Kodėl taip daroma? Dėl kelių priežasčių. Pirma, taip atbukinamas priešininko budrumas. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – taip paruošiama dirva galimam savo pralaimėjimui. Jis, aišku, neketina pralaimėti, bet maža ką. O tada jau galima teisintis: sakiau, kad šiandien man nelabai... Neslėpsiu, ir pats taip darydavau, bet dabar stengiuosi save kontroliuoti, nes jei negali, tai ir nežaisk. O jei žaidei ir pralošei, tai, vadinasi, priešininkas tuo metu buvo stipresnis. Niekas netrukdo manyti, kad apskritai tai tu stipresnis, tik šiuo metu pralošei.
Labai dažnas teniso mėgėjas mano, kad jei pasilankė pas trenerį, išmoko smūgių, tai jis kietesnis negu koks savamokslis. Nė velnio, mėgėjų tenisas – tai kamuoliuko permetimas į kitą pusę vienu kartu daugiau negu varžovas. Jei pušeris atmeta, o tu negali jo užmušti, muši į autą, tai pats kaltas.
Vienoj knygoj radau tokį teniso trenerio pasakymą: „Mėgėjai tenisą žaidžia dėl savo malonumo.“ Kai perskaičiau šią mintį, man pasidarė daug lengviau žaisti. Iš tiesų, ką, aš į Vimbldoną važiuosiu? Atėjai pažaisti savo malonumui, tai ir žaisk. Aišku, kiekvienas nori laimėti, ypač turnyruose, bet ko čia nervintis, kad pralošei, jei žaidi penkerius metus du kartus per savaitę. Berankis penkiolika metų žaidžia kasdien po penkias valandas ir vis tiek pralošia. Nori nepralošt – žaisk tris, keturis kartus per savaitę ar kasdien. Bet ar to reikia? Tau reikia? Tada žaisk. Man užteks.
