Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lauryno Grigelio tinklaraštis: „Praėjęs sezonas – toli nuo svajonės“

Laurynas Grigelis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Laurynas Grigelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiuos metus norėjau pabaigti tarp 150–200 geriausių pasaulio tenisininkų, tačiau to padaryti nepavyko, todėl ir praėjusio sezono tikrai negaliu vertinti pozityviai. Esu truputį nusivylęs savo rezultatais. Nors sezonas prasidėjo gana neblogai – laimėjau „Futures“ serijos turnyrą, Bergamo „Challenger“ turnyre pasiekiau ketvirtfinalį ir tik po atkaklios kovos trečiame sete 7/6 pralaimėjau Dustinui Brownui. Gerą formą demonstravau ir Kazanėje, bet pralošiau Marceliui Ilhanui, kuris laimėjo šį turnyrą.

Šiemet man nesėkmingai susiklostė Azijos turas. Pirmame turnyre gavau neblogą lentelę, bet pats neišnaudojau labai daug šansų ir pralošiau antrame rate. Visą mačą pirmavau ir pralošiau. Tas pats nutiko ir Korėjoje. Antrame rate pirmavau ir vėl prapyliau. Tada skridau į Uzbekistaną, ir tai greičiausiai nebuvo labai geras sprendimas. Nors ten turnyras tikrai neatrodė labai stiprus, geriau reikėjo važiuoti į Paryžių ir ruoštis „Roland Garros“ turnyrui. 

Po Paryžiaus mes buvome apsisprendę techniškai keisti dešinės smūgį. Man jis tikrai sunkiai sekėsi, be to, pastebėjom, kad žaidėjai mane jau labai gerai pažįsta. Todėl šį smūgį tikrai reikėjo pagerinti. Tai buvo labai drastiškas sprendimas, bet ko nors imtis reikėjo. Deja, to padaryti nespėjom, nes per dvi savaites nėra lengva priprasti prie naujo mosto ir technikos. Todėl nelabai pasirengęs buvau ir žolės sezonui. 

O vasarėlė buvo gana tragiška. Net nežinau, kiek pirmų ratų pralaimėjau iš eilės. Bet daug. Praradau pasitikėjimą, be to, daug turnyrų buvau vienas, be trenerio. Kai nesiseka, vienam būti ypač sunku. Bandai kažką keisti. Tačiau reikia kantrybės, kad tęstum daryti, ką darei. Vienam tikrai sunku.  

Šiemet teko sulaužyti kelias raketes. Tai nėra daug. Manau, kad aikštelėje esu gan ramus žmogus. Bet kartais reikia trinktelėti raketę į žemę, kad išlietum emocijas. Ko gero, kitiems žmonėms sunku suprasti, ką mes jaučiame aikštėje. Daužyti raketes tikrai nėra gražu, bet kartais, kai tai padarai, pasidaro lengviau. Kartais tai netgi padeda tęsti mačą. Kartais tenka ir rūbinėje trenkti raketę į žemę ar nuspirti kokią kėdę, bet tai būna tikrai labai retai. 
 
Sezono pabaiga buvo geresnė. „Futures“ turnyruose sužaidžiau ketvirtfinalį ir finalą. Laimėjau porą dvejetų turnyrų. Paskutiniame „Challenger“ turnyre nugalėjau 99-ą pasaulio raketę. Turėjau žaisti dar porą turnyrų, bet kai paaiškėjo, kad šansų patekti į „Australian Open“ nėra, nusprendėme atsisakyti likusių varžybų. Be viso to, man dar reikėjo žaisti klubinius mačus Italijoje.   

Saldžiausias 2014 metų sezono laimėjimas buvo pergalė „Davis Cup“ varžybose prieš Bosniją ir Hercegoviną. Šiose varžybose visada būna daugiau emocijų negu turnyruose. Nors ir neteko žaisti paskutinio mačo, sirgti už korto yra ne ką lengviau. Kai nevaldai situacijos, mintys veda iš proto. 

Pati skaudžiausia buvo trauma, dėl kurios negalėjau baigti mačo su Damiru Džumhuru. Neslėpsiu, noras buvo labai didelis, todėl po mačo susigraudinau ir nubraukiau ašarą. Komanda palaikė ir buvo vieninga. Žinojau, kad turiu pasistengti atgauti jėgas po traumos ir padėti komandai.

Su Rimvydu galvojom, kaip geriau padaryti, svarstėm neleisti manęs į dvejetus ir duoti daugiau laiko atsigauti iki sekmadienio vienetų mačo, jeigu jis būtų buvęs. Nors galėjau žaisti 50 procentų, vis tiek nusprendėm žaisti dvejetus, nes tokiu atveju reikia dengti tik pusę aikštės. O jeigu iškovotume pergalę, šansai patekti į pirmą grupę išaugtų stipriai. Turiu padėkoti mūsų komandos fizioterapeutui Jose, nes jeigu ne jis, kažin ar būčiau išbėgęs į mačą. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje mes patekom į pirmą Daviso taurės grupę. Ši pergalė labai miela ir nepamirštama. 

Mano svajonė patekti tarp 100-o geriausių pasaulio tenisininkų. Paskui, žinoma, ši svajonė gali keistis, bet dabar ji tokia. Tikrai svajoju sužaisti visus „Grand Slam“ turnyrus pagrindinėse varžybose ir centriniuose kortuose. 

Norint įsitvirtinti tarp 200 geriausių žaidėjų, reikia solidaus žaidimo ir stabilumo, o jo aš nerodau. Reikalingas tvirtas psichologinis nusiteikimas. Nėra buvę, kad solidžiai žaisčiau 3–4 mėnesius, ar netgi turnyrus, nekalbu apie „Futures“ varžybas.

O tenisas dabar yra labai konkurencingas. Visi moka žaisti. Neberasi turnyrų, kur pažvelgęs į lentelę sakytum: „O, su šiuo būtų neblogai sužaisti.“ Vos keli taškai nusprendžia mačo baigtį. Atrodo, taip nedaug reikia, kad patektum tarp tų geriausių.  

Tenise labai svarbu finansai, reikia pripažinti, kad šioje srityje reikalai klostosi nelabai gerai. O tai galėjo padėti. Pavyzdžiui: šiais metais į pusę turnyrų, o gal ir į dar daugiau važiavau vienas. Nes finansiškai negaliu sau leisti turėti trenerį kiekviename turnyre. Metų pradžioje norėjau važiuoti į Pietų Ameriką, tačiau tam tiesiog nebuvo lėšų. Bet noriu padėkoti „Futuretalent“ kompanijai, kuri vis dar remia ir bando pagelbėti kiek tik išgali. Tiksliau pasakius, yra vienas privatus žmogus, kuris yra draugas ir man padeda. Jam aš esu dėkingiausias, nes be jo nežinau, kaip reiktų išsiversti. Dar labai norėčiau padėkoti „MG Baltic“ už paramą Daviso turnyro metu. 

Pabaigoje norėčiau padėkoti visiems žmonėms, kurie už mane serga. Praėjęs sezonas buvo toli nuo svajonės, bet aš labai džiaugiuosi žmonėmis, kurie mane palaiko ir tada, kai man nesiseka. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Deuce