Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 10d. 21:04

Prieš 100 metų įsigaliojo sutartis, užbaigusi Pirmąjį pasaulinį karą ir nutiesusi kelią į Antrąjį

„Didysis ketvertas“ Paryžiaus taikos konferencijoje: D.Britanijos premjeras Davivas Lloydas George'as, Italijos premjeras Vittorio Orlando, Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau ir JAV prezidentas Woodrow Wilsonas
„Wikimedia Commons“/U.S. Signal Corps nuotr. / „Didysis ketvertas“ Paryžiaus taikos konferencijoje: D.Britanijos premjeras Davivas Lloydas George'as, Italijos premjeras Vittorio Orlando, Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau ir JAV prezidentas Woodrow Wilsonas

1920-ųjų sausio 10 dieną pradėjo galioti Pirmojo pasaulinio karo pabaigą žyminti Paryžiaus konferencijos metu priimta Versalio taikos sutartis. Nugalėję sąjungininkai pasirašę aibę sutarčių, kuriose buvo numatytos įvairios sankcijos pralaimėjusioms valstybėms. Svarbiausia tokia sutartis buvo pasirašyta 1919-ųjų birželį Versalio rūmuose. Joje numatytos taikos sąlygos tarp sąjungininkų ir Vokietijos, kuri buvo įvardyta pagrindine karo kaltininke. Griežtos bausmės, teritoriniai nuostoliai, milžiniškos reparacijos, demilitarizacija – visa tai ilgainiui iššaukė vokiečių nepasitenkinimą, rašo portalas „History“.

Versalio taikos sutartis buvo toli nuo Woodrow Wilsono 1918-ųjų pradžioje surašytų keturiolikos punktų, kuriais buvo siekiama „taikos visiems karams baigti“. Vokietija buvo pažeminta, o sutartimi nepavyko išspręsti problemų, kurios ir buvo karo priežastys. Ekonominiai sukrėtimai ir visuotinė panieka sutarčiai Vokietijoje subrandino pykčio ir ypatingo nacionalizmo jausmus, padėjusius iškilti Adolfo Hitlerio vedamiems nacionalsocialistams ir lėmusius Antrojo pasaulinio karo pradžią.

Nuo Keturiolikos punktų iki Paryžiaus taikos konferencijos

1918-ųjų sausį W.Wilsonas Jungtinių Valstijų kongrese pasakytoje kalboje išdėstė savo idealistinę pokario pasaulio viziją. Greta Antantės sąjungininkėms palankių specifinių teritorinių įtvirtinimų Keturiolikoje punktų jis pabrėžė nacionalinių valstybių Europoje poreikį. Būtent W.Wilsonas pasiūlė sukurti „visuotinę tautų asociaciją“, kuri tarpininkautų tarptautiniuose ginčuose ir skatintų bendradarbiavimą tarp skirtingų valstybių, tikintis apsisaugoti nuo tokio masto konflikto ateityje.

Kai Vokietijos lyderiai 1918-ųjų lapkričio 11 dieną pasirašė Kompjeno paliaubų sutartį, jie tikėjo, kad W.Wilsono vizija sukurs pagrindą bet kokiai teisingai taikos sutarčiai. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tai – ne visai tiesa.

Kiekvienas iš nugalėtojų ketvertuko turėjo asmeninių tikslų, ne visuomet derėjusių tarpusavyje su kitų siekiais.

Paryžiaus taikos konferencija prasidėjo 1919-ųjų sausio 18 dieną. Ši data buvo pasirinkta todėl, kad tai buvo Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I vainikavimo metinės. Vilhelmas I buvo vainikuotas Versalyje 1871 metais, Prūsijos-Prancūzijos karo pabaigoje. Prūsijos pergalė šiame kare lėmė Vokietijos susivienijimą bei Elzaso ir Lotaringijos regionų perėmimą iš Prancūzijos. 1919 metais Prancūzija ir jos ministras pirmininkas George'as Clemenceau nepamiršo žeminančio pralaimėjimo ir situacijai apvirtus aukštyn kojomis nutarė atsigriebti.

Versalio taikos sutarties sąlygos

„Didysis ketvertas“ – Jungtinių Valstijų prezidentas W.Wilsonas, Didžiosios Britanijos premjeras Lloydas George'as, Prancūzijos premjeras G.Clemenceau ir Italijos premjeras Vittorio Orlando buvo pagrindiniai Paryžiuje vykusių derybų dėl taikos dalyviai. Nei Vokietijai, nei kitoms nugalėtoms valstybėms – Austrijai-Vengrijai, Bulgarijai ir Turkijai – konferencijoje neatstovauta. Konferencijoje taip pat nedalyvavo sovietinė Rusija, kuri iki 1917-ųjų kariavo sąjungininkių pusėje, tačiau po bolševikinio perversmo iš konflikto pasitraukė.

