Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 1d. 06:00

Svetimas ir Amerikoje, ir Kaune: M.Schilleris į „Žalgirį“ neatvyko daryti revoliucijos

Martinas Schilleris repeticijoje prieš krikštą Eurolygoje akimirką pasijuto lyg bėgtų prieš cunamį. Tąkart priešakyje 38-erių treneris regėjo galingą Milano „Olimpia“ žaidimo bangą. Bet tai ne vienintelė banga, kurią turės atlaikyti naujasis Kauno „Žalgirio“ vyr. treneris. Ir tos bangos daužo jo plaustą dar nė neįbridus į Eurolygos kovų vandenis. Prieš M.Schillerio debiutą Eurolygoje – 15min pažintis su menkai pažįstamu „Žalgirio“ treneriu, kuris Kaune dar jaučiasi svetimas.

Ketvirtadienis | Eurolyga | „Olympiakos“ – „Žalgiris“ | 21:00 | Pirėjus

Martinas Schilleris užtikrintu žingsniu kulniavo palei „Žalgirio“ arenos krepšinio aikštės parketą. Ten, kur paprastai rungtynių metu būna išrikiuotos VIP žiūrovų eilės, jo laukė kaukėta 15min žurnalistų komanda.

Su žaliai baltais marškinėliais Nemuno krepšinio salos rūmuose po truputį apsiprantantis austras vis geriau susipažįsta, kokių klausimų krepšinio inspektoriams dėl jo kyla daugiausiai. Prieš Eurolygos sezono startą 38-erių specialistui tai buvo jau trečias išsamus pokalbis vienas prieš vieną. M.Schilleris pasakoja, kad žurnalistai jį kamantinėja apie krepšinio filosofiją ir charakterio savybes. Visi nori iki smulkmenų pažinti mįslingąjį trenerį.

„Bet normalu – viskas suprantama“, – Lietuvos žurnalistų smalsumo nesureikšmino M.Schilleris. Beje, pripratęs prie klausimų ir kamerų per tris sezonus G lygoje. Sako, kad „Salt Lake City Stars“ komandoje turėjo daugiau žiniasklaidos sesijų, nei mums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Martinas Schilleris
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Martinas Schilleris

Martinas Schilleris Lietuvos krepšinio gurmanams atrodo kaip labai egzotiškas treneris. Jis yra pirmas užsienietis strategas per 10 metų, perėmęs „Žalgirio“ vairą prieš tai neturėjęs jokios darbo Eurolygoje patirties. Maža to, savo vyr. trenerio dosjė jis susikūrė dukterinėje NBA lygoje, kurios krepšinis čia, Europoje, vertinamas labai dviprasmiškai net tarp gerbiamų Senojo žemyno specialistų.

M.Schilleris puikiai supranta, kodėl krepšinyje itin reiklūs lietuviai kraipo galvą vertindami čionykščiams neįprastus jo darbo metus. Bet jis negali nesišypsoti, patekęs į pilkąją zoną. Keletą pastarųjų metų išvykęs iš Vokietijos austras jaučiasi svetimas.

Svetimas jis buvo amerikiečiams, kurie NBA prieangyje jį priėmė kaip europietį. Bet dabar net ir sugrįžęs per Atlantą į savo namų pusę, Kaune jis sutinkamas kaip svetimas treneris su amerikietiškomis krepšinio idėjomis. Ši etiketė M.Schillerui buvo užklijuota jau pačią pirmą dieną, kai po nuotolinės vaizdo konferencijos P.Motiejūnas jam įteikė kvietimą tapti „Žalgirio“ vyr. treneriu. O ją nuplėš tik pergalės ir skoningas žaidimas.

Austras dar neužsitarnavo „Žalgirio“ sirgalių armijos pasitikėjimo, kuriai, apsvaigusiai nuo Šaro charizmos, kliūva net trenerio pasisakymai priešais žurnalistų mikrofonus. Kiekvienas pralaimėjimas čia vertinamas taip jautriai, kad M.Schillerį kai kurie jau spėjo atleisti po ikisezoninio Eurolygos turnyro Kaune.

Tačiau M.Schilleris buvo gerai išstudijavęs visas šio sprendimo treniruoti „Žalgirį“ rizikas. Jis jaučia, kad Lietuvos krepšinio publika kvestionuoja kiekvieną jai neįprastą metodą. Tačiau M.Schilleris pabrėžia, kad neatvyko į „Žalgirį“ daryti krepšinio revoliucijos. Nes vienaip ar kitaip jo gebėjimus pamatuos tas pats kriterijus – pergalių skaičius turnyro lentelėje.

