– Jeigu Lietuvos tenisininkas patektų tarp 30-ties geriausių pasaulyje, kaip į tai reaguotumėte?
– Be abejonės, tai būtų labai didelis pasiekimas. Lietuvai tai būtų, ko gero, kaip Arvydo Sabonio krepšinio pasiekimai. Ir tai leistų mums žiūrėti „Didžiojo kirčio“ turnyrus tiesiogiai per prestižinę televiziją. Dabar juk dažnai tenka žiūrėti tik į tuos skaičiukus ekrane, ką aš irgi darau kaip beprotis. Kartais netgi naktimis.
Bet atsimenu, kokios buvo varžybos, kai Ričardas žaidė su Andy Murray „Australian Open“ turnyre. Paryčiais aš netgi pakėliau visą šeimą. Tai buvo absoliuti šventė. Įsivaizduojate, kiek tokių švenčių turėtume. Manau, kad Ričardas tai gali pasiekti. Ir man atrodo, kad jis yra iš tų lėčiau bręstančių žaidėjų. Todėl tikiu, kad geriausias jis gali būti maždaug 27-erių ar 28-erių metų.
– Kaip manote, kiek daug Lietuvos tenisui davė R.Berankis? Ar galima sakyti, kad tai jis išpopuliarino šį žaidimą mūsų šalyje?
– Didžiąja dalimi taip. Aš dažnai grįžtu prie A.Sabonio analogijos, nors gal tai iš pirmo žvilgsnio šiek tiek pritempta analogija. Nes A.Sabonis krepšinyje yra absoliutus stabas.
Bet sutikit, kad jaunajai kartai reikia tos kelrodės žvaigždės, ir Ričardas šia prasme tikrai atlieka šitą vaidmenį. Gal dabar 7-mečiai, 8-mečiai, 10-mečiai didele dalimi yra motyvuojami Ričardo. Nes visada yra žiūrima į tą, kuris pasiekė daugiausia. Nesvarbu, ar jis ten 60-as ar 90-as ATP reitinge.
Vis tiek žmonės žiūri į Lietuvoje geriausią. O ką reiškia būti šimtuke, turbūt supranta kiekvienas, kuris bent kiek išmano tenisą. Tai prilygsta buvimui geriausių NBA žaidėjų sąraše. Tai yra labai didelis pasiekimas. Nežmoniškai. Galbūt tai ne šiandien duoda rezultatus, bet tai, ką daro Ričardas ir ką jis duoda tenisui, mes matysime rytoj ar poryt.
– Ar teko kada stebėti gyvai „Didžiojo kirčio“ varžybas?
– Ne, neteko. Matyt, motyvas važiuoti ir žiūrėti „Didžiojo kirčio“ varžybas yra silpnesnis. Aš vis tiek labiau esu prisirišęs prie Lietuvos rinktinės. Gal kada nors nuvažiuosiu, bet tai bus labiau estetizuotas gėrėjimasis pačiu tenisu.
– Kuriam žaidėjui labiausiai simpatizuojate iš pasaulinių žvaigždžių? Gal tokių yra kelios?
– Rogeris Federeris, Rogeris Federeris, Rogeris Federeris (juokiasi). Manau, kad tai yra geriausias visų laikų žaidėjas.
– Kas jus taip žavi jame?
– Judesiai. Manau, kaip Dievas Arvydą Sabonį sukūrė krepšiniui, taip Dievas sukūrė Rogerį Federerį tenisui. Nes kai jis žaidžia, man tikrai atrodo, kad jis žaidžia, o ne dirba. Visi kiti, net įskaitant ir Novaką Džokovičių, dirba. Kad ir kaip nuostabiai jie tai darytų, jie dirba.
O jūs pažiūrėkite į Rogerio backhandą (smūgis iš kairės). Viena ranka, kažkas tokio plaukiančio. Tiesiog šokis. Man atrodo, kad tose varžybose, kurios mane labai užkabino, ir žaidė R.Federeris (šypsosi).
– Ar daug praras tenisas Gitano Nausėdos akyse, kai R.Federeris baigs karjerą, nes jam juk jau 33-eji metai? Kad ir kaip bebūtų, jam žaisti liko nedaug.
– Reikia pripažinti, kad praras. Bet juk dar žais Ričardas (juokiasi). Tikiu, kad jis dar žais mažiausiai kokius aštuonerius metus. Aišku, dar yra žaidėjų, kuriuos aš vadinu „antrojo pasirinkimo“.
Man labai patinka S.Wawrinka, ypač kai žaidė su N.Džokovičiumi „Australian Open“ ir pralaimėjo gal po kokių šešių valandų kovos. Tada aš vos neverkiau. Buvo labai gaila. N.Džokovičius man taip pat patinka, bet gal ne tiek kaip tenisininkas, o kaip kovotojas. Jis turi nepalaužiamą kovotojo dvasią.
