Žinojom apie būsimą kelią, žinojom ir vietą, kur turėtume stovėti. Tuomet gyvenom Kaune, reikėjo nuvažiuoti kažkur už Panevėžio. Išvakarėse vežėme į nurodytą vietą skintas gėles. Visi draugai, bendradarbiai ruošėsi dalyvauti. Išvažiavome iš namų ir apstulbome nuo automobilių skaičiaus gatvėse. Netoli nuo Kauno tenuvažiavom. Mašinos stovėjo susiglaudusios šonais gal keturiom eilėm. Pergyvenom, kad nurodytoj vietoj bus tuščia... Bet atėjus laikui, susikibom rankom ten, kur buvom. Lėktuvas barstė gėles. Jausmas buvo nenusakomas. Niekada to nepatyriau nei prieš tai, nei po to. Tai nepakartojama.