Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 5d. 06:58

„Žalgirį“ nokautavęs geras Marko Popovičiaus bičiulis „Ryte“ laužo stereotipus

Rokas Stipčevičius 15min iš Valensijos
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Rokas Stipčevičius

Per mažas ir per trumpas. Rokas Stipčevičius nuo pirmų dienų krepšinyje užtektinai prisiklausė, kad jam nepavyks. Tačiau smulkus 186 cm ūgio kroatas sulaužė ne vieną stereotipą ir sukūrė stebuklą Karaliaus Mindaugo taurės finale, paskui save į čempionų sostą atvesdamas visą Vilniaus „Ryto“ komandą. Paskui save savo pavyzdžiu jis gali vesti žmones ne tik iš krepšinio pasaulio.

Antradienis | EuroCup | „Valencia“ – „Rytas“ | 21:30 | Valensija

20-mečiui Marko Popovičiui tai buvo antrasis sezonas Zadaro klube.

Tai buvo eilinė treniruotė su pagrindine komanda. Tik „Zadar“ lyderis vis atkreipdavo dėmesį į žemą vaikinuką, kuris nuolatos sėdėdavo tribūnose.

Pagrindinės „Zadar“ ekipos treniruotės buvo uždaros, bet tas jaunuolis vis tiek kažkaip prasmukdavo į salę. Tai buvo ketveriais metais jaunesnis Rokas Stipčevičius.

Nors jo pratybos su „Zadar“ jaunimo komanda prasidėdavo tik 20 val. 30 min., jis jau maždaug 19 val. ateidavo pasižiūrėti pagrindinės komandos treniruočių, o per likusį laiką iki savo pratybų, šokdavo ant parketo padirbėti individualiai.

„Juk mano tikslas buvo žaisti pirmoje komandoje“, – 24sek pasakojo R.Stipčevičius.

View this post on Instagram

#Throwback #tbt

A post shared by Rok Stipcevic (@st.rok6) on

R.Stipčevičiui visada labai patiko stebėti ir analizuoti žaidimą. Dar ir dabar jo instagramo paskyroje galima pamatyti, kaip jis rytais prie pusryčių stalo peržiūri „Ryto“ rungtynes.

Pirmąją savo vaizdo analizę Rokas pamatė būdamas 12-os.

„Buvo 10 kartų blogiau, nei tikėjausi. Aš juk maniau, kad žaidžiu kaip Timas Hardaway'us“, – juokiasi R.Stipčevičius.

Nedidukas kroatas anksti suprato, kad negalės pranokti savo varžovų rankų ilgiu ar sudėjimu, todėl bandė būti geresnis už kitus smulkmenose, kurias jis gali kontroliuoti.

R.Stipčevičius: „Mano nuomone, reikia save stebėti ir analizuoti. Jei esi sau nuoširdus, gali suvokti, ką darai blogai ir kur reikia tobulėti“

***

Vyresnis brolis

„Ryto“ legionierius Rokas Stipčevičius yra geras buvusio „Žalgirio“ emocinio lyderio Marko Popovičiaus draugas, bet ketveriais metais jaunesnis vilniečių atstovas negali pasakyti, kaip užsimezgė tokia šilta draugystė.

Ko gero, juos sujungė ta pati arena Zadare, vos 3 km atstumas nuo namų ir begalinė meilė krepšiniui.

Aišku, buvo ir kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, Marko giminaičiai, gyvenę Roko rajone. Beje, jaunimo, o vėliau – ir pagrindinėje Zadaro komandoje, R.Stipčevičių treniravo Marko Popovičiaus tėvas Petaras.

Marko Popovičius pasakoja, kad susiskambina su Roku Stipčevičiumi maždaug kartą per savaitę ar dvi.

„Gal ne per dažnai, bet pasikalbame. Ypač, jei kažkuris sužaidžia geras rungtynes. Ar kai reikėjo patarimo vykstant į Vilnių. Jis patyręs vyrukas, išmaišė visą Europą. Jis daug ką žino“, – 24sek pasakojo R.Stipčevičius, ankstesniame interviu pavadinęs Marko vyresniuoju broliu.

Ne sezono metu, kroatai kartu leidžia laisvalaikį. Pavyzdžiui, keliauja pažvejoti. Praėjusią vasarą jiedu lankėsi Maskvoje ir pasaulio futbolo čempionate palaikė Kroatijos rinktinę.

Gana artimai sutaria ir jų žmonos. Maža to, abu vyrai turi panašaus amžiaus dukreles.

***

Kaip dirba būsimi čempionai

„Žmonės sakė, kad jis neturi šansų, jam nepavyks, – 24sek atviravo Marko Popovičius, buvęs žalgirietis. – Tačiau jis vienas darbščiausių žaidėjų visoje Kroatijoje, kuriuos esu matęs. Jam niekas nieko nepadėjo ant lėkštutės.

Vasarą jis žvėriškai dirba ir ruošiasi sezonui. Bando tobulėti ten, kur jam tuo metu sekasi prasčiau.

Tai vaikis, kuris labai norėjo būti tuo, kuo tapo. O turime labai neblogą žaidėją, žaidžiantį geroje komandoje.“

„Per žemas“ ir „per trumpas“ Roką lydėjo nuo pat karjeros pradžios, bet jį tai tik dar labiau motyvavo.

Tai nebuvo tik nepamatuota ambicija. R.Stipčevičius turėjo pranokti darbu visus didesnius, greitesnius ir atletiškesnius.

„Treniruotėse dirbau kaip šuo. Nebuvo treniruotės, kurią galėjau praleisti ar simuliuoti. Kiekvienoje treniruotėje norėjau pirmiausia įrodyti sau, o tada kitiems, kad nesu eilinis vyrukas“, – pasakoja R.Stipčevičius.

Paklausykite, kaip atrodo R.Stipčevičiaus vasaros planas.

Pavyzdžiui, sezonas baigiasi birželio 1-ąją. Jau birželio 2-ąją kroatas sėda prie stalo su savo fizinio rengimo treneriu ir dėliojasi sporto planus tiek atostogoms, tiek rinktinės stovykloms, tiek pasiruošimui su klubu. Su juo asmeniškai jis dirba jau nuo 16-os, o nuo 15-os pradėjo dirbti individualiai ir su įgūdžių specialistu.

„Pailsėk“; „Atsipalaiduok“; „Pamiršk krepšinį“; „Nežudyk savęs“; „Susitraumuosi“ – girdi jis bičiulių pastabas. Bet Rokas kitaip negali.

Jo vasaros darbotvarkėje nėra laisvadienio.

Pirma savaitė po sezono skirta kūno atsistatymui. Pavyzdžiui, R.Stipčevičius planuojasi atostogas su teniso rakete, sportu ant smėlio, intensyvesniu pasivaikščiojimu.

„Viskas organizuota“, – pabrėžia gynėjas.

Vėliau R.Stipčevičius užsiima dešimties dienų kūno prevencija: keliams, čiurnai, nugarai, klubams, pirštams ir t.t.

„Tai, kas pratęs mano karjerą“, – patikslina R.Stipčevičius.

O tada jis didina krūvius krepšinio ir sporto salėse, su kiekviena diena spausdamas save kelti vis didesnius svorius ar intensyviau atlikti pratimus su kamuoliu.

Tad viskas labai logiška, kad per savo 16 metų karjerą jis atmena tik dvi traumeles, kurias patyrė. Abi – praėjusį sezoną, kai treniruotėje netyčia užkabino pirštą už komandos draugo marškinėlių ir jį susilaužė, o kitąkart aikštėje atsitrenkė varžovą ir taip sutrenkė kelį, kad teko išvalyti meniską.

Matote, vasarą mes stengiamės išvengti traumų. O aš žinau, kad jei tik žaistume vienas prieš vieną su Marko Popovičiumi, tai būtų karas.

„Mano kūnas yra mano įrankis. Juk aš su juo dirbu, – 24sek pasakojo R.Stipčevičius. – Pastaraisiais metais aš dar tobulėju ir matau, kad galiu dar tobulėti. Jeigu neinvestuoju į save, esu savimi nepatenkintas.

Kodėl gi negaliu dar tobulinti savo žaidimo? Juk man ne 45-eri. Viską galima tobulinti. Na, bent jau toks mano požiūris – stabiliai kartoti ir anksčiau ar vėliau tai ateis.

Tai labai individualus požiūris, o visi mes skirtingi. Kitiems reikia pailsinti galvą. Kiti mėnesį nori atsikvėpti nuo krepšinio. Kiti nori leisti laiką su draugais.

Aš tikrai nenoriu ko nors kaltinti ar mokyti. Tiesiog toks mano kelias. Aš myliu krepšinį ir mėgstu save tobulinti.

Aš tiesiog noriu būti geresnis nei praėjusią dieną.“

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius

Užrašai, kurių nerodo net žmonai

Visa ši savęs analizė ir krepšinio stebėjimas gan aiškiai vedą Roką prie potencialaus kito karjeros žingsnio – trenerio karjeros.

32-ejų „Ryto“ legionierius neslepia – galvoja apie tai. Jis jau ketverius metus veda užrašus, kuriuose žymisi įdomias krepšinio idėjas.

Tai nebūtinai derinys. R.Stipčevičiaus knygoje sugula trenerio kalba rūbinėje, kažkoks elgesys už aikštės ribų, kažkokia emocija mačo metu, kažkoks pareiškimas žiniasklaidoje.

„Visa tai, kas man įdomu, žymiuosi knygoje, – atviravo R.Stipčevičius. – Negali įsiminti visų tų dalykų, todėl geriau tai kažkur turėti vienoje vietoje. Labai myliu krepšinį ir galvoju apie tokį darbą. Manau, tai bus logiškas ėjimas.“

Ar toje knygoje jau yra įrašų apie Dainių Adomaitį? – paklausiu.

R.Stipčevičius šypsosi – tie įrašai labai asmeniški.

„Kartais net žmonai neleidžiu skaityti“, – juokiasi R.Stipčevičius.

Tačiau ten ji rastų didelę pastraipą apie „Ryto“ strategą, nors su juo dirba tik porą mėnesių.

„Galiu pasakyti, kad per tuos porą mėnesių iš Adomaičio darbo pasižymėjau DAUG labai labai naudingų dalykų“, – atvirauja R.Stipčevičius.

Beje, savo dukrai jis neleidžia liesti šachmatų, kuriais jis kartais paskaldo lentą organizuodamas šachmatų miniturnyrus draugų rate. Rokas beveik kaip treneris namuose.

„Turi būti taisyklės. Nes kai nėra taisyklių, tai jau anarchija“, – juokiasi prigautas, kad namie darosi valdingas kaip treneris.

R.Stipčevičius kalba kaip žmogus, kuris aiškiai žino, ko nori, ir to plano siekia konkrečiai susižymėjęs visus reikiamus punktus savo darbo knygoje.

Gan keista, nes aikštėje esame jį įpratę matyti emocingą kaip degtuką. Tokį, kuris prieš porą savaičių uždegė raudoną pergalės fejerverką „Siemens“ arenoje Karaliaus Mindaugo taurės finale.

„Su laiku aš po truputį keičiuosi – darausi vis atviresnis. Prieš 10 metų viskas buvo kitaip. Dabar turi būti kitoks su komandos draugais. Dabar ta nauja karta, technologijos, telefonai... Turi būti lankstesnis. Tie mano tritaškiai ir emocijos – tai kitas Rokas“, – šypsosi R.Stipčevičius.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius

***

83 tritaškių iš eilės karas

Prieš interviu su Roku Stipčevičiumi, Marko Popovičius 24sek paprašė perduoti savo bičiuliui štai tokį pareiškimą: „Perduokite jam, kad 83 iš eilės pataikytų tritaškių rekordas vis dar nepalaužtas. Jis neįveikiamas.

Ir Rokas jo neįveiks iki gyvenimo pabaigos. Tiesiog leiskite jam tai žinoti. Nors aš žinau, kad Rokas vis pabando jį pamušti.“

„Jis taip pasakė?!“ – net sušuko Rokas Stipčevičius.

Kroatas yra azartiškas ir karštas vyrukas. Matosi, apie Marko Popovičiaus rekordą kalba su lengva pagieža.

„Ne, ne, ne, jis pataikė tuos tritaškius Ispanijoje... Bet jei atvirai, jis melavo! – įsižiebė R.Stipčevičius. – Jis dar man pats siuntė žinutę, kad jei kas nors kada nors pagerins šį rekordą, tai būsiu tik aš. Jis žinojo, kad aš užsispyręs ir stengsiuosi tol, kol nebegalėsiu.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marko Popovičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marko Popovičius

Iki šios dienos R.Stipčevičius bando pasiekė M.Popovičiaus rekordą.

„Tai aišku, kad bandau!“ – nukerta Rokas.

Paskutinis jo geriausias rezultatas – 57.

„Anksčiau ar vėliau aš pagerinsiu tą rekordą! Net neabejoju! Nes nesustosiu, kol to nepadarysiu, – nusišypso ir priduria. – Bet reikia gerbti vyruką. Tiek pataikyti tikrai nelengva.“

Jiedu vienas kitą dažnai bando taip užkurti baksnodami pirštais. Bet Rokas su Marku niekada nesisparingavo vienas prieš vieną.

„Matote, vasarą mes stengiamės išvengti traumų. O aš žinau, kad jei tik žaistume vienas prieš vieną, tai būtų karas, – nė nešyptelėjo. – Tai nebūtų „einam pasižaisti“. Mes vienas kitą tiesiog užmuštume. Nes nė vienas nenori pralaimėti. Tai nebūtų normali kova, todėl geriau jos išvengti.“

***

Užuodė „Žalgirio“ kraują

Rokas Stipčevičius neįmetė 83 tritaškių iš eilės, bet trys jo tolimi šūviai paeiliui iš Karaliaus Mindaugo taurės sosto išvertė Kauno „Žalgirį“. Nors finalo startas įbaugino patį būsimą mačo herojų.

Pasirodęs aikštėje pirmojo kėlinio pabaigoje ir žaidęs antrajame kėlinyje, „Ryto“ atakų organizatorius prastai jautėsi ant parketo.

„Nejaučiau kamuolio, žaidimo ir komandos“, – prisipažino R.Stipčevičius.

Tačiau psichologiškai jis buvo pasiruošęs, tad jam tiesiog reikėjo laiko pataikyti į vėžes. Rokas tiesiog laukė.

„Ryto“ atsarginiai beveik tris kėlinius nesukrapštė nė taško, tačiau trečiojo kėlinio pabaigoje pasirodęs kroatas jautėsi labai užtikrintai.

„Žinojau, kad jei skirtumas nepasieks 10–15 taškų, mes tikrai laimėsime. Buvo toks jausmas, – tikino R.Stipčevičius. – O tada, pabaigoje, pataikiau keletą nesveikų tritaškių.“

Per paskutinę šešių minučių finalo su „Žalgiriu“ atkarpą R.Stipčevičius pelnė 11 taškų.

Pirmąjį tritaškį kroatas pataikė iki ketvirtojo kėlinio pabaigos likus žaisti 5 min. 43 sek. Rungtynės jau po truputį slydo iš rankų (50:59), bet R.Stipčevičius išlindęs iš užtvaros šveitė tolimą metimą. Kroatas pataikė metimą praradęs pusiausvyrą (53:59).

„Ten buvo pražanga, – įsitikinęs R.Stipčevičius. – Štai todėl aš apeliavau į teisėjus. Jis (Milaknis) prilaikė mano ranką. Tik dėl to rodžiau teisėjams.“

Net krepšinio nesuprantantis žmogus būtų galėjęs pajusti, kad tai buvo viskas.

Likus 3 min. 16 sek. „Žalgirio“ persvara trupa jau tik iki 58:62. Po antrojo savo tritaškio paeiliui R.Stipčevičius, lyg kiek suerzinęs, rankų mostais kelia aistruolius iš vietų.

„Taip taip! Aš buvau maždaug: noriu, kad būtų daugiau triukšmo, daugiau triukšmo! Man trūko reakcijos, nes reagavo tik viena dalis tribūnos. Bet aš tada supratau, kad yra labai daug „Žalgirio“ aistruolių... – nusistebėjo R.Stipčevičius. – Nes pamačiau nepatenkintus veidus. O tai mane tik dar labiau užvedė. Sakau, gerai, dabar atėjo laikas. Mano laikas.“

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius

Ir likus 2 min. 38 sek. „Siemens“ arena sprogo. Trečias R.Stipčevičiaus tritaškis kirpo skirtumą iki 61:62. Patenkintas kroatas laižėsi, užuodęs „Žalgirio“ kraują.

„Tada supratau, kad mes laimėsime, – neslėpė R.Stipčevičius. – Kad rungtynės mūsų. Energija jau buvo mūsų pusėje. Net krepšinio nesuprantantis žmogus būtų galėjęs pajusti, kad tai buvo viskas.“

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius

R.Stipčevičius tada mintyse pagalvojo: „Neįmanoma, kad mes pralaimėtume šias rungtynes.“

„Jis pataikė iš bet kur! Bet nesupraskite klaidingai, jis dirba ant tokių metimų treniruotėse, – 24sek juokėsi Arciomas Parachouskis. – Galbūt daugelis nepastebėjo, bet kai Rokas metė tuos metimus, daugelis griebėsi už galvos ir rėkė: ką po velniais darai?!

Būm! Tritaškis! Būm! Dar vienas! Ir supratome, kad Rokas dega.

Jis įskėlė žiežirbą. Nusiraminau: supratau, kad su tokiais beprotiškais metimais, mes negalime pralaimėti.“

R.Stipčevičiaus krepšinio cirkas neužsidarė. Likus 16 sek. iki mačo pabaigos, kroatas išsirangė po Brandono Davieso pažastimi prie tritaškio linijos, metė kamuolį link krepšio, o šis atšokęs nuo lanko pateko į mažytes legionieriaus rankas, iš kurių netrukus buvo pasiųstas į skylę – 68:65 „Ryto“ naudai.

„Šitą metimą vėliau treniruotėje man demonstravo komandos draugai, – juokėsi R.Stipčevičius. – Kas čia per metimas, Rokai? – juokėsi jie iš manęs.

Net nežinau... Aš norėjau mesti tritaškį, bet Daviesas puikiai gynėsi, jo ilgos rankos. Tada pamačiau, kad tiksi paskutinės sekundės ir supratau, kad turiu kažką mesti. O tada niekas manęs neatsitvėrė.

Bėgau link kamuolio ir galvojau – jis mano!“

R.Stipčevičiaus tėtis visada pasakojo sūnui, kad gali būti žemiausias žaidėjas aikštėje, bet kamuolį pagaus tas, kas norės jo labiau nei kiti.

Jam buvo anksti įskiepyta, kad atkovoti kamuoliai yra ne apie atletiškumą ar intuiciją, o norą pagauti tą kamuolį. O tai labai stipčeviška savybė, kuria jis kai kuriems primena tuos senosios mokyklos krepšininkus.

Rokas pasakojo, kad pasaulis keičiasi. Žmonės nebegali išlaikyti koncentracijos dalykams daugiau 10 minučių. Ką ten dešimties – kad ir vienos minutės.

Anot krepšininko, daugelis tiesiog jungiasi instagramą ir braukia telefono ekraną. O jame dar mirksi pranešimai iš kitų socialinių tinklų.

„Manau, kad žmonės nebeturi kantrybės. O kad pasiektum daugiau, turi būti kantrus ir investuoti į save taip, kaip kiti nedaro, – filosofavo R.Stipčevičius. – Pavyzdžiui, kai kurie eina į salę tiesiog išmesti 100 metimų ir suprakaituoti. Mano tėtis man sakydavo, kad viena yra mėtyti į krepšį, o visai kas kita kaskart bandyti pataikyti. Tada turi susikoncentruoti, nusitaikyti ir mąstyti.

Gal tai 10 minučių pratimas, bet jau geriau susitelkti toms 10 kruopščių minučių, nei eiti į salę trijų valandų pasimėtymui.

Bent jau taip aš buvau auginamas. Aš mačiau to rezultatus ir visada tuo tikėjau. Manau, tai vienintelis kelias.

Manau, kad viskas, ką darai gyvenime, reikalauja aistros, emocijos ir kantrybės. Niekas nepasidaro per naktį. Negali įšokti į ketvirtą aukštą. Negali pastatyti namo nuo ketvirto aukšto.

Gal kartais aš kalbu kaip senosios mokyklos atstovas, bet tie dalykai viską keičia.“

Turbūt paskutinis R.Stipčevičiaus dienos kadras buvo reakcija nuaidėjus finalo sirenai.

186 cm ūgio krepšininkas užšoko ant stalo po „Ryto“ krepšiu ir karingai nužvelgė siautėjusius aistruolius. R.Stipčevičiaus veidą nušvietė raudoni „Ryto“ sirgalių fakelai.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius

„Didžiulė pagarba jiems už tai, kad seka komandą į kiekvienas rungtynes. Dar nuo laikų Zadare žinau, kiek tokie žmonės aukoja dėl komandos laiko ir pinigų. Jie mus palaiko visur, kur žaidžiame. Kartais žaidžiame geriau, kartais – blogiau, bet jie mus palaiko.

Jie yra mūsų dalis. Mačiau, kad pakeliui į Valensiją fanai pateko į avariją, tačiau dalis jų vis tiek atvyksta. Palaikyti mūsų. O tą reikia gerbti.

Tiesiog norėjau jiems parodyt, kad jie to nusipelnė ir buvo to dalis. Pajutau, kad reikia jiems atsidėkoti.“

Aš esu buvęs komandose, kur visi tiesiog pavalgo ir skirstosi į kambarius žiūrėti „Netflix“. O čia mes dalijamės, kalbamės, juokaujame vieni su kitais. Ir niekas neįsižeidžia.

Tai buvo beprotiškas finišas, už kurį „Ryto“ sirgaliai iš naujo pamilo R.Stipčevičių. Tačiau R.Stipčevičius stabdė interviu dar nė neprasidėjus pokalbiams apie istorijas už jo tritaškių.

Pirmiausia, Rokas sugrįžo į pirmąsias taurės ketvirtfinalio rungtynes su „Juventus“, kai vilniečiai namuose atsiliko 10 taškų skirtumu ir išsikapstė su sunkia pergale. Jis priminė, kaip neįtikėtinas DJ Seeley pasirodymas ištraukė alinančią pergalę atsakomajame mače Utenoje.

R.Stipčevičius pasakoja apie pusfinalį, kur Chrisas Krameris per 10 minučių nulėmė rungtynes su Klaipėdos „Neptūnu“.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Chrisas Krameris
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Chrisas Krameris

„Bendžius, Arciomas, Eimantas... Visi jie žaidė stabiliai gerai. O tų rungtynių gale aš tiesiog buvau ta trūkstama dėlionės dalis. Ten tiesiog buvo mano laikas. Bet visa dėlionė susidėliojo prieš tai. Tik manau, kad viskas nutiko ne be priežasties“, – samprotauja R.Stipčevičius.

Žaidėjas supranta, kad tai skamba kaip klišė, bet jis dievina „Ryto“ rūbinę.

Sako, kad kartais prisijuokia net iki ašarų. Kartais plyšta juokais iš visiškų niekų, tiesiog treniruotės prisiminimų.

„Bet mes kalbamės, dalijamės istorijomis. Aš esu buvęs komandose, kur visi tiesiog pavalgo ir skirstosi į kambarius žiūrėti „Netflix“. O čia mes dalijamės, kalbamės, juokaujame vieni su kitais. Ir niekas neįsižeidžia, – pasakojo R.Stipčevičius. – Mes visi esame prie tos pačios linijos. Komandoje nėra žmonių, kurie būtų kitokie. Kurie norėtų sulaužyti sistemą. Dabar komandoje nėra tokių žaidėjų.“

Dominique'as Suttonas buvo. Bet Rokas Stipčevičius nenori apie tai kalbėti.

***

Trumpa žinutė nuo M.Popovičiaus

M.Popovičius tiesiogiai nežiūrėjo „Žalgirio“ ir „Ryto“ susirėmimo Karaliaus Mindaugo taurės finale. Jis tik matė tas atkarpas, kai Roko tritaškiai perlaužė rungtynes ir pakeitė mačo tėkmę.

„Tai Rokas. Kai leidi jam pataikyti vieną, jis tampa pavojingas. Jis lengvai gali sumesti 3-4 iš eilės. Taip ir nutiko“, – 24sek pasakojo M.Popovičius.

Ką buvęs žalgirietis parašė bičiuliui, kuris nukovė jo širdies komandą?

„Jis man rašė: sveikinimai tau, bet ne „Ryto“ komandai, – atskleidė R.Stipčevičius. – Viskas. Tiek.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Krepšinio treniruotė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Krepšinio treniruotė

M.Popovičius pasidžiaugė už savo bičiulį ir teigė žinojęs, kad nors bus daug spaudimo, Rokas neturės problemų.

Tačiau vyresnysis brolis dar papylė žibalo į ugnį.

„Jis nusipelnė titulo už Kroatijos. Nors man nepatinka, prieš ką tai nutiko, tačiau, be abejonės, po kiek laiko, kai „Rytas“ seniai kažką laimėjo, klubui tai reiškia daug.

Tikiu, kad Rokas gali išlaikyti savo formą gerą žaidimą. Linkiu jam didžiausios sėkmės, išskyrus finale su „Žalgiriu“. Aš tikrai susinervinau, kad „Žalgiris“ nelaimėjo. Bet, na, dar yra LKL, kuri yra tikrai svarbesnė, – net pabrėžė M.Popovičius. – Manau, „Žalgiris“ be abejonės iškovos tą trofėjų. O Rokui finale linkiu būti geriausiu žaidėju aikštėje.“

Komandiniame sporte nėra kada filosofuoti – žaidėjai tiesiog nesiklauso.

***

Kova su stereotipais

Nepaisant visų simpatijų „Žalgiriui“ ir kandžių replikų Rokui už „Ryto“ marškinėlius, Marko Popovičius nestabdė kroato karjeros posūkio į Vilnių.

24sek žiniomis, „Rytas“ neturėjo didelio pasirinkimo žaidėjų rinkoje ir čiupo jau kurį laiką stebėtą R.Stipčevičių.

„Jis pasirinko savo kelią. Nesakiau, sakyk ne ar taip. Tai didelė galimybė, nes „Rytas“, turiu pripažinti, yra geras klubas ir turi gerą vardą Europoje. Turi jį gerbti – mėgsti ar ne, – 24sek pasakojo M.Popovičius. – Tikiu, jis padarė puikų ėjimą ir kol kas jam sekasi pakankamai neblogai. Jis nulėmė tas taurės rungtynes ir aš dėl jo labai laimingas.“

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Rokas Stipčevičius

Vasarą ir sezono pradžioje R.Stipčevičius turėjo kitų pasiūlymų, bet laukė. Kai atsirado konkretus „Ryto“ kontraktas, kroatas padarė išsamią komandos analizę.

Jis labai neblogai žinojo didžiąją dalį „Ryto“ sudėties. Jis pasidomėjo ir apie komandos vyriausiąjį trenerį Dainių Adomaitį.

Bet kai sandoris įvyko lapkričio 8-ąją, Europos taurės ketvirtfinalis ir Karaliaus Mindaugo trofėjus Vilniaus klubui buvo pasiekiami kaip mėnulis.

„Maniau, kad man tai bus tinkama komanda. Ir tikėjau, kad su ja galime kažką pasiekti. Tikrai nemaniau, kad ateisiu ir laimėsime taurę. Tikėjau tuo, bet nebuvau tikras“, – pasakojo R.Stipčevičius.

Bet R.Stipčevičiui tai ir yra krepšinio grožis, kaip viskas staigiai keičiasi.

Jis pabrėžia, kad „Rytas“ išgyvenimo sunkų laikotarpį ir tapo stipresnis kaip komanda. Galbūt dėl to tas triumfas KMT finale buvo dar saldesnis.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Karaliaus Mindaugo taurės čempionais tapo Vilniaus „Rytas“
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Karaliaus Mindaugo taurės čempionais tapo Vilniaus „Rytas“

Beje, dar vienoje pirmųjų spaudos konferencijų D.Adomaitis pabrėžė, kad R.Stipčevičius suveikė kaip rūbinės klijai.

„Ryto“ lietuviai iškart suprato, kad į komandą atvyko paprastas geranoriškas vyrukas. O legionieriai vertino kroato įžaidėjo savybes ir krepšinio suvokimą.

„Nėra taip, kad Rokui nesisektų rungtynės ir jis užsidarytų. Jis visada užsidegęs ir nori laimėti. Šiam žmogui komanda visada aukščiau visko“, – pasakojo „Ryto“ įžaidėjas Aistis Pilauskas.

Net ir tuomet, kai Dominique'as Suttonas maištavo už uždarų „Ryto“ būstinės durų, kroatas buvo vienintelis žaidėjas, kuris dar duodavo amerikiečiui penkis.

R.Stipčevičiaus filosofija paprasta. Rungtynių metu nėra laiko ir prasmės pykčiams ir ilgiems pokalbiams. Pokalbiai turi būti trumpi, aiškūs ir pozityvūs.

Žmonės greitai užmirš tą taurę. Čia jau taip yra, kad pralaimėsi dvejas rungtynes ir būsi nušvilptas.

„Komandiniame sporte nėra kada filosofuoti – žaidėjai tiesiog nesiklauso. Papildomą stresą ir taip kelia sirgaliai, teisėjai, treneriai... Todėl žaidėjams reikia palaikymo: viskas gerai, kitąkart būsi geresnis, – aiškino R.Stipčevičius. – Visada stengiuosi neleisti komandos draugui jaustis blogai.

