudyti į demonstrantus, bet kariuomenė įsakymo nevykdė.

Už tai atsakė gynybos ministras Milea, kurio likimas ir šiandien lieka neaiškus (ar jis nusižudė, ar buvo nužudytas).

N.Ceausescu režimas žlugo. Su žmona Elena pajutęs pavojų gyvybei, jis pabėgo iš Bukarešto sraigtasparniu, bet galiausiai pasiekus Tirgovištės miestą pora buvo uždaryta kareivinėse, siekiant juos apsaugoti nuo šėlstančios minios.

Gruodžio 24 dieną naujai suformuotas Nacionalinio gelbėjimo frontas priėmė sprendimą surengti inscenizuotą teismą ir įvykdyti poros egzekuciją.

Tą patį vakarą suformuotas sušaudymo būrys. Gruodžio 25 dieną Nikolajus ir Elena Ceausescu buvo sušaudyti.

Wikimedia Commons nuotr./Nicolae Ceausescu ir jo žmonos Elenos kapas
Wikimedia Commons nuotr./Nicolae Ceausescu ir jo žmonos Elenos kapas

Vertinimas ir įvertinimas

Būdamas valdžioje, N.Ceausescu buvo plačiai įvertintas ir apdovanotas gimtojoje Rumunijoje. Jis tris kartus apdovanotas Rumunijos didvyrio ordinu (1971, 1978 ir 1988 metais), Rumunijos Respublikos Žvaigždės ordinu, Darbininkų ordinu ir pelnęs daug kitų apdovanojimų.

Savaime suprantama, tokius apdovanojimus skyrė Rumunijos komunistų partija, pavaldi pačiam Rumunijos diktatoriui.

Cenzūruota lietratūra ir žiniasklaida taip pat meilikavo N.Ceausescu. 1986 metų sausio 26 dieną, specialiai Čaušesku 68 gimtadienio proga išspausdintuose leidiniuose, jis vadintas „Karpatų milžinu“, „Didžiuoju architektu“, „Gyvąja ugnimi“, „Mūsų šviesos šaltiniu“ ir kt.

Daug labiau stebinti gali palankus Rumunijos tirono vertinimas Vakaruose.

N.Ceausescu siekė kuo didesnės nepriklausomybės nuo Sovietų sąjungos. Šaltojo karo metu Vakarams tai buvo itin reikšminga.

O 9 dešimtmetyje N.Ceausescu nutarimas grąžinti skolas Vakarų kreditoriams tokį požiūrį tik dar labiau sustiprino.

1978 metais vizito Londone metu karalienė Elisabeth II suteikė N.Ceausescu garbės riterio vardą, o Margaret Thatcher neslėpė susižavėjimo Rumunijos prezidento gebėjimu valdyti savo šalį.

Didžiulio įvertinimo sulaukta ir iš JAV: Geraldas Fordas ir Jimmy Carteris gyrė N.Ceausescu dėl jo įtakos tarptautinėje arenoje. Po vizito Bukarešte 1983 metų rugsėjį George'as H.W. Bushas teigė, kad Čaušesku yra vienas geriausių komunistų.

Wikimedia Commons nuotr./Nicolae Ceausescu ir Jimmy Carteris
Wikimedia Commons nuotr./Nicolae Ceausescu ir Jimmy Carteris

Be šių pagyrų, N.Ceausescu 1980 metais buvo įšventintas į Danijos Dramblio ordino riterius ir tais pačiais metais apdovanotas Norvegijos Karališkojo Šv. Olafo ordino Didžiuoju kryžiumi.

Tiesa, 1989 metais, po Rumunijos perversmo, dauguma šių apdovanojimų buvo panaikinti.

N.Ceausescu buvo vienas ryškiausių Šaltojo karo laikotarpio diktatorių. Apimtas didybės manijos jis visiškai nustekeno savo tautą, nors Vakaruose buvo sutinkamas kaip didvyris.

N.Ceausescu buvo tikras pavyzdys šaltakraujiško patologinio melagio, dėl valdžios ir garbės pasiryžusio griebtis bet kokių priemonių – net tų, kurios jį pražudė.

XX a. 9 dešimtmetyje pradėjo klibėti visų Rytų bloko valstybių vadovų kėdės. Michailo Gorbačiovo perestroika, atlaisvindama visuomenės pančius, visiškai nutraukė ją laikančias grandines ir parašė komunistinės imperijos žlugimo nuosprendį.

Wikipedia.org nuotr./Pol Potas (antras iš dešinės) ir Rumunijos diktatorius Nicolae Ceaușescu (antras iš kairės) (1978 m.)
Wikipedia.org nuotr./Pol Potas (antras iš dešinės) ir Rumunijos diktatorius Nicolae Ceaușescu (antras iš kairės) (1978 m.)

Tuo tarpu N.Ceausescu nepritarė perestroikos idėjoms, atvirai priešinosi Gorbačiovui ir tik dar labiau suvaržė savo tautą.

Atsiribojimas nuo Sovietų Sąjungos sukėlė Vakarų susižavėjimą. Tai tik dar labiau sustiprino N.Ceausescu sostą.

Vakarų vadovybė, apkarsčiusi Rumunijos tironą medaliais ir ordinais, nematė ar nenorėjo matyti N.Ceausescu melo ir savo tautos skurdinimo ir smukdymo.

Bet rumunų tauta nepasidavė ir, išgirdusi Rytų revoliucijų aidą, pati ėmėsi veiksmų nuversti N.Ceausescu. Diktatoriaus nuolatinis kišimasis į privatų ir viešąjį Rumunijos gyvenimą, savo patikėtinių niekinimas ir neteisingos reformos jį ir pražudė.

Teksto autorius Žygimantas Koncevičius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką 15min.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

05:21
01:30
01:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"