Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2020 05 01, 23:01

Nepaprastos 1918–1920 m. pandemijos sukėlėjo paieškos: virusą pavyko rasti mažame Aliaskos kaimelyje

Per 1918–1920 m. ispaniškojo gripo pandemiją mirė apie 50 mln. žmonių. Tuo metu jau buvo žinoma apie bakterijas, imunizacija gelbėjo nuo kai kurių infekcinių ligų, tačiau nežinota apie virusus. Po pandemijos prasidėjusios šio gripo sukėlėjo paieškos užsitęsė beveik 100 metų. Jos vyko atokiausiuose pasaulio kraštuose – ir už poliarinio rato Norvegijos šiaurėje, ir mažame Aliaskos kaimelyje.
Johanas Hultinas (kairėje) ir jo kolegos iš Ajovos universiteto atkasa mirusiųjų nuo ispaniškojo gripo kapavietę. Brèvig Mìšeno (Brevig Mission), Aliaska, 1951 m. Ar žinai?
Johanas Hultinas (kairėje) ir jo kolegos iš Ajovos universiteto atkasa mirusiųjų nuo ispaniškojo gripo kapavietę. Brèvig Mìšeno (Brevig Mission), Aliaska, 1951 m.

Gripo sukėlėjo buvo ieškoma ir anksčiau, bet manyta, kad tai bakterija. 1892 m. bakteriologas Richardas Pfeifferis (1858–1945) pranešė, kad atrado sukėlėją, tai bakterija Haemophilus influenzae, kuri vėliau pavadinta Pfeiferio bakterija (bacila).

1918–1920 m. pandemijos metu suprasta, kad ne Pfeiferio bakterija sukelia gripą, bet kažkas kitas.

Tam, kad mokslininkai 2005 m. pasakytų, jog ispaniškojo gripo sukėlėjas atrastas, pažintas ir atkurtas, nuo pandemijos pradžios turėjo praeiti 87 metai.

Prie atradimo prisidėjo gausybė mokslininkų. Ne tik virusologai, bet ir moderniųjų technologijų kūrėjai, molekulinės biologijos, genetikos ir kitų sričių mokslininkai.

Tyrinėjimai Aliaskoje 1951 m.

Pirmą kartą gripo virusas išskirtas 1930 m. iš kiaulių, o 1933 m. – iš gripu sergančio žmogaus. Taip pradėti rezultatyvūs virusologiniai gripo tyrinėjimai.

Skirtingi virusų tipai kasmet sukeldavo gripą, bet žmonija ir mokslininkai negalėjo pamiršti paties letališkiausio 1918–1920 m. ispaniškojo gripo.

Mokslininkams vis labiau rūpėjo, kokia ispaniškojo gripo kilmė, kas jo sukėlėjas, kaip nuo jo apsisaugoti. Pandemija galėjo pasikartoti. Suprasta būtinybė pažinti, ištirti ir sukurti apsisaugos nuo ispaniškojo gripo priemones.

Upsalos universiteto absolventas Johanas Hultinas (g. 1925 m.) į Ajovos (JAV) universitetą atvyko 1949 m. ir čia pradėjo magistrantūros, vėliau mikrobiologijos doktorantūros studijas.

Daktaro disertacijos temos pasirinkimą lėmė 1950 m. akademinė diskusija apie ispaniškojo gripo pandemiją ir dr. Williamo Hale’o (1898–1976) pasakyti žodžiai „Kažkas turėtų nuvykti į šiaurę ir amžinajame įšale surasti 1918 m. gripo sukėlėją“.

Ši mintis nulėmė 25-rių metų doktoranto J.Hultino tyrimo temos pasirinkimą. Jis numanė, kad tinkamiausia tokiam archeologiniam tyrimui vieta galėtų būtų Aliaska.

Gavęs pritarimą iš universiteto, pradėjo planuoti ekspediciją. Suderinęs darbo temą, gavęs vertingų patarimų iš paleopatologo Otto Geisto (1888–1962), taip pat 10 tūkst. dolerių tyrimui, 1951 m. gegužę J.Hultinas išskrido į vakarinį Aliaskos Siuardo pusiasalį.

Pagal tiksliai užrašytus 1918–1920 m. epidemiotoginius duomenis archeologiniams tyrimams pasirinko tris vietas Siuardo pusiasalyje. Mažo kaimelio Brèvig Mìšeno (Brevig Mission) gripo aukų kapavietė buvo tinkamiausia vieta tyrimui.

Johanas Hultinas (kairėje) ir jo kolegos iš Ajovos universiteto atkasa mirusiųjų nuo ispaniškojo gripo kapavietę. Brèvig Mìšeno (Brevig Mission), Aliaska, 1951 m.
Johanas Hultinas (kairėje) ir jo kolegos iš Ajovos universiteto atkasa mirusiųjų nuo ispaniškojo gripo kapavietę. Brèvig Mìšeno (Brevig Mission), Aliaska, 1951 m.

Pandemijos metu čia gyveno 80 suaugusiųjų, daugiausia inuitai (eskimų tautinės grupės šaka). Užsikrėtę gripo virusu per kelias dienas, 1918 m. lapkričio 15–20 d., mirė 72 iš jų. Liko tik 8 suaugusieji ir keli vaikai. Beveik visa kaimo bendruomenė buvo palaidota viename kape.

Kaip pasaulio pakraštį pasiekė gripo virusas, pasakojama įvairiai. Vieni teigia, kad su šunų kinkiniu atvykę prekiautojai, kiti – kad paštininkas išplatino ligos sukėlėją.

Trys 1918 m. pandemiją išgyvenę kaimelio gyventojai galėjo papasakoti apie neįtikėtinus 1918 m. lapkričio įvykius.

J.Hultinas įgijo bendruomenės pasitikėjimą, sugebėjo tinkamai paaiškinti savo tyrimo svarbą ir gavo kaimo vyresniojo leidimą kasinėti kapavietę ir ekshumuoti kūnus. Į pagalbą jis pasikvietė kelis kolegas iš Ajovos universiteto.

Kūrendami laužus jie atšildė žemę, kad galėtų atkasti kapavietę. Kūnai buvo palaidoti 2 metrų gylyje ir puikiai išliko. Pirmasis buvo ekshumuotas mažos mergaitės kūnas ir paimta dalis jos plaučių audinio, vėliau ekshumuoti dar keli kūnai.

Tyrėjai žinojo, kad ieško milijonus gyvybių pražudžiusio viruso, tačiau naudojo tik paprasčiausias apsisaugojimo priemones: chirurgines kaukes, gumines pirštines, o autopsijos įrankius sterilizavo verdančiame vandenyje.

Mėginius reikėjo laikyti užšaldytus, todėl J. Hultin’s skubėjo kuo greičiau grįžti į universiteto laboratoriją ir pradėti tyrimą. Šaldymui pasiruoštas ledas greitai tirpo, o kelionė iš Aliaskos į Ajovą buvo ilga.

Lėktuvas kelis kartus tūpė papildyti kuro atsargas ir J. Hultin’as kiekvieno sustojimo metu iš gesintuvo angliarūgštės dujomis stengėsi šaldyti mėginius.

Grįžus į Ajovą skubiai pradėti tyrimai, kurie truko pusantro mėnesio. Plaučių audinių mėginius ir jų ištraukas jis švirkštė į apvaisintus vištos kiaušinius, tikėdamasis padauginti gripo virusus.

Taip pat per nosiaryklę bandyta virusu užkrėsti penkis bandomuosius šeškus, ligos simptomai nepasireiškė. Iš surinktos medžiagos išaugo Haemophilus influenzae ir Streptococcus pneumoniae bakterijos.

Taikyti įvairūs tyrimo metodai, kol galiausiai baigėsi iš Aliaskos pargabenta medžiaga. Viruso išsaugoti nepasisekė. Neregėtu greičiu pandemijos metu iš žmogaus žmogui plitęs virusas kelionės metu žuvo.

Paieškos Norvegijoje, už poliarinio rato

Ne tik J.Hultinui teko nusivilti bandymu atšildyti ir „atgaivinti“ ispaniškojo gripo sukėlėją. Tokių bandymų būta ir daugiau. Nesėkmę, kuri buvo plačiai aprašyta spaudoje, patyrė ir kanadiečių mokslininkė antropologė, geografė Kirsty Duncan (g. 1966 m.).

Mokslininkai skirtingai visuomenei pristatė savo tyrimą ir skirtingai vertino pavojų virulentiškam virusui „pabėgti“. J.Hultinas savo planus, darbo eigą, nesėkmes aptarė siaurame mokslininkų rate.

