Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nepaprasta dviejų „Titaniko“ katastrofą išgyvenusių tenisininkų istorija

„Titanikas“ 1912 metais
„Scanpix“ nuotr. / „Titanikas“ 1912 metais
Šaltinis: 15min
0
A A

Žinia, kurią tą 1912-ųjų metų naktį išgirdo Dickas Williamsas, veikiausiai buvo tokia pati pribloškianti, kaip ir Atlanto vandenyno šaltis.

Vos 21-erių sulaukęs ir didžiulį potencialą turintis amerikiečių teniso žaidėjas savo diagnozę išgirdo garlaivyje „Carpathia“, kuriame jis atsidūrė praėjus kelioms valandoms, praleistoms stingdančio šalčio vandenyne, nuskendus garsiajam „Titanikui“. Gydytojas apžiūrėjo skaudančias tenisininko kojas ir pasakė, kad šaltis taip paveikė kraujagysles, jog gali prireikti kojas amputuoti, – rašoma independent.co.uk tinklalapyje.

Per nepaprastą atsitiktinumą tame pačiame garlaivyje buvo ir kitas iš „Titaniko“ išgelbėtas tenisininkas – Karlas Behras (26-erių metų tenisininkas atstovavo JAV 1907 metų Daviso taurės finale). Vis dėlto K.Behro fizinė būklė buvo kur kas geresnė, kadangi jis buvo vienas iš tų nedaugelio laimingųjų, kuriems pavyko iš skęstančio laivo išplaukti gelbėjimosi valtimis. Šie du vyriškiai pirmą kartą susipažino garlaivyje „Carpathia“.

Vėliau D.Williamsas buvo nepaprastai dėkingas K.Behrui, kuris tuo metu jam labai padėjo. Bandydamas atsistoti ant kojų ir nuolat vaikščiodamas po laivo denį, D.Williamsas įrodė gydytojui, kad jis gali pasveikti. „Man dar prireiks šių kojų“, – tenisininkas nuolat kartojo gydytojui, kuris baiminosi, kad jo pacientui prasidės gangrena.

Praėjus vos 6 savaitėms po šios katastrofos D.Williamsas laimėjo teniso turnyrą. Negana to, jis tapo vienu geriausių savo laikų žaidėju, D.Williamsas net penkis kartus laimėjo Daviso taurės varžybas, 2 kartus triumfavo nacionalinėse JAV teniso varžybose ir Vimbldono dvejetų turnyre. Tiek K.Behras, tiek D.Williamsas išsikovojo nepaprastai talentingų tenisininkų vardą.

Ištisus dešimtmečius apie šiuos du šlovingus tenisininkus nebuvo kalbėta, tačiau minint šimtąsias „Titaniko“ nuskendimo metines, buvo išleistos dvi knygos: „Starboard at Midnight“, kurią parašė Karlo Behro anūkė Helen Behr Sanford (geriau žinoma, kaip Lynn Sanford), ir „Titanic: the tennis story“, kurią parašė Lindsay Gibbs.

Gyvenimą pakeitusi kelionė

Lyderiaujantis teniso žaidėjas ir advokatu dirbęs Karlas Behras neskęstančiu laikytu laivu turėjo grįžti į Niujorką iš vienos savo verslo kelionių. Kelionę būtent „Titaniku“ jis pasirinko norėdamas sužavėti 19-metę Helen Newsom, kurios rankos jis tuo metu siekė.

Dickas Williamsas buvo JAV pilietis, tačiau gimė ir užaugo Ženevoje (Šveicarija). Jis su savo tėvu Charlesu Williamsu į JAV vyko ieškodami geresnio gyvenimo, vėliau prie jų prisijungti turėjo ir Dicko mama. D.Williamsas turėjo studijuoti istoriją ir geologiją Harvardo universitete, negana to, jaunuolis tikėjosi tapti profesionaliu tenisininku.

1912 metų balandžio 14 dieną 23.40 val., praėjus vos keturioms dienoms po išplaukimo, neskęstančiu tituluotas laivas atsitrenkė į ledkalnį. Prieš laivui galutinai nugrimztant į Atlanto vandenyno gelmes K.Behras, jo būsimoji žmona ir jos tėvai susėdo į gelbėjimosi valtį.

B.Ismay, vienas iš laivo savininkų, kuris taip pat išgyveno „Titaniko“ katastrofą, dėl savo elgesio tą baisią naktį vėliau žiniasklaidos buvo pramintas „Titaniko bailiu“.

