Tiek mano mama, tiek tėtis iš savo darboviečių parsinešė lapelius su kilometro, kur renkasi vieni, kur kiti – numeriais. Sesuo apsirengė tautiniais rūbais, aš juodai juodai, nes nors ir geros emocijos dėl Baltijos kelio, bet pati data – tamsi. Buvo begalė mašinų, neaišku, kur parkuotis, bet važiavom iki savųjų kilometrų, nes net ir nevertėjo stoti anksčiau – viskas buvo sausakimša. Sunku prisiminti, bet gal kažkur tarp Širvintų ir Ukmergės sustojome, nes jau artėjo laikas. Netikėtai kartu su sese patekome vos ne į „Kultūros barai“ viršelį. Labai gaila, kad kiti žmonės – ne mano tėvai, bet net neabejoju, kad dideli Lietuvos patriotai. O mano tėvai, laikę man ranką – liko už kadro. Aš pirma dešinėje.