Trisdešimtmetė kanadietė K.Duncan, 1992 m. apgynusi daktaro disertaciją Edinburgo universitete, priešingai, apie siekius ispaniškojo gripo aukų palaikuose atrasti ligos sukėlėją kalbėjo viešai, sulaukė didelio žurnalistų dėmesio.

Pirmiausia ji analizavo galimą archeologinio tyrinėjimo vietą, svarstė atlikti tyrimus Aliaskoje, Sibire, Islandijoje.

Aliaskoje ji neturėjo tokių gerų ryšių kaip J. Hultinas, iš Sibiro negavo nė menkiausio atsakymo į laiškus, o Islandija pasirodė netinkama vieta tokiam tyrimui.

Galiausiai nusprendė tyrimus atlikti šiaurinės Norvegijos salyne už poliarinio rato Špicbergene, mažame miestelyje Lòngyrbiene (Longyearbyen). Vietinis mokytojas buvo išsaugojęs užrašus, kuriuose nurodyta, kad šeši jauni kalnakasiai mirė nuo gripo ir paminėta jų palaidojimo vieta.

K.Duncan gavo leidimus kasinėjimui, projekto finansavimą, subūrė tarptautinę 17 tyrėjų grupę ir daug dėmesio skyrė tyrimo atlikimo saugumui. Ekspedicijos dalyviams užsikrėtus, virusas galėjo vėl išplisti ir sukelti mirtinus padarinius.

1998 m. pradėti kasinėjimai. Žurnalistai plačiai aptarinėjo kasinėjimus ir laukė sensacingų žinių.

Tačiau atvėrus kapavietes ir ekshumavus kūnus paaiškėjo, kad jų plaučiai ir smegenys suirę. Kūnai buvo negiliai palaidoti.

K. Duncan Kanadoje žinoma ir kaip mokslininkė, ir kaip politikė. Ji Kanados parlamento narė, nuo 2015 m. – Mokslo, vėliau – Mokslo ir sporto ministerijos vadovė.

Kanados mokslo ministrė Kirsty Duncan ir premjeras Justinas Trudeau, 2017 m.
Kanados mokslo ministrė Kirsty Duncan ir premjeras Justinas Trudeau, 2017 m.

Šias pareigas ėjo iki 2019 m. Archeologinius tyrinėjimus Norvegijoje ir ispaniškojo gripo pandemiją K. Duncan aprašė 2003 m. knygoje „1918 m. gripo medžioklė“ (Hunting the 1918 Flu).

Tikslas pasiektas 1997 m.

Mokslininkų patirti pralaimėjimai buvo skausmingi, tačiau ši istorija sulaukė sėkmės.

1997 m., kai K.Duncan rinko medžiagą tyrimams ir planavo ekspediciją, 72 metų J.Hultinas gyveno Sán Fransìske ir nuolatos domėjosi virusologijos atradimais bei stebėjo mokslo naujienas.

Vieną 1997 m. rytą atsivertęs žurnalą Science perskaitė sostinėje Vašingtone veikusio Karo patologijos instituto Molekulinės patologijos skyriaus mokslininko Jeffery’o Taubenbergerio ir bendraautorių straipsnį „Pirminis genetinis 1918 m. „ispaniškojo“ gripo viruso apibūdinimas“ („Initial Genetic Characterization of the 1918 „Spanish“ Influenza Virus.“)

Jeffery Taubenbergerio ir bendraautorių straipsnis
Jeffery Taubenbergerio ir bendraautorių straipsnis

Tuomet J.Hultinas pagalvojo, kad padaryta tai, ko jis siekė – virusas surastas, atkurtas, nustatytas. Tačiau tai buvo tik pradinis viruso genomo tyrimo etapas.

J.Taubenbergeris su kolegomis nuo 1995 m. tyrė 1918 m. rugsėjo 26 d. Pietų Karolinoje nuo ispaniškojo gripo sukelto plaučių uždegimo mirusio 21-ių metų kareivio plaučių audinio mėginį ir atkūrė dalį viruso RNR.

Amerikiečiai ne tik rūpestingai fiksuodavo epidemiologinius duomenis, bet nuo pilietinio karo kaupė patalogoanatominių audinių rinkinius, kuriuose buvo ir nuo ispaniškojo gripo mirusiųjų plaučių audinio dalys, išmirkytos formaldehide ir „užklotos“ parafino plėvele.

Tačiau reikėjo laiko ir pažangiausių technologijų, kad būtų ištirtas ispaniškojo gripo sukėlėjas. Ištyrus šiame audinių archyve esančią medžiagą J.Taubenbergeris atkūrė dalį viruso genomo.

Perskaitęs J.Taubenbergerio straipsnį J.Hultinas pagalvojo, kad galėtų dar kartą pabandyti surasti virusą Aliaskoje. Laiške J.Taubenbergeriui jis klausė, ar mokslininkas tirtų jo iš Aliaskos atgabentus ispaniškojo gripo aukų audinius ir ar tai galėtų padėti nustatant visą RNR grandinę.

Baiminosi, kad jaunas mokslininkas nepalaikytų jo pasiūlymo „neadekvačiais pramanais“, bet netrukus jam paskambinęs J.Taubenbergeris pripažino, kad medžiaga būtų naudinga.

Neįtikėtina, kad po beveik pusės amžiaus J.Hultinas galėjo įgyvendinti turėtą tikslą. Nedelsdamas, kitą savaitę po pokalbio, jis išskrido į Aliaską ir pasiekė tą patį Brèvig Mìšeną (Brevig Mission).

Kaimas buvo pasikeitęs. Jame gyveno apie 400 žmonių, dažnas neturėjo darbo, bet gaudavo nemenkas valstybės išmokas. Vietoje šunų kinkinio prie namų stovėjo sniego motociklai.

Antroji Johano Hultino ekspedicija, Brèvig Mìšeno (Brevig Mission), 1997 m.
Antroji Johano Hultino ekspedicija, Brèvig Mìšeno (Brevig Mission), 1997 m.

Buvusi patirtis ir išlikusios pažintys J.Hultinui padėjo gauti bendruomenės sutikimą atnaujinti kasinėjimus toje pačioje kapavietėje. Keturi vietiniai vyrai jam padėjo.

Pirmosios 1951 m. ekspedicijos metu kasinėjant kapavietę ir atšildant žemę palaikai nukentėjo. Todėl dabar J.Hultinui teko nusivilti, nes ekshumuodamas vieną po kito kūnus nerado tinkamai išlikusių plaučių. Atrodė, kad gresia dar vienas nusivylimas.

Tačiau 20-ties metų apkūnios moters palaikuose riebalų sluoksnis apsaugojo plaučius ir jie buvo tinkami tyrimui. Šį kartą mokslininkas turėjo modernias priemones išsaugoti audinių pavyzdžius.

Mirtinu virusu užkrėstus audinius jis laikė konservavimo skystyje. Palaikus, iš kurių paėmė taip vertingą mokslui medžiagą, J. Hultinas pavadino Liusi, o ekspediciją baigė pastatydamas naują kryžių Brèvig Mìšeno (Brevig Mission) bendroje kapavietėje su gripo pandemijos aukų pavardėmis.

Ši ekspedicija, skrydžio bilietai, mokestis pagalbininkams atsiėjo 3200 dolerių. Grįžęs į Sán Fransìską, J.Hultinas virusu užkrėstus audinius išsiuntė per tris skirtingas pašto tarnybas keliems J.Taubenbergerio komandos nariams į Vašingtoną. Taip norėjo užtikrinti, kad tyrimo medžiaga nepražus ir pasieks tyrėjus.

Virulentiškiausias žmonijos istorijoje virusas keliavo J.Hultino lagamine iš Aliaskos į San Fransiską, o vėliau kaip paprasta pašto siunta – į laboratoriją Vašintone. Virusui ištrūkus į aplinką jis galėjo pasklisti ir užkrėsti daugybę žmonių.

Po dešimties dienų J.Taubenbergeris pranešė, kad laboratorija gavo siuntinį ir audiniai tinkami tyrimui. Jaunos inuitės, pavadintos Liusi, mirtino viruso sužaloti plaučiai padėjo mokslininkams rekonstruojant ispaniškojo viruso genomą.

Apie sėkmingą ispaniškojo gripo viruso genomo rekonstrukciją, užtrukusią dešimt metų, mokslininkai paskelbė 2005 m.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"