„Мантас, добро пожаловать домой!“ („Mantai, sveikas sugrįžęs namo!“) – sveikino „Lokomotiv“ rugpjūčio pradžioje, kai M.Kalnietis antrą kartą savo gyvenime padėjo parašą ant sutarties su Rusijos pietų klubu.
Nuo 2012 metų rudens iki 2015 metų pavasario M.Kalnietis jau rungtyniavo mieste netoli Juodosios jūros.
Ne tik lauko šiluma (šią savaitę Krasnodare temperatūra sieks 28 laipsnius), bet ir šilti prisiminimai apie drauge 2013 metais laimėtą Europos taurę, suteikusią teisę debiutuoti Eurolygoje, dar kartą surišo M.Kalnietį su stipriu Rusijos klubu šiam sezonui.
33 metų lietuvio atstovaujamo „Lokomotiv“ biudžetas (18 mln. eurų) iškart lipdo 900 tūkst. gyventojų miesto komandai vienų Europos taurės favoritų etiketę.
„Lokomotiv“ piniginė storiausia B grupėje, kurioje Krasnodaro klubas kartu su su Belgrado „Partizan“, Venecijos „Umana Reyer“, Bursos „Tofaš“, Limožo CSP ir Vilniaus „Rytu“ varžysis dėl vieno iš keturių keturių kelialapių į antrą etapą.
Po pasaulio čempionato prie Krasnodaro ekipos prisidėjusiam M.Kalniečiui tai nedaro ypatingo įspūdžio, nes per savo karjerą jis jau ne kartą įsitikino, kad pinigai nežaidžia aikštėje.
Prieš pirmąją dvikovą antradienį Vilniaus „Siemens“ arenoje – 24sek pokalbis su M.Kalniečiu.
– Ar tiesa, kad Krasnodaro „Lokomotiv“ dar praėjusį sezoną jus viliojo, kai dar atstovavote Vilerbano ASVEL?
– Taip. Ilgai to negalėjau sakyti, kol nebuvau sudaręs sutarties, tačiau iš tiesų susidomėjimą jie rodė ir anksčiau.
- Kiek sugrįžimui padėjo pirmasis karjeros etapas Krasnodare, kai su Simu Jasaičiu svariai prisidėjote prie laimėtos Europos taurės?
– Sunku pasakyti, bet jie tikrai žinojo mano žaidimo stilių, ką moku aikštėje ir ko – ne.
Galbūt viskas būtų kitaip, bet praėjusį sezoną jie strigo su krepšininkais įžaidėjo pozicijoje. Pats su ASVEL žaidžiau porą kartų prieš juos, abejas rungtynes laimėjome, o man įstrigo, kad „Lokomotiv“ turėjo problemų dėl žaidimo organizavimo, todėl ir ieškojo būdų, kaip savo skyles užtaisyti.
Pats dėliojau visus pliusus ir minusus. Svarbu sportiniai principai, bet taip pat ir gyvenimo, šeimos sąlygos.
Kol kas buvau be šeimos, bet po rungtynių Vilniuje visi kartu keliausime į Krasnodarą.
– Ten dirba dar vienas lietuvis. Koks Gino Rutkausko vaidmuo Krasnodaro klube?
– Jis grįžo į viceprezidento postą po kelerių metų pertraukos. Esame labai gerai pažįstami, Ginas yra padėjęs karjeros etapais man, galbūt ir aš nesu jo nuvylęs, jei mane vėl kviečia – turbūt bendradarbiavimas reikalingas abiems.
O klubo žmonėms, su kuriais pasikalbu biure, Ginas suteikia ramybės. Rusijos klubuose dažnai trūksta kantrybės, čia nelabai kas mėgsta laukti, greitai imasi drastiškų sprendimų. Klube įvairių sričių darbuotojai labai džiaugiasi, kad Ginas sugrįžo, nes iškart atsiranda daugiau ramybės.
– Kokį vaidmenį pačiam ruošia treneris Luca Banchi?
– Trenerio dar gerai nepažįstu – nors esu girdėjęs apie jį daug atsiliepimų, esu tik antra savaitė komandoje, tad man dar reikia prisitaikyti.
Daugiau mažiau man aišku, ko iš manęs nori – nepradėsiu žaisti snaiperiu.
