Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 1d. 21:02

Prieš 100 metų Jungtinės Karalystės parlamente atsidūrė pirmoji moteris: kas buvo Nancy Astor?

Pirmoji Didžiosios Britanijos parlamentarė Nancy Astor Ar žinai?
Viešo naudojimo nuotr. / Pirmoji Didžiosios Britanijos parlamentarė Nancy Astor

Prieš lygiai šimtą metų Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmuose pirmą kartą dirbti pradėjo moteris. Sufražisčių judėjimo laikais į parlamentą patekusi ledi nebuvo konvencinė feministė, o kandidatuodama net atsiribojo nuo moterų teisių judėjimų. Į parlamentą neturėjusi patekti Nancy Astor politinės karjeros metu nemažai prisidėjo prie emancipacijos, o iš politinio lauko pasitraukė tik po Antrojo pasaulinio karo.

Didžiąją Britaniją pamilusi amerikietė

Nancy Witcher Langhorne gimė ne Didžiojoje Britanijoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, Virdžinijoje, pasiturinčioje šeimoje. Nancy buvo aštunta iš vienuolikos vaikų. Tiesa, pilnametystės sulaukė tik aštuoni vaikai – penkios mergaitės ir trys berniukai.

Pirmąjį vyrą Nancy Langhorne sutiko dar mokyklos laikais, Niujorke. Pulkininkas Robertas Gouldas Shaw vadovavo vienam pirmųjų vien iš juodaodžių susidedančių pulkų Jungtinių Valstijų kariuomenėje.

Vis dėlto pirmoji Nancy santuoka buvo nelaiminga – jau ištekėjus paaiškėjo, kad jos vyras buvo išnaudotojas ir alkoholikas. Moteris net kelis kartus buvo palikusi savo vyrą – pirmą kartą tai nutiko per jų medaus mėnesį. Su Robertu Nancy išsiskyrė 1903 metais, mirus jos motinai.

Greitai po to moteris pirmą kartą apsilankė Anglijoje ir pamilo šią šalį. 1905 metais kartu su jaunesne seserimi Nancy persikėlė gyventi į anapus Atlanto esančią salą. Čia ji netruko pagarsėti kaip įdomi ir žavinga amerikietė.

Kaip tik tuo metu nemažai pasiturinčių amerikiečių įsitekindavo į aristokratijos luomą. Moteris stebino naujuosius pažįstamus savo būdu ir gebėjimu kalbėti gana atvirai ir beveik puritonišku elgesiu. Tai itin patiko daugeliui vyresnių socialinio rato, kuriame sukosi Nancy, atstovų.

Anglijoje moteris ištekėjo už kilmingo Waldorfo Astoro, tiesa, taip pat gimusio Jungtinėse Valstijose ir į Didžiąją Britaniją gyventi atvykusio kiek vėliau. Nancy ir Waldorfas buvo panašūs ne tik savo būdu ir istorija, sutapo netgi jų gimimo data – 1879-ųjų gegužės 19-oji.

Viešo naudojimo nuotr./Vikontienė Nancy Astor
Viešo naudojimo nuotr./Vikontienė Nancy Astor

Per vyrą moteris įsitraukė į politinį ratelį, vadintą Milnerio grupe. Savo metu liberaliu laikytas ratelis pasisakė už anglakalbių lygybę bei už Britanijos kolonializmo plėtrą ir tvirtumą.

Nancy Astor prisijungė prie „Krikščioniškojo mokslo“, vieno iš naujųjų religinių judėjimų, o jos religinės nuostatos buvo gana priešiškos katalikybės atžvilgiu.

Moteriai nepatiko ne tik katalikai, bet ir žydai. Ji skatino savo vyrą į jam priklausančius verslus, o ypač leidinį „The Observer“, nesamdyti žydų bei katalikų. Tokia politika „The Observer“ buvo praktikuojama iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios.

Pirmoji išrinkta moteris vietos parlamente atsisakė

Thebritishacademy.ac.uk rašo, kad rinkimų teisė Jungtinėje Karalystėje buvo išplėsta 1918 metais. Galimybę dalyvauti rinkimuose gavo visi suaugę vyrai – iki tol balso teisės neturėjo net 40 procentų vyrų.

Taip pat balso teisę gavo bent 30 metų turinčios moterys, kurių vyrai arba jos pačios turėjo pakankamai nekilnojamojo turto, nors vyrams būtent ši sąlyga buvo panaikinta.

Taip nutiko iš dalies dėl to, kad moterys sudarė didžiąją suaugusiųjų populiacijos dalį, o vyrai politikai nenorėjo, kad jos sudarytų didžiąją dalį elektorato.

