„Jei kas paklaustų, ko neįgalieji tenisininkai mūsų šalyje neturi, tikrai negalėčiau įvardyti“, – teigė Lietuvos neįgaliųjų teniso klubo (LNTK) prezidentas Aleksandras Pacevičius.
Specialūs vežimėliai, teniso invetorius, bendrovės „Teniso pasaulis“ skiriamos nemokamos aikštelės moderniausioje šalies teniso arenoje, neįgaliųjų reikmėms pritaikytas autobusas kelionėms po šalį ir į užsienį, patyrusi Vilniaus teniso akademijos (VTA) trenerė, galimybė gimtinėje dalyvauti aukšto lygio tarptautinėse varžybose.
A.Pacevičius gali išvardinti ir daugiau dalykų, kurių galėtų pavydėti ne tik Lietuvos, bet ir nemažai užsienio valstybių neįgalieji sportininkai. Tačiau LNTK vadovą ir kitus teniso puoselėtojus stebina tai, kad nemokamai siūlomomis idealiomis sąlygomis neįgalieji neskuba naudotis.
„Bandymai pritraukti neįgalius vaikus į tenisą atsimuša į sieną“, – kraipė galvą su LNTK bendradarbiaujančios VTA vyriausioji trenerė Edita Liachovičiūtė. Ji su savo vyru ne kartą kreipėsi į įvarius neįgaliųjų sporto klubus, skelbiančius, jog savo gretose turi vaikų, siūlydami nemokamas treniruotes, tačiau susidomėjimo nesulaukė.
E. Liachovičiūtė svarstė, kodėl neįgalieji vaikai nepasinaudoja puikia galimybe išmėginti tenisą: „Gal jie renkasi kitas sporto šakas? O gal trukdo kažkoks psichologinis barjeras? Išties baimintis nėra ko. Tenisui Akademijoje yra puikios galimybės. Turime vaikiškų vežimėlių, kuriuos skirtume nemokamai. Galėtume net sukurti atskirą neįgalių vaikų teniso grupę. Taip pat yra galimybė juos integruoti į įprastas mūsų grupes. Reikia tik noro.“
Pasak A. Pacevičiaus, vienas pagrindinių dalykų, galinčių sugriauti nežinia kodėl išdygusią sieną – Lietuvoje vykstantys aukšto lygio tarptautiniai turnyrai. Tokie, kaip praėjusį savaitgalį sostinės SEB arenoje surengtas Tarptautinės teniso federacijos (ITF) „Futures“ serijos neįgaliųjų teniso turnyras „Vilnius Open“.
Čia dalyvavo stipriausi Lietuvos tenisininkai, Rusijos, Lenkijos sportininkai. LNTK narys Aleksandras Olechnovičius šiose varžybose tapo pirmuoju mūsų šalies tenisininku, patekusiu į Lietuvoje rengiamo ITF turnyro finalą. Todėl net pralaimėjęs jis neprarado geros nuotaikos.
„Džiugu, kad yra galimybė savo jėgas išmėginti su stipriais sportininkais iš kitų šalių. Būtent tokiose varžybose labiausiai ir tobulėji, išmoksti ką nors nauja. Labai gaila, kad tokios progos pasitaiko nedažnai. Sportuoju tik keturis metus ir man patekimas į ITF turnyro finalą yra didelis pasiekimas“, – tikino naują Lietuvos teniso istorijos puslapį atvertęs A. Olechnovičius. Jo rezultatai įrodo – jei yra noro, viską galima pasiekti per kelerius metus.
Neįgaliųjų teniso koordinatorė Lietuvoje Ana Korolevič irgi įsitikinusi, jog ši sporto šaka mūsų šalyje gali klestėti. Tam reikia tik paskleisti kuo daugiau informacijos.
„Daugelis galvoja, kad tenisas – labai fiziškai sunki sporto šaka. O svarbiausia, kad ne visi neįgalieji suvokia, jog tenisą vežimėliuose nebūtinai turi žaisti prie vežimėlio prikaustyti žmonės. Tai gali daryti ir tie, kurių judėjimo funkcijos ne išnykusios, o tik nusilpusios. Žmonės, kurie galbūt vaikšto pasiremdami lazdele ar net be jos, tik negalintys greitai judėti, bėgioti. Žaisdami tenisą jie atsisėstų į vežimėlius. Juk golbolą (aklųjų riedulį) žaidžia ne tik neregiai“, – aiškino A. Korolevič.
Su neįgaliaisiais kasdienybėje kasdien susidurianti specialistė pastebėjo, jog trūkstant informacijos yra susiformavęs neteisinga spožiūris į neįgaliųjų tenisą. Manoma, jog šis sportas yra brangus ir dėl to daugumai nepasiekiamas.
„Išties, dalyvavimas varžybose užsienyje kainuoja. Nes ten reikia mokėti dalyvio mokestį. LNTK negali to padaryti už visus, nes laikosi tik rėmėjų ir entuziastų dėka.
Bet Lietuvoje žaisti nėra jokių kliūčių. Nes mūsų rėmėjai, ypač „Teniso pasaulis“, sudaro visas sąlygas nemokamai treniruotis ir rungtyniauti. Padeda Lietuvos teniso sąjunga, ITF parūpina inventoriaus.
Be to, šių metų pavasarį mano parengto projekto, kurį patvirtino Švietimo mainų paramos fondas pagal Leonardo da Vinci programą ir finansavo Europos Komisijos lėšomis, dėka A. Pacevičius ir trenerė Asta Kęstaitytė viešėjo Olandijoje. Čia jie treniravosi ir dalyvavo mokymose su pasaulio neįgaliųjų teniso lyderiais olandais. Todėl dabar galime pasiūlyti žaidėjams ir naujausią treniruočių metodiką. Nesenai išverčiau ir medotinę priemonę treniruotėms“, – pasakojo A. Korolevič.
Tai, kad neįgaliųjų teniso pradeda pralaužti ledus, įrodo ir šio žaidimo entuziatų atsiradimas Kaune.
„Kaune žmonės jau treniruojasi. Davėme jiems vežimėlius, „Žalgirio“ aikštyne jiems suteikiamos didelės nuolaidis. Bet ir jų gretose nėra jaunimo. Gal reikia visoje Lietuvoje išjungti internetą, kad vaikai atsitrauktų nuo kompiuterio ir pamatytų, kas vyksta aplinkui. Kokius turnyrus čia rengiame, kokias sąlygas turime“, – teigė A. Pacevičius.
LNTK vadovas pastebėjo, jog jaunimo Lietuvoje nesulaukia ir kitos neįgaliųjų sporto šakos. „Tikrai ne dėl to, kad esame labai sveika valstybė. Nes taip nėra“, – nelinksmai šyptelėjo A. Pacevičius. Jo nuomone, neįgaliųjų sporto organizacijos mūsų šalyje privalo suvienyti jėgas.
Todėl LNTK bendrauja su Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija, susidraugavo su šalies Parolimpiniu komitetu.
Rugsėjo 8 d., šeštadienį, Vilniaus „Siemens“ arenoje vyksiančioje Sporto mugėje LNTK kartu su Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija ir kitais sostinės neįgaliųjų teniso klubais įrengs bendrą stendą, kuriame pristatys savo veiklą.
„Kitoms sporto šakoms kiek sunkiau – jie neturi bazių. O mes turime sąlygas, kurių gali pavydėti ir užsienio šalys. Todėl nieko nereikia galvoti – atvyksti į SEB areną ir žaidi“, – teigė neįgaliųjų teniso entuziastas A. Pacevičius.