Manau, kad kartais pradėsiu rungtynes starto penkete, o kartais žengsiu nuo suolo. Kartais būsiu vienas įžaidėjas, o kartais aikštėje būsime du įžaidėjai. Bus įvairių variantų, bet aš nesirengiu skaičiuoti žaidimo minučių. Man ne 20 metų, tad tiesiog norisi kuo labiau padėti komandai ir kažką pasiekti.
– Ką galima pasiekti su šia komanda? Ji atrodo labiau amerikietiška nei ta, kai laimėjote Europos taurę.
– Talento turime, bet kiek su juo galima nuveikti – dar klausimas. Viską lems, kaip susigrosime.
Kalbant apie asmeninį talentą man ryškiausią įspūdį palieka Johny O'Bryantas, kuris praėjusį sezoną ir Tel Avivo „Maccabi“ klube atliko labai svarbų vaidmenį. Individualiai jis atrodo labai stiprus, bet Europos krepšinyje asmeniniu žaidimu daug nepasieksi. Reikia komandos.
– „Lokomotiv“ laikomas vienu favoritų Europos taurės turnyre. Ką laikote savo svarbiausiais varžovais kovoje dėl titulo?
– Jų tikrai nemažai. Pagal vardus Bolonijos „Virtus“ turi ambicijų, Kazanės UNIKS vėl stipri, taip pat ir Malagos „Unicaja“.
Bus ir daugiau komandų, kurios norės pasikapoti dėl aukščiausių vietų, bet vėl gi – kol kas tai vardai ant popieriaus, žiūrėsime, kaip kas atrodys aikštėje.
– Kokį įspūdį palieka Vilniaus „Ryto“ vasaros komplektacija?
– Iš spaudos buvau girdėjęs, kad būta finansinių problemų, šiek tiek sumažėjo biudžetas.
Tačiau pirmasis įspūdis, kai rengėmės rungtynėms ir žiūrėjome vaizdo įrašus, yra visai neprastas.
Man dabar jie atrodo labiau kaip komanda. Nebėra žmonių, kurie pernai kėlė sumaištį ir dėl kurių kilo problemos – kažkas nenorėjo treniruotis, kažkas atsisakė kilti į žaidimą nuo suolo.
Dabar visi daugiau mažiau žino savo vaidmenis, visi dirba. Kiek skaičiau ir treneris patenkintas pasirengimo procesu – vadinasi, nors talento ir sumažėjo, chemija yra geresnė. Gera dvasia, teigiamos emocijos – su tuo galima kažką pasiekti.
– Lietuvos krepšinio federacija ieško kuo pakeisti Dainių Adomaitį. Ar kas nors klausė žaidėjų nuomonės dėl naujo rinktinės trenerio?
– Užklausė nuomonės, bet aš pats manau, kad tai federacijos darbas pasirinkti.
Aš jau esu sakęs, kad į Lietuvos rinktinę važiuoju ne dėl vieno ar kito trenerio. Aš važiuoju dėl to, kad man smagu žaisti rinktinėje, o dėl trenerio… Nė su vienu nebuvo problemų.
– Kiek pažįstate Kazį Maksvytį?
– Niekada neteko su juo dirbti.
Aišku, žinau jo pasiekimus su Lietuvos jaunimo rinktine, su Klaipėdos „Neptūnu“ užimtą antrą vietą LKL pirmenybėse. Tie „Neptūno“ įkandimai „Žalgiriui“ buvo vis dažnesni pastarąjį sezoną.
Tačiau šiaip esame gal pasisveikinę kažkada, bet nepažįstame vienas kito.
– Pats iškart po pasaulio čempionato netvirtai kalbėjote apie ateitį Lietuvos rinktinėje. Galbūt per porą savaičių mintys susigulėjo?
– Žinote, einant metams vis atsargiau mąstau apie ateitį.
Dabar apie rinktinę pernelyg negalvoju. Žinau, kad, kai ateis laikas, pirmiausia reiktų būti sveikam, pasirengusiam ir reikalingu. O tada jau žiūrėsime. Noras žaisti už Lietuvą tikrai niekur nedingo, o trenerio rinkimai įtakos mano pasirinkimui tikrai neturės, nes kas bebūtų, tai vis tiek bus aukšto lygio treneris.