Baimintasi socialistinių idėjų plėtros – daugeliui darbininkų klasės vyrų buvo suteikta balso teisė, vis sparčiau augo leiboristų populiarumas, be to, dar visai neseniai Rusijoje vyko revoliucija, baimintasi panašių nuotaikų. Balso teisė moterims vis dar buvo ribojama, suteikta tik vyresnėms ir pasiturinčioms moterims – manyta, kad jų tarpe bus mažiau socialisčių nei tarp jaunų merginų.

Taigi, 1918-ųjų lapkritį buvo nutarta, kad parlamento narėmis gali tapti visos 21 metų amžiaus sulaukusios moterys. Tai reiškė, kad kai kurios moterys galėjo būti išrinktos į parlamentą dar negalėdamos balsuoti.

Taip nutiko todėl, kad kai kurie jau anksčiau priklausę parlamentui jauni vyrai dar nebuvo savarankiški žemvaldžiai – nors buvo išrinkti, balso teisės neturėjo, tad ir moterys neturėtų būti vertinamos kitaip.

Dešimtoji į Didžiosios Britanijos parlamentą išrinkta moteris tapo puikia tokios situacijos iliustracija. Parlamento nare ji tapo sulaukusi 33 metų, tačiau balsuoti negalėjo, anot jos pačios, nes neturėjo „nei vyro, nei baldų“.

1918-ųjų gruodžio rinkimuose dalyvavo net 17 moterų, tačiau išrinkta buvo tik viena – grafienė Constance Markiewicz, nacionalistė ir kovotoja už moterų teises iš Airijos.

Tuo tarpu Nancy Astor nebuvo niekaip susijusi su sufražisčių judėjimu. Constance Markiewicz sakė, kad Nancy buvo iš aukštesnių klasių ir be nuovokos. Vis dėl to Constance Markiewicz atsisakė užimti vietą Vestminsterio rūmuose – ši automatiškai atiteko ledi Astor.

Vyras – taip pat politikas

Pirmosios Didžiosios Britanijos parlamente atsidūrusios moters vyras toris Waldorfas Astoras į Bendruomenių rūmus pateko 1910 metais. Kartu su Nancy Waldorfas susilaukė penkių vaikų.

1919-aisiais mirus Waldorfo tėvui sūnus tapo naujuoju vikontu, tad jam teko palikti Bendruomenių rūmus ir persikelti į Lordų rūmus. Tai Waldorfas Astoras darė nenoriai. Jis tikėjosi, kad Nancy pavyks užimti jam vietą Bendruomenių rūmuose ir ją palaikyti, kol šis atsisakęs titulo vėl galės grįžti.

Kandidatuodama į parlamentą Nancy Astor prisistatydavo kaip ištikima žmona, kuriai politinė karjera neįdomi, kaip ir lyčių politika, tačiau į parlamentą pateko.

Vis dėlto, kadangi pero titulo atsisakyti nebuvo įmanoma iki pat 1963-ųjų, Waldorfui Astorui teko likti Lordų rūmuose, o Nancy Astor – Bendruomenių.

Patekusi į parlamentą moteris sulaukė netikėto dėmesio – dėmesio siekiantys kepurių gamintojai užtvindė jos kabinetą kepurėmis.

Naujoji politikė greitai suprato, kad Bendruomenių rūmai nėra pati jaukiausia vieta. Vėliau ji prisiminė: „Kai atsistodavau užduoti klausimų, susijusių su moterimis, vaikais, socialinių ar moralinių klausimų, ant manęs būdavo rėkiama po dešimt minučių.“

Patekusi į parlamentą moteris sulaukė netikėtos staigmenos – dėmesio siekiantys kepurių gamintojai užtvindė jos kabinetą kepurėmis.

Vis dėlto moteris stengėsi išvengti perdėto žiniasklaidos susidomėjimo jos išvaizda ir garderobu. Dažniausiai ji vilkėdavo batą palaidinę, juodą sijoną, švarką ir kepurę su balta gėle.

1920 metais į parlamentą buvo išrinkta dar viena moteris, Margaret Wintrigham, Bendruomenių rūmuose taip pat pakeitusi savo vyrą, tiesa, po jo mirties. Pirmosios moterys parlamente atsidūrė dėka savo vyrų.

Daug moterų, norėjusių pratekti į Bendruomenių rūmus, to padaryti negalėjo, nes paprasčiausiai jos neturėjo svarbių vyrų. Ištisus dešimtmečius seksistiniai nusistatymai moterims politikėms Didžiojoje Britanijoje kišo koją, nepriklausomai nuo partijos.

Nancy Astor politinis stovis

Į Nancy Astor sufražistės ir feministės žiūrėjo įtariai, nes prieš išrinkimą ji niekad neparodė palaikymo emancipacijos siekiančių moterų tikslams, tačiau patekusi į parlamentą pradėjo su jomis bendrauti.

Moteris šioms buvo dėkinga už palaikymą dažnai priešiškai nusiteikusiame politiniame pasaulyje. Ji tapo feministinės „Šešių tikslų grupės“ (Six point group) viceprezidente. Rinkimo teisę turėjusios moterys reikalavo iš jos dėmesio.

Nancy Astor kas savaitę sulaukdavo apie 2000 laiškų. Tiesa, feministės laiškais tvindydavo ir vyrus politikus, taip primindamos, kad moterų balsai taip pat yra svarbūs.

Moterims kartais pavykdavo pasiekti savo reikalavimų kelyje lygių teisių link. Dauguma moterų parlamentarių bendradarbiavo, nors ir priklausydavo skirtingoms partijoms. Štai Nancy Astor tapo gera drauge su Ellen Wilkinson, pirmąja į Bendruomenių rūmus 1924 metais išrinkta leiboriste.

Johno Singerio Sargento paveikslas/1909-aisiais nutapyta vikontienė Nancy
Johno Singerio Sargento paveikslas/1909-aisiais nutapyta vikontienė Nancy

Ledi Astor 1921 metais sėkmingai perorganizavo 1916-aisiais sufražisčių įsteigtą patariamąjį moterų organizacinį komitetą ir taip sukūrė jungtį tarp moterų teisių organizacijų ir šias palaikančių parlamentarų.

Ji rėmė kampanijas dėl priežiūros švietimo įstaigoms, našlių pensionams, stengėsi gerinti paslaugas motinoms. 1923 m., būdama abstinente, ji skatino priimti įstatymą, kuriuo būtų draudžiama alkoholio prekyba asmenims, kuriems dar nebuvo 18 metų.

Būdama atsidavusi „Krikščioniškojo mokslo“ pasekėja, ji nepritarė lygioms skyrybų teisėms moterims ir aršiai priešinosi moterų kampanijai dėl kontracepcijos. 1927 metų kovą ji suorganizavo delegaciją pas tuometinį premjerą Stanley Baldwiną, kuri ragino šį laikytis kelerių metų senumo pažadų ir sulyginti balso teises vyrams ir moterims.

Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, nepakako minėtos delegacijos – prireikė dar lobizmo, demonstracijų ir grasinimų sufražizmo atgaivinimu, kad 1928 metais balso teisė būtų sulyginta.

Tolimesnė Nancy Astor politinė veikla

Politikė ketvirtajame dešimtmetyje ir toliau rėmė kai kuriuos moterų siekius, įskaitant nesėkmingą kampaniją leisti moterims dalyvauti diplomatinėje tarnyboje.

Ji norėjo taikos, tad, kaip ir daugelis ano meto Didžiosios Britanijos politikų, buvo nuolaidžiavimo šalininkė. Viešai ji rėmė tarptautinį moterų judėjimą dėl taikos ir laisvės, tačiau buvo kaltinta fašizmu dėl noro palaikyti draugiškus ryšius su nacistine Vokietija bei dėl to, kad jos ir vyro viloje buvo apsistojęs Joachimas von Ribbentropas.

Vis dėlto ji nebuvo nusiteikusi pronacistiškai, o savo nuomonę dėl taikos ir nuolaidžiavimo pakeitė nacistinei Vokietijai įžengus į Prahą.

Nancy Astor kritikavo Hitlerio nuostatas moterų atžvilgiu ir pakliuvo į juodąjį nacių sąrašą, kuriame buvo žmonės, kuriuos nacistinė valdžia planavo suimti užėmus Didžiąją Britaniją. Ji taip pat buvo viena iš konservatorių, išvijusių premjerą Nevillį Chamberlainą iš pareigų.

Politikė ketvirtajame dešimtmetyje ir toliau rėmė kai kuriuos moterų siekius, įskaitant nesėkmingą kampaniją leisti moterims dalyvauti diplomatinėje tarnyboje.

Viso karo metu moteris darbavosi parlamente ir toliau jame atstovavo moterų teisėms. Kartu su vyru ji pagelbėjo Plimuto žmonėms didelio bombardavimo metu.

Waldorfas Astoras atkalbinėjo žmoną nuo dalyvavimo 1945-ųjų rinkimuose. Tada pergalė buvo žadama leiboristams. Politinę karjerą ledi Astor nutraukė nenoriai.

„The History Press“ rašo, kad šis vyro žingsnis pakurstė įtampą poros santykiuose, o neilgai trukus Nancy ir Waldorfas Astorai ėmė gyventi atskirai. Tai tęsėsi gana ilgai. Vyras su žmona susitaikė 1952 metais, likus mažai laiko iki Waldorfo Astoro mirties.

Nancy Astor nebuvo konvencinė feministė, tačiau ji atstovavo moterų teisėms, kėlė moterų klausimą Didžiosios Britanijos politikoje ir kartu su kitomis moterimis siekė lyčių lygybės. Ledi Astor mirė 1964-ųjų gegužės antrąją, sulaukusi 84 metų.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"