Prieš žalgiriečių startą Eurolygoje – pažintinis 15min interviu su naujuoju „Žalgirio“ vyr. treneriu.

– Kaip atrodė Martino Schillerio rytas po pralaimėjimu Milano klubui pasibaigusio ikisezoninio Eurolygos turnyro Kaune?

– Turėjome atsistatymo treniruotę, bet jokių krepšinio pratybų. Tiesiog žiūrėjau abejas rungtynes, nes savaitgalio metu nebuvo kada to padaryti. Paprastai vyksta rungtynių žiūrėjimas ir jų analizavimas.

– Kaip analizuojate savo pralaimėjimus?

– Peržiūriu visas rungtynes, susikarpau svarbiausius momentus ir išnarstau juos tiek puolime, tiek gynyboje. Kiekvienas mano asistentas yra atsakingas už atskirus žaidėjus ir vėliau pateikia savo išvadas. O kitas dalykas – bendras komandos analizavimas tiek puolime, tiek gynyboje.

– Sugrįžkime į vasarą. G lygos metų trenerio titulas ir trejų metų stažas dukterinėje NBA lygoje. Kur planavote savo karjerą 2020–2021 metams ir kiek netikėtas buvo pasiūlymas iš „Žalgirio“?

– Netikrinau Europos rinkos, nes siekiau darbo NBA trenerių štabe. Po G lygos metų trenerio titulo ir darbo „Utah Jazz“ sistemoje, tai buvo logiškas siekis.

Laukėme, kaip išsispręs visa situacija, bet NBA Orlando burbulas pastūmė daug dalykų į priekį. Stebėjome, kaip keisis ta rinka, ir nesižvalgėme į Europą. Paprastai reikia apsispręsti dėl vienos rinkos, nes Europoje ji atsidaro daug greičiau nei NBA. Bet tas „Žalgirio“ pasiūlymas atėjo neplanuotai.

VIDEO: „urBONUSas“: prognozė „Žalgiriui“, Šaro kantrybė ir Eurolygos sezono įdomybės

– „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas labai palaikė šią inovatyvią mintį į Kauną atsivežti NBA idėjų turintį trenerį. Ar dabar dažnai kartu šnekučiuojatės apie komandos žaidimą, klubo strategiją?

– Taip, Paulius yra jaunas ir inovatyvus. Jis labai kūrybingai žiūri į tai, kaip būtų galima išvystyti „Žalgirio“ organizaciją. Pavadinčiau tai labai kūrybiška Europos krepšinio bei NBA, tačiau tuo pačiu ir gan griežtų klubo tradicijų kombinacija. Jo požiūriu, turime kautis kiekvieną dieną. Ta kova labai svarbi visam šiam klubui. Manau, kad ta inovacijų, kūrybos, bet tuo pačiu ir tradicijų kombinacija yra Pauliaus stiprybė. Mes bendraujame labai artimai – tiek apie komandą, tiek apie klubą.

Man nemoka už tai, kad kurčiau pokyčius. Mano darbas – suburti sėkmingą komandą.

– Gal jau kartu diskutavote apie tolimus ilgalaikius „Žalgirio“ projektus su NBA idėjomis?

– Ne, dabar mums svarbiausia užvesti „Žalgirį“ ir atlikti savo darbą buriant sėkmingą komandą. Nenoriu sukurti įspūdžio, kad mes susėdę kambarėlyje organizuojame kažkokius įspūdingus projektus. Mūsų darbas – suburti sėkmingą komandą, o pagrindinis klausimas – kaip tą padaryti. Bet Paulius yra kūrybiškas, jis mėgsta rizikuoti ir mūsų mintys gerai sutampa.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Paulius Motiejūnas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Paulius Motiejūnas

– Į „Žalgirį“ – klubą, kuris keletą pastarųjų metų veikė pagal labai aiškią, detalizuotą ir sėkmingai išdirbtą sistemą, atsinešate daug naujų idėjų. Su kokiais iššūkiais susidūrėte bandydamas keisti tuos žalgiriečių jau susiformavusius įpročius?

– Tai ilgalaikis procesas. Bet tuo pačiu tai natūrali situacija. Jeigu prie vieno boso dirbai penkerius metus ir ateina naujas, normalu, kad jis nori keