Kažkaip pirmas blogas atrodė bus visai kitoks. Temų prisigalvojau pačių įvairiausių. Ir sunkių ir lengvų. Bet čia, kaip visad, tu planuoji, o kai kas... Ne, nesijuokia, tiesiog sujaukia tuos planus.
Gali pasirodyti keista, bet Ričardo trauma yra ne vien jo ir Remigijaus reikalas. R. B. duetas – mūsų flagmanas. Traumuoti jie, traumuotas ir visas Lietuvos tenisas.
Žinot, paskambinu Remiui, sakau, jaučiuosi nekaip... O jis atsako, tai ką kalbėt apie mus? Jaučiamės kaip kokiu maišu per galvą trenkti.
Jie visą gyvenimą ant lagaminų, keliavo iš vieno turnyro į kitą. Pasiekė tai, ką padaryti mūsų šalies sąlygomis, atrodo, neįmanoma. O dabar... Sunku patikėti, kad sekiau Ričardo kovas prieš Fernandą Verdasco, Juaną Martiną del Potrą, Andy Rodicką, Davidą Nalbandianą, Davidą Ferrerą ir kitus elitinius pasaulio tenisininkus.
Vienus "ėmėm", pas kitus – setą, nuo kitų gaudavom į skudurus, bet mes žaidėm prieš juos! Dabar tai jau pradeda panašėti į miražą.
ATP 1000 serijos, Grand Slamų turnyrų vartai jaunam vaikinui iš Lietuvos atsivėrė. Viskas atrodė tarsi pasaka visam Lietuvos tenisui. Nekantriai laukiau burtų ir akistatos su Rafa, Fedu, arba Džoku, bet...
Tikslo gali siekti visą gyvenimą – žinau, tai auksiniai žodžiai, tačiau visas dešimtmečių darbas gali sugriūti per vieną akimirką.
Ričardas praleidžia žolės sezoną kuriame praėjusį sezoną iškovojo 9 pergales ir patyrė tik vieną pralaimėjimą. Dega ne tik daugybė taškų, bet ir daug pinigų. Kas mėgsta tokius skaičiavimus tikrai nesunkiai gali pasiskaičiuoti kiek, maždaug, šimtų tūkstančių litų.
Tačiau, man sunkiausia susitaikyti su tuo, kad Ričardas krenta už šimtuko. Teks viską vėl pradėti, ko gero galima taip sakyti, nuo nulio.
Bet, žinot, aš niekada nepamiršiu vieno dalyko! Kartą paskambinu Ričardui po pralaimėto mačo Milošui Raoničiui. Taip, buvo gera kova, bet mane buvo apėmusios emocijos ir liūdesys dėl pralaimėjimo. Sakau, sveikas, kaip laikaisi, kažką gal apie mačą? O Ričardas sako, Tomai, kas yra? Tą pačią akimirką supratau, kiek daug dar aš nesuprantu. Jam ta dvikova buvo tokia pati kaip man mačas „Vasara Open“ turnyre. Pergalė svarbu, bet pralaimėjimas ne pasaulio pabaiga.
Šiandien deguonies man įkvėpė Remis. Apskritai smagu paskambinti jam ir pasikalbėti. Jis puikus psichologas. Daug šis žmogus matė, išgyveno ir žino. Taigi, Remis sako, mes iškentėsim, bet tada taip kibsim į viską, ir Ričardas sakė su dvigubu nusiteikimu varysim.
Sužinojęs, kad Ričardas praleis dar nemažai svarbių turnyrų ir „US Open“ greičiausiai turės grumtis kvalifikacijoje, norėčiau nusikeikti. Tiesą pasakius, taip ir padariau, bet tik tyliai. Norėčiau surikti taip, kad imtų loti visi Zujūnų šunys, bet susilaikysiu. Mane to išmokė R. B. duetas. Lauksiu, kantriai lauksiu. O tada ateis diena kai viską išrėksiu. Nesvarbu tai bus esama ar buvusi pirma pasaulio raketė! Man nesvarbu, išrėksiu viską!!!
Jam dar viskas prieš akis. Net neabejoju, kad ta akimirka ateis! O tada...
