Gelena Drungilienė

PRISIMINIMAI IŠ BALTIJOS KELIO

1989 m. rugpjūčio 23 d. didžiulės mašinų kolonos judėjo automagistralės Vilnius–Ukmergė link, kur ties 49 kilometru gyvojoje grandinėje – Baltijos kelyje – stovėjo ir Trakų krašto žmonės. Aš su vyru Regimantu, 10 mėnesiu dukryte Dovile ir mano sese Vladislava (a.a.) į Baltijos kelią vykome sesės moskvičiumi, bet buvome ne keturiese, o penkiese, nes po mano krūtimi plakė ir sūnaus Domanto širdelė. Vykti ar ne vykti – abejonių visai nebuvo, nes tuomet visi pakylėti atgimimo dalyvavome daugumoje Sąjūdžio organizuotų renginių. Apie renginius, mitingus sužinodavome iš radijo bei aktyvių žmonių.
Maždaug po 17 val. prisijungėme prie mašinų kolonos, pajudėjusios iš Trakų – daugybė nuosavų lengvųjų automobilių, keliolika autobusų važiavo iki mūsų rajonui skirtos stovėjimo vietos. Automagistralė buvo perpildyta, tačiau buvome visi draugiški, geranoriški ir pakantūs kelyje, tad tikslą pasiekėme laiku. Trakų rajonui, drauge su Elektrėnais ir Kaišiadorių rajonu buvo nurodyta rinktis ties Širvintų–Bagaslaviškio sankryža. Mums skirta atkarpa buvo masiškai užpildyta, susirinkę pažįstami ir nepažįstami ramiai bendravo, o lygiai 19 val. visi drauge susikibome rankomis ir sudarėme daugiau kaip 2 mln. gyvą žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Virš mūsų praskriejo lėktuvas, barstydamas kardelių žiedus. Daugybė žmonių, mažų ir didelių, jaunų ir vyresnių, plevėsuojant trispalvėms su gedulo kaspinais, jautėm didžiulį susitelkimą, vienybę, laisvės troškimą. Tai buvo neapsakomas jaudinantis jausmas. Nebuvo jokių nesusipratimų, visi vieningi žengėme nuo vienos automagistralės juostos į kitą.
Po gyvosios grandinės patraukėme prie šiai akcijai atminti pastatyto Atminimo kryžiaus, kur vyko minėjimas. Tūkstantinė minia įdėmiai klausėsi sakomų kalbų ir nieks niekur neskubėjo.
Grįžimas namo buvo ilgas, tūkstančiai transporto priemonių judėjo lėtai, daugumai teko trauktis šalikelėn dėl užkaitusių variklių ar kitų gedimų, tačiau visi buvome laimingi jausdami šio įvykio svarbą, trokšdami laisvės, paniekindami tragiškus susitarimus. Vėlai grįžus namo dar ilgai vakarojome, nes namie mūsų laukė vyro mama ir mes ilgai pasakojome apie Baltijos kelią, prisiminėme ir vyro tėtį bei senelius, kurie apie 20 metų praleido Sibiro platybėse.
Esu laiminga, kad ten buvau su šeima, tuomet atrodė, kad visa Lietuva esame viena šeima, viena bendro tikslo trokštanti visuma.
Didžiuojuosi, kad minint 20-ąsias Baltijos kelio metines vėl su šeima ir draugais dalyvavome akcijoje, pagaminome ir tiesėme atminimo užrašą, pristatėme nuotraukas parodoje, o mūsų vaikams Dovilei, Domantui ir Dorotėjai kartu su a.a. aktyviu sąjūdžio nariu Romualdu Lanku teko garbė perimti Vilniaus skautų atvežtą ugnį. Džiugu, kad ir vaikai yra pilietiški, nelieka abejingi Lietuvos istorijai.
Baltijos kelias – tai vienybės simbolis. Būdami vieningi galime nutiesti ilgiausius, stipriausius, tvirčiausius, geriausius, reikalingiausius Valstybės pamatus – mūsų visų gerovei.