Pirmiausia į šias valtis buvo sodinami vaikai ir moterys, tačiau Bruce'as Ismay, vienas iš „Titaniko“ savininkų, paprašė Karlo, kad šis padėtų nuleisti penktąją gelbėjimosi valtį. B.Ismay, kuris taip pat išgyveno laivo katastrofą, dėl savo elgesio tą baisią naktį vėliau žiniasklaidos buvo pramintas „Titaniko bailiu“. Tik 700 žmonių iš 2 200 keleivių ir įgulos narių išgyveno didžiausią to amžiaus katastrofą.

„Iš pradžių mes manėme, kad gelbėjimosi valčių yra pakankamai. Viena moteris pono B.Ismay paklausė, ar su mumis gali plaukti jos vyras, girdėjau, kad jis tyliai sutiko. Mes visi sulipome į tą valtį, tačiau ji vis tiek buvo pustuštė, tuomet B.Ismay į valtį pasikvietė dar 4 įgulos narius“, – praėjus šešioms dienoms po katastrofos K.Behras pasakojo „Newark“ vakaro žinioms.

Tuo metu skęstančiame laive, D.Williamsas su savo tėvu padėjo keleiviams lipti į gelbėjimosi valtis. Kai paskutinė valtis buvo nuleista, jie abu nuėjo ant kapitono tiltelio. Netrukus didžiulis dūmtraukis atsikabino ir krisdamas užmušė D.Williamso tėvą. Bandydamas išsigelbėti, D.Williamsas privalėjo šokti į vandenyną. Jis prisijungė prie 30-ies žmonių, kurie bandė užlipti ant sulūžusios gelbėjimosi valties. Stingdantis ir paralyžiuojantis vandens šaltis pasiglemžė daugelio jų gyvybes, ir kol atplaukė „Carpathia“, aplinkui matėsi vos 11 gyvų žmonių.

Šiuo metu išgyvenusieji katastrofą  tiek D.Williamso, tiek K.Behro šeimos vyrus atsimena su didžiule pagarba. Lydia Griffin, D.Williamso anūkė, savo senelį, kuris mirė 1968 metais sulaukęs 77-erių, pažinojo labai gerai, tuo tarpu Helen Behr Sanford gimė praėjus šešiems mėnesiams po K.Behro mirties 1949 metais, jam sulaukus 64 metų. Vis dėlto moteris puikiai atsimena savo močiutę, kuri taip pat išgyveno „Titaniko“ katastrofą, ir visą savo patirtį aprašė dienoraštyje.

Nutylėta patirtis

H.Sanford atsimena tik vieną pokalbį su savo močiute apie „Titaniko“ katastrofą. „Aš jos apie tai paklausiau, kai man buvo 12 metų. Gan ilgai ji sėdėjo tylėdama, tuo metu man pasirodė, kad ji yra už tūkstančio mylių nuo manęs. Galiausiai ji prabilo ir atsiprašė sakydama, kad tiesiog negali apie tai kalbėti. Vis dėlto ji pasakė, kad pats tragiškiausias tos nakties momentas buvo tada, kai ji sėdėdama laive „Carpathia“ suvokė, kiek daug žmonių gyvybių nusinešė ši siaubinga katastrofa“, – pirmąjį ir paskutinį pokalbį su savo senele apie „Titaniką“ prisimena K.Behro anūkė.

Tuo tarpu D.Williamso anūkė su savo seneliu apie „Titaniką“ niekada nekalbėjo. „Mūsų šeima žinojo, kad šios temos nevalia liesti. Jis matė, kaip jo tėvą užmušė krintantis dūmtraukis, puikiai supratome, kad jam tai buvo asmeninė tragedija“, – pasakojo Lydia Griffin.

Praėjus ketveriems metams po nelaimės, K.Behrą ištiko nervinis priepuolis ir jis turėjo atsigulti į sanatoriją. Jo anūkės manymu, taip nutiko dėl to, kad K.Behras jautė „išgyvenusiojo kaltę“.

Tiek K.Behras, tiek D.Williamsas vėliau tapo sėkmingais finansininkais. D.Williamsas tapo Pensilvanijos istorijos draugijos direktoriumi. K.Behras 1913 metais vedė savo sužadėtinę H.Newsom. Sportas abiejų vyrų gyvenimuose užėmė nepaprastai svarbią vietą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Deuce