Maljorkoje formaliai gyvenantis 28 metų amžiaus Jose – Lietuvos tenisininkų fizioterapeutas. Žmogus, geriausiems Lietuvos tenisininkams padedantis pasiruošti treniruotėms ir varžyboms, o po jų – padedantis kuo greičiau atgauti prarastas jėgas.
Ispano gyvenimo aprašymas, nepaisant palyginus jauno amžiaus, tikrai įspūdingas. Mokslai Ispanijos universitetuose, darbas antrojoje Madrido „Real“ futbolo komandoje ir Madride vykstančiame ATP serijos turnyre. 2011-2013 m. – kelionės po pasaulį su čeku Tomasu Berdychu, jau daugiau kaip keturis metus neiškrentančiu iš pajėgiausių pasaulio tenisininkų dešimtuko. Dabar ispano paslaugomis naudojasi tenisininkai Michailas Južnas, Sergejus Stachovskis, Denisas Istominas. Ir Ričardas Berankis, pažintis su kuriuo Jose Felix Gonzalez Castillą atvedė ir į Lietuvos teniso rinktinę.
„Prie Lietuvos rinktinės prisijungiau šį pavasarį Pietų Afrikoje. Mano uždavinys yra dvejopas. Prieš treniruotes privalau išjudinti žaidėjų raumenis, kartu darome apšilimą. Po visko turiu padėti jiems kuo geriau pailsėti, atgauti jėgas. Tam yra įvairūs pratimai, ledo vonios, masažai“, – pasakoja ispanas. Kartu pridurdamas, kad darbas su Daviso taurės rinktine gerokai skiriasi nuo darbo su atskirais žaidėjais.
„Visų pirma čia susirenkame trumpam. Vadinasi, fizinio pasirengimo prasme, nesiekiame jokių ilgalaikių tikslų. Svarbiausia, kad pasirengimo ir mačų metu žaidėjai nepatirtų traumų. O jei yra kokių nors skausmų ar negalavimų – reikia kuo greičiau juos pašalinti. Be to, tenisas yra individuali sporto šaka. Čia gi susirenka būrys žaidėju. Būti grupės dalimi man labai patinka, taip tikrai linksmiau. Todėl nė kiek nesigailiu, kad priėmiau lietuvių pasiūlymą ir dabar kelias savaites per metus keliauju su jumis.“
Paklaustas, kokia mūsų tenisininkų fizinė būklė ir savijauta Sarajeve, Jose pabrėžia, kad profesionalus sportas ir traumos yra neatskiriami dalykai.
„Visa laimė, kad didelių problemų dabar neturime. Ričardas dar Niujorke, „US Open“ kvalifikacijos metu, jautė peties skausmus. Jie vis dar yra, tačiau tikiu, kad iki pirmo mačo prieš bosnius mes juos įveiksime. Laurynas pirmadienį skundėsi nedideliais kirkšnies ir riešo skausmais, tačiau jo problemas jau išsprendėme.“
Anot ispano, tenisas fiziškai yra ypač sunki sporto šaka, o tenisininkai dažniausiai patiria peties, alkūnės, riešo, nugaros bei čiurnų traumas.
„Galiu palyginti futbolą ir tenisą, nes iš arti mačiau ir tebematau abi sporto šakas. Taip, futbolininkai mačų metu patiria tikrai milžiniškus krūvius. Tačiau dažniausiai jie žaidžia kartą per savaitę. Na gal du. Vadinasi, po rungtynių, priklausomai nuo žaidėjo būklės ir savijautos, tu gali planuoti jo atsigavimą ir pasirengimą kitam mačui. Tam turi kelias dienas, o dažniausiai ir visą savaitę. Tenise gi viską turi spręsti žaibiškai. Nes dažnai kortuose geras tris valandas praleidęs sportininkas atgal į aikštę turi grįžti mažiau nei po paros.“
Paprašytas pasakyti, su kuo iš tenisininkų dirbti jam patinka labiausiai, Jose susimąsto. „Negalėčiau išskirti nė vieno. Visi jie yra asmenybės su savo charakterio ypatybėmis. Vieni yra labiau uždari, kiti – atviresni. Vieni padėkoja už atliktą darbą ir atsisveikiname, kiti nori, kad nesitraukčiau nė per metrą viso turnyro metu.“
Visgi dar kartą paragintas įvardinti tuos, su kuriais sutaria geriausiai, ispanas vardina: „Miša (Michailas Južnas), Istominas ir Riči“.
Vienas iš jų – Riči – kortuose jau laukia paskutinių Juozo nurodymų prieš rytinę Lietuvos teniso rinktinės treniruotę Sarajeve.