Po rungtynių rūbinėje gali jam kažką pasakyti, užrėkti, aiškintis. Tada tai yra tam skirtas laikas. Bet aikštėje niekam negaliu parodyti, kad komandos draugas suklydo. Aš nekenčiu tokių dalykų. Kai kažkas pirštais rodo, jog tai ne jo, o kito žaidėjo kaltė... Man tai nepriimtina.“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dominique'as Suttonas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Dominique'as Suttonas

R.Stipčevičius šypsosi. Bus įdomu pamatyti, kaip jis išlaikys tą ramybę prie šoninės linijos kaip vyr. treneris.

Bet „Ryto“ legionierius dar mėgaujasi krepšininko karjeros metais. Jo priežiūra ir savianalizė turėtų leisti žaisti dar daug metų.

„Man daug kas sakė, kad geriau būti žaidėju nei treneriu. Tad norėčiau tokiu likti kiek įmanoma ilgiau“, – sako R.Stipčevičius.

Jis vėl mėgaujasi „silpnesnės komandos“ statusu.

Prieš Europos taurės ketvirtfinalį niekas pernelyg rimtai nevertina „Ryto“ serijoje iki dviejų pergalių su „Valencia“.

Ne tik Marko Popovičius, bet ir daugelis kitų krepšinio pasaulio žmonių samprotauja, kad „Rytas“ vis tiek nepajėgus įveikti „Žalgirio“ serijoje iki trijų pergalių.

Gal todėl užuot ilgai šventęs KMT triumfą, R.Stipčevičius jau kitą rytą susipakavo krepšius ir su šeima patraukė kelių dienų išvykai į Veneciją.

View this post on Instagram

Coffee break ☕️

A post shared by Rok Stipcevic (@st.rok6) on

„Sporte kiekviena nauja diena yra naujas iššūkis. Žmonės greitai užmirš tą taurę. Čia jau taip yra, kad pralaimėsi dvejas rungtynes ir būsi nušvilptas. Bet mes turime visiems iš naujo įrodyti, kad ta taurė nebuvo atsitiktinumas. Žinau, kad bus labai sunku.

Europos taurės ketvirtfinalyje mus visi laiko silpnesniais. Viskas gerai – aš labai gerbiu „Valencia“, tai puiki komanda. Bet aš jų nebijau.

Lygiai taip pat LKL. Galiu gerbti „Žalgirį“, visus – tikrai, gerbiu visas komandas, nes jose yra daug gerų žaidėjų, joms vadovauja geri treneriai.

Bet aš nieko nebijau. Kai einu į aikštę, yra tik vienas kamuolys, viena aikštė, o ten jau viską lemia 150 dalykų kombinacija.

Kaip man sakydavo treneris, turi 40 minučių, tai prašau, parodyk. Štai – aikštė, štai, 40 minučių, tai parodyk (pasakoja maždaug seno italo tonu. – aut. past.).

Aš su tuo visiškai sutinku. Turime likti alkani ir kovingi. Ir parodyti visiems, kad tai nebuvo atsitiktinė pergalė ir trys saulėtos laisvos dienos nuo komandos.

Krepšinyje kiekviena diena yra nauja istorija.“

Nei R.Stipčevičius, nei M.Popovičius nemėgsta lyginti vienas kito ar lygintis su bet kuriuo kitu krepšininku. Tačiau šiuos du kroatų peštukus sieja daug įdomių detalių.

36-erių Marko prieš dešimtmetį užkariavo „Žalgirio“ sirgalių širdis. Galbūt jis nebuvo pats geriausiai fiziškai sudėtas ir talentingiausias krepšininkas, bet Marko Popovičius savo atsidavimu ir aistra krepšiniui kaitino „Žalgirio“ aistruolius ir traukė juos į tribūnas palaikyti žaliai baltų. Abipusė meilė buvo tokia didelė, kad Halėje net plevėsavo Kroatijos vėliava.

Specialistai kėlė daug abejonių ir dėl R.Stipčevičiaus fizinių savybių bei naudos „Ryto“ komandai. Tačiau savo tritaškiais fejerverkais, kroatiška krepšinio aistra ir atsidavimu Vilniaus komandai, karingasis Zadaro nykštukas vos per tris mėnesius paliko ryškų pėdsaką sostinės komandoje.

Kaip ir M.Popovičius, R.Stipčevičius sulaužė stereotipus ir tapo pavydžiu, kuriuo galima sekti ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime.

„Žalgiris“ turėjo Marko, „Rytas“ turi Rok(o). Dėl tokių žaidėjų žmonės ir myli šį žaidimą, eina į tribūnas ir tiki svajonėmis, kurios, iš pirmo žvilgsnio, jiems yra per didelės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai