Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 29d. 21:02

Netikėtos II pasaulinio karo herojės: kaip trys olandės merginos viliojo ir žudė nacius

Hannie Schaft ir nacistinės Vokietijos karys Ar žinai?
Wikimedia Commons, Vida Press nuotr. / Hannie Schaft ir nacistinės Vokietijos karys

Raudoni lūpdažiai ir blizgus akių šešėlis II pasaulinio karo metais tapo netikėtais, bet svarbiais ginklais, kurie Nyderlandų antinacistiniam judėjimui padėjo kovoti su valstybę okupavusios nacistinės Vokietijos kareiviais.

Dvi olandės seserys Freddie ir Truus Oversteegen ir jų geriausia draugė Hannie Schaft pasipuošdavo savo gražiausiais drabužiais ir kruopščiai dažydavosi, o tuomet eidavo į barus.

Tada merginos, kurios per II pasaulinį karą buvo aktyvios Nyderlandų rezistencinio judėjimo narės, užmegzdavo pokalbius su vokiečių kareiviais ar olandais, kurie kolaboravo su naciais.

Jos daug kikendavo ir mirksėdavo akimis. Taip stengdavosi sudominti vyrus pokalbiu bei išgauti iš jų kokios nors viešai neskelbiamos informacijos.

Tuomet jos įtikindavo pašnekovus eiti su jomis į mišką, sakydamos, kad nori „romantiškai pasivaikščioti“. O miške juos be gailesčio nušaudavo.

F. ir T.Oversteegen išgyveno karą, bet H.Schaft naciai galiausiai pagavo ir tuojau pat nuteisė mirties bausme sušaudant. Tai įvyko likus vos trims savaitėms iki karo pabaigos.

Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Hannie Schaft
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Hannie Schaft

Pasakojama, kad paskutiniai jos žodžiai prieš mirtį buvo „Aš šaudau geriau“.

Šiuos žodžius ji ištarė, kai ją sušaudyti turėjęs kareivis pirmuoju šūviu ją tik sužeidė, bet nenušovė.

Karo pradžioje gelbėjo žydus

Pasibaigus karui H.Schaft tapo puikiai žinoma Nyderlanduose. Apie jos draugių veiklą žinota gerokai mažiau.

Abi seserys mirė neseniai, sulaukusios garbingo 90-jų metų amžiaus. Su jomis prieš jų mirtį daug bendravusi Sophie Poldermans, pasiremdama jų pasakojimais, parašė knygą „Suvilioti ir žudyti nacius: olandų pasipriešinimo herojės Hannie, Truus ir Freddie“.

Nyderlandų Krašto apsaugos ministerijos nuotr./Freddie Oversteegen
Nyderlandų Krašto apsaugos ministerijos nuotr./Freddie Oversteegen

„Jos buvo ypač drąsios moterys. (…) Jos veiklą pasipriešinimo judėjime pradėjo nuo paprastesnių užduočių – nelegalių laikraščių, kuriuos spausdino rezistentai, platinimo. Jos turėjo laikraščius pristatyti tam tikrais adresais. Taip pat jos vogė asmens dokumentus, skirtus besislapstantiems žydams“, – laikraščiui „The Independent“ pasakojo S.Poldermans.

Abi seserys gimė Harleme – nedideliame Nyderlandų mieste netoli Amsterdamo. Jas jų motina išaugino viena.

Jau pačioje karo pradžioje 19-metė H.Schaft ir 16-metė T.Oversteegen padėjo pervežti žydų vaikus į saugias vietas. Joms vykdyti šią užduotį padėjo tai, kad jos visiškai neatrodė panašios į galimas pasipriešinimo judėjimo nares. F.Oversteegen, kuriai karo pradžioje buvo vos 14 metų, tada buvo dar per jauna padėti.

„Truus ir Hannie pasisodindavo žydų vaikus ant savo dviračių ir juos perveždavo iš vieno saugaus namo į kitą, jei kildavo išdavystės pavojus. Kadangi jos buvo jaunos moterys, tai, kad jos vežasi vaikus, neatrodė įtartina. Kad nuramintų vaikus, jos dainuodavo dainas“, – pasakojo S.Poldermans.

Bėgant laikui, visos trys merginos rezistenciniame judėjime ėmė vaidinti vis svarbesnį vaidmenį. O jų užduotys darėsi vis pavojingesnės.

„Jos sprogdindavo geležinkelių bėgius, kad vokiečiai negalėtų pervežti kareivių, ginklų ar žydų tautos žmonių. Tai buvo sudėtingesnis pasipriešinimas. Jos stengėsi geležinkeliuose sukelti chaosą“, – aiškino S.Poldermans.

Nepasakojo net šeimai

Netrukus merginos pradėjo vilioti ir žudyti nacius. Joms netgi buvo paskiriami konkretūs taikiniai.

„Tai vienintelės trys mums žinomos merginos, kurios Nyderlanduose žudė nacius prieš tai juos suviliojusios. Dėl to ši istorija yra unikali. Jos buvo jaunos ir gražios. Jos rengėsi labai puošniai ir daug dažėsi. Jos apsimesdavo vietinėmis moterimis, norinčiomis užmegzti ryšius su vokiečių pareigūnais, olandų prekeiviais ir nacių partijos nariais. Jų pagrindinis taikinys, žinoma, buvo aukšto rango pareigūnai“, – pasakojo S.Poldermans.

Vilioti nacius merginos pradėjo 1943 m. vasarą. F.Overstegeen tada buvo 18-os, T.Oversteegen – 21-ų, H.Schaft – 23-ų metų amžiaus. Šią veiklą jos vykdė iki pat karo pabaigos 1945 m.

„Jos eidavo į barus, flirtuodavo su kareiviais, kikendavo, šypsodavosi ir apsimesdavo mergaitiškomis mergaitėmis. Jos sakydavo: „Gal eime romantiškai pasivaikščioti į mišką?“ Jos išviliodavo tuos vaikinus į mišką, bandydavo iš jų išgauti tiek informacijos, kiek įmanoma, o tada juos iškart nušaudavo“, – pasakojo S.Poldermans.

T.Overstegeen iki tol gyvenime apskritai niekada nenaudojo makiažo ir buvo berniukiškos išvaizdos. Tuo metu H.Schaft prieš kiekvieną užduotį pudruodavosi veidą, „kad mirtų graži“, jei bus pagauta.

Su naciais merginos niekada nemiegodavo. Jei jas tam tikroje vietovėje vietiniai imdavo atpažinti, jos persikeldavo į kitą vietą, kur jų niekas nepažinojo. Ką veikia, saugumo vardan jos nepasakojo niekam – netgi draugams ir šeimai.

Vieno dalyko seserys nei S.Poldermans, nei kam kitam taip niekada ir neatskleidė – kiek nacių jos nužudė. F.Oversteegen kartą pasakė: „Kareivių tokių dalykų niekas neturėtų klausinėti“.

„Jos darė tai, ką darė, nes tikėjo, kad taip elgtis būtina. Jos tikėjo teisingumu. Jos netikėjo, kad yra kitų kelių. Tuo pačiu metu jos stengėsi išsaugoti žmogiškumą. Jos kentėjo nuo depresijos, sapnavo košmarus ir patyrė tai, ką dabar vadintume potrauminio streso sindromu“, – teigė S.Poldermans.

Po karo užtruko nemažai laiko, kol seserų nuopelnai buvo pripažinti. Ilgą laiką daug žmonių norėjo žiūrėti į priekį, o ne atgal. Be to, apie rezistencinį judėjimą įprastai pasakojo vyrai.

„Jos turėjo kovoti, kad sulauktų pripažinimo. Truus visada buvo atvira ir pasakodavo savo gyvenimo istoriją, bet Freddie tai buvo labai sunku. Ji didžiąją savo gyvenimo dalį negalėjo kalbėti apie karą ir apie tai prabilo tik paskutiniais savo gyvenimo metais. Freddie didžiosios dalies pripažinimo sulaukė tik po mirties“, – sakė S.Poldermans.

T.Oversteegen tapo žymia skulptore. Tačiau jos kūryboje atsispindėjo karo motyvai.

„Karo traumos joms niekada neišgijo. Kasmet gegužę, maždaug per Nyderlandų išlaisvinimo dieną, jos kas rytą prabusdavo klykdamos nuo košmarų apie karą. Visi prisiminimai joms sugrįždavo. Buvo taip blogai, kad Freddie kasmet tuo laiku turėdavo išvykti iš šalies“, – pasakojo S.Poldermans.

_____________________________________________________________________

Patiko straipsnis? Dar daugiau įdomybių rasite 15min rubrikoje „Ar žinai?“.

Parengta pagal Independent.co.uk.

Komentarai: 18

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

02:24
01:41
01:01

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"