Dabar populiaru
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota: 2019 lapkričio 1d. 23:03

Mirties fotografija: kodėl XIX a. buvo paplitusi tradicija fotografuoti ką tik mirusius vaikus?

Pomirtinė mergaitės nuotrauka su šeima, XIX a. antra pusė Ar žinai?
Vida Press nuotr. / Pomirtinė mergaitės nuotrauka su šeima, XIX a. antra pusė

Gražiausiais savo drabužiais aprengtas vaikas, sėdintis kėdėje ar gulintis lovoje. Kartais vienas, kartais apsuptas šeimos. Panašių į aukščiau matomą nuotraukų XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje Anglijoje ar JAV buvo padaryta ne viena, ne dvi ir ne dešimt. Tačiau šios nuotraukos pasižymėjo bruožu, kuris šiandieniniam žmogui turbūt pasirodys gana kraupus ir makabriškas. Jose įamžinti vaikai nuotraukų atlikimo dieną jau buvo mirę.

Taip, jūs perskaitėte teisingai. Vaikas, kurį matote aukščiau, taip pat ir vaikai, kuriuos išvysite žemiau esančioje galerijoje, buvo nufotografuoti jau po mirties. Tai daugeliu atvejų išduoda jų negyvi žvilgsniai.

Dabar tikrai būtų keista, jei vaiką praradę tėvai nutartų tiesiog jį nufotografuoti, prieš tai dar aprengę gražiausiais drabužiais. Tad kodėl tėvai daugelyje Vakarų valstybių mokėdavo nemažus pinigus, kad būtų nufotografuoti jų mirę vaikai? Atsakymas yra ne toks jau keistas.

Keista pomirtinių fotografijų istorija

Fotografija atsirado XIX a. pirmoje pusėje. Dagerotipo technologijos išradimas 1839 m. leido išpopuliarėti portretinei fotografijai.

Iki tol žmonės, norėję turėti šeimos ar konkretaus jos nario portretą, turėjo samdyti dailininką. Tačiau naujoji technologija leido tam pačiam tikslui samdyti fotografą.

Nors pirmųjų fotoaparatų ekspozicijos laikai būdavo labai ilgi ir reikėdavo kelias ar keliolika minučių sėdėti nejudant, kol fotografas užfiksuodavo nuotrauką, tai vis dėlto užimdavo daug mažiau laiko negu pozavimas paveikslui. Savo atvaizdą turėti tapo lengviau.

Fotografavimasis iš pradžių kainavo labai didelius pinigus ir tai galėjo įpirkti toli gražu ne kiekvienas. Bet tai buvo gerokai pigesnis atvaizdo įamžinimo būdas, lyginant su paveikslo nutapymu, kas apskritai buvo prieinama tik turtingiesiems.

Taip pat svarbu pažymėti, kad tobulėjant technologijoms bei augant fotografų skaičiui ir pačių fotografijų kaina vis mažėjo.

Tačiau nufotografuoti vaiką ar kūdikį vis dėlto buvo sunku – tam reikėdavo, kad jis kelias ar keliolika minučių išsėdėtų visiškai ramiai. Su tuo stengtasi kovoti įvairiais būdais, pavyzdžiui, kur nors netoli vaiko paslepiant motiną taip, kad jos nuotraukoje nesimatytų, bet vaikas ją matytų ir jaustųsi ramus.

Kartu su portretine fotografija XIX a. išpopuliarėjo ir pomirtinė portretų, ypač vaikų, fotografija. Tai lėmė kelios priežastys.

Wikimedia Commons nuotr./Miręs vaikas lovoje, apie 1850 m. daryta nuotrauka
Wikimedia Commons nuotr./Miręs vaikas lovoje, apie 1850 m. daryta nuotrauka

Fotografija tuomet buvo daug retesnis reiškinys negu dabar. Neabejotina, kad daugelis kūdikių ir vaikų, matomų pomirtinėse nuotraukose, tiesiog niekada nebuvo nuotraukose užfiksuoti dar būdami gyvi.

Tai galiojo ne tik kūdikiams – po mirties buvo fotografuojami ir mirę suaugusieji, jei jiems esant gyviems jie niekada nebuvo užfiksuoti fotografijoje.

Pomirtinė fotografija gedintiems tėvams buvo vienintelis būdas išsaugoti mylimo vaiko atminimą ne tik atmintyje, bet ir vaizde. Tai leido visą gyvenimą prisiminti, kad toks žmogus, kad ir gyvenęs labai trumpai, egzistavo ir buvo svarbi šeimos dalis. Vaikas tokiai nuotraukai neatsitiktinai buvo aprengiamas gražiausiais drabužiais.

Tuometiniu įsivaizdavimu pomirtinis gyvenimas buvo tarsi dideli ir laimingi namai, kuriuose visa šeima draugiškai gyvena kartu.

Žiūrėdami į savo mirusio vaiko nuotrauką, tėvai galėjo jį prisiminti ir įsivaizduoti, kaip jie vėl susitiks po mirties. Tai sumažindavo liūdesį ir skausmą dėl vaiko mirties.

Wikimedia vartotojo Boatswain88 nuotr. / CC BY-SA 3.0/Miręs vaikas kėdėje, apie 1860 m. daryta nuotrauka
Wikimedia vartotojo Boatswain88 nuotr. / CC BY-SA 3.0/Miręs vaikas kėdėje, apie 1860 m. daryta nuotrauka

Taip pat tokios nuotraukos dėka tolimesni giminaičiai, nespėję vaiko pamatyti gyvo, vėliau galėdavo išvysti, kaip jis atrodė. O vėliau, atsiradus galimybei iš vieno negatyvo padaryti kelias kopijas, buvo galima mirusio vaiko nuotraukas kartu su laišku išsiųsti giminėms.

Be to, kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, nufotografuoti mirusį vaiką buvo gana lengva – nebereikėjo jaudintis, kad jis sujudės, ir fotografija bus sugadinta.

Galų gale, svarbu suprasti ir tai, kad mirtis XIX a. kultūroje vaidino didesnį vaidmenį negu dabar. Apie ją buvo kalbama dažniau, be to, žmonės, ypač vaikai ir kūdikiai, ir mirdavo dažniau.

Wikimedia vartotojo Boatswain88 nuotr. / CC BY-SA 3.0/Pomirtinė mergaitės nuotrauka, daryta apie 1870 m.
Wikimedia vartotojo Boatswain88 nuotr. / CC BY-SA 3.0/Pomirtinė mergaitės nuotrauka, daryta apie 1870 m.

~1840 m. maždaug kas trečias vaikas netgi išsivysčiusiose Vakarų valstybėse mirdavo nesulaukęs 5 metų amžiaus. Difterija, tymai, vidurių šiltinė – visos šios ligos lengvai galėjo pražudyti.

Kadangi žmonių mirtingumas buvo didesnis, mirtis buvo dažna pokalbių tema, apie ją nuolat primindavo ir Bažnyčia. Buvo įprasta ir netgi madinga ilgai gedėti, rodyti savo skausmą. Tad tai, kas dabar daugeliui atrodo keista ir kraupu, tada atrodė normalu.

„Memento mori“. Atsimink, kad mirsi. Tokios nuotraukos šį lotynišką posakį iliustravo geriau negu daugelis kitų.

Kur dingo ši tradicija?

XX a. pirmojoje pusėje tradicija fotografuoti mirusius vaikus Vakarų pasaulyje pamažu išnyko. Tai lėmė keli veiksniai.

XIX a. daugeliui žmonių fotografavimasis buvo prabangos ir išskirtinės svarbos dalykas. Fotoaparatus turėjo labai mažai kas, o pasamdyti fotografą taip pat kainavo nepigiai, tad šeimos fotografavimasis vykdavo išskirtinėmis progomis, tokiomis kaip vestuvės ar mirtys.

Tačiau fotografija tobulėjo. Nuotrauką pasidaryti buvo vis lengviau, technologijos pigo, ekspozicijos laikai trumpėjo.

Galiausiai XX a. pirmoje pusėje jau tapo gana lengva įamžinti savo vaikus nuotraukose, kurios nebuvo iš anksto suplanuoti portretai, primenantys paveikslus. Tai leisti sau galėjo daugelis.

Wikimedia Commons nuotr./Pomirtinė vaiko nuotrauka, daryta tarp 1860-1900 m.
Wikimedia Commons nuotr./Pomirtinė vaiko nuotrauka, daryta tarp 1860-1900 m.

Tai reiškė, kad pomirtinė fotografija jau nebebuvo vienintelis būdas, kuris padėdavo išsaugoti vizualinį savo mirusio vaiko atminimą. Net jei vaikas mirdavo, tapo tikėtina, kad dar būdamas gyvas jis jau buvo užfiksuotas nuotraukoje.

Ir tikriausiai niekas nenustebs, kad tėvams labiau patikdavo ateičiai ir atminčiai išsaugoti tas savo vaikų nuotraukas, kurias darant jie buvo gyvi. O dar geriau – jei jie šypsojosi ir buvo laimingi.

Kita vinimi į pomirtinės fotografijos karstą tapo mažėjantis vaikų ir kūdikių mirtingumas. Medicina žengė į priekį, vaikus dažnai užpuolančios ligos buvo vis lengviau išgydomos, išaugęs supratimas apie higieną pagerino ligų prevenciją.

Vaikų mirtingumui sumažėjus, jų pomirtinių nuotraukų poreikis vien dėl to taip pat sumažėjo. Mirtis iš viešojo gyvenimo apskritai vis labiau traukėsi. Apie ją viešai kalbėti, viešai gedėti buvo vis mažiau priimtina.

Gedėjimas pradėtas laikyti privataus gyvenimo dalimi, o mirtis – kažkuo, su kuo reikia susitaikyti ir gyventi toliau, per daug apie tai nekalbant. O mirusiųjų portretinių nuotraukų darymas imtas laikyti pasenusia ir netgi makabriška tradicija.

Wikimedia Commons nuotr./Miręs vaikas tarp gėlių
Wikimedia Commons nuotr./Miręs vaikas tarp gėlių

Visgi svarbu pažymėti, kad skirtingose valstybėse ir skirtingose socialinėse klasėse situacija skyrėsi. Tarp skurdesnių klasių atstovų, mažesnių miestų ar kaimų gyventojų, eilinių darbininkų, etninių mažumų pomirtinės fotografijos tradicija JAV ar Jungtinėje Karalystėje kai kur išliko ir tarpukariu, iki pat II pasaulinio karo.

Šiose visuomenės grupėse vaikų mirtingumas buvo didesnis, o pasidaryti savo vaikų nuotraukų, jiems dar esant gyviems, sąlygų buvo ne visada. Tačiau kadangi šių visuomenės grupių gedulo ir laidojimo papročiai apskritai ištirti mažiau, ir apie tokias pomirtines nuotraukas esama mažiau informacijos.

Parengta pagal www.reddit.com/r/AskHistorians, BBC ir Wikipedia.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:07
04:15
01:33

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"