Kiekvienas iš nugalėtojų ketvertuko turėjo asmeninių tikslų, ne visuomet derėjusių tarpusavyje su kitų siekiais. G.Clemenceau siekė apsaugoti Prancūziją nuo dar vieno potencialaus Vokietijos puolimo. Jo tikslas buvo nustatyti milžiniškas reparacijas Vokietijai, taip apriboti šalies ekonominį augimą ir atsigavimą.

Tuo tarpu L.George'as Vokietijos atstatymą po karo laikė prioritetu. Didžioji Britanija siekė ant kojų pastatytų svarbią prekybos partnerę. V.Orlando savo ruožtu siekė praplėsti Italijos įtaką, norint šalį paversti dar viena supervalstybe. W.Wilsonas su Italijos teritoriniais reikalavimais nesutiko. Jo siekis buvo sukurti naują pasaulio tvarką Keturiolikos punktų rėmuose. Vis dėlto kiti lyderiai Jungtinių Valstijų prezidentą vertino kaip naivų idealistą, kurio principus paversti politika būtų sudėtinga.

World History Archive/TopFoto nuotr./Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Woodrow Wilsonas
World History Archive/TopFoto nuotr./Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Woodrow Wilsonas

Galiausiai Europos sąjungininkės Vokietijai nustatė itin sunkias taikos sąlygas. Šalis buvo priversta atiduoti net 10 procentų savo teritorijos ir visų už žemyno ribų turėtų priklausinių. Sutartyje taip pat buvo numatyta demilitarizacija, Reino zonos užėmimas, Vokietijos karinių pajėgumų ir laivyno apribojimas, draudimas Vokietijai turėti oro pajėgas bei kaizerio Vilhelmo II ir kitų lyderių teismai už karo nusikaltimus. Svarbiausias buvo 231 taikos sutarties straipsnis, geriau žinomas kaip karo kaltės straipsnis, kuriuo nustatyta, kad pagrindinė Pirmojo pasaulinio karo kaltininkė yra Vokietija ir būtent ji turi mokėti milžiniškas reparacijas sąjungininkėms už jų patirtus nuostolius.

Versalio sutarties kritika: nuo per griežtos iki nepakankamai griežtos

Versalio taikos sutartis buvo pasirašyta 1919-ųjų birželio 28 dieną, praėjus lygiai penkeriems metams po to, kai Serbijos nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nušovė Austrijos-Vengrijos imperijos hercogą Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną, taip įžiebdamas karo kibirkštį. Nors sutartimi nutarta įkurti Tautų Sąjungą, taiką saugoti turėjusią tarptautinę organizaciją, itin sunkios bausmės Vokietijai padėjo užtikrinti, kad taika netruks ilgai.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gavrilas Principas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gavrilas Principas

Sutartis įsiutino vokiečius – jiems ši atrodė kaip sąjungininkių diktatas. Vokietijos gyventojai sunkiai nurijo karčią kaltinimų karo pradžia piliulę. Reparacijų našta viršijo 132 milijardus auksinių reichsmarkių. Suma buvo tokia milžiniška, kad iš tikrųjų niekas ir nesitikėjo, kad Vokietija visą ją ir sumokės. Kai kurie ekonomistai, kaip kad Johnas Maynardas Keynesas, numatė, kad jei Vokietija sumokėtų tokias reparacijas, griūtų Europos ekonomika.

J.M.Keynesas – tik vienas savalaikio Versalio taikos sutarties kritiko pavyzdys. Prancūzijos kariuomenės vadas Ferdinandas Fochas atsisakė dalyvauti Versalio sutarties pasirašymo ceremonijoje manydamas, kad sutartis nepadės apsaugoti nuo potencialios Vokietijos grėsmės, o Jungtinių Valstijų kongresas apskritai neratifikavo sutarties ir su Vokietija sudarė atskirą taiką. Taip pat Jungtinės Valstijos taip ir neprisijungė prie Tautų Sąjungos.

Praėjus metams po Versalio taikos sutarties daug paprastų vokiečių įtikėjo, kad juos ir šalį išdavė „lapkričio nusikaltėliai“ – šalies vadovai, pasirašę sutartį ir suformavę pokario vyriausybę. Radikalios dešinės politinės jėgos, ypač Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija, sulaukė vis daugiau visuomenės palaikymo, nes žadėjo ištaisyti Versalio sutarties skriaudas. 1929-aisiais, Didžiosios depresijos metu, prasidėję ekonominiai neramumai supurtė ir taip pažeidžiamą Veimaro vyriausybę ir sudarė prielaidas Adolfui Hitleriui iškilti į valdžią 1933 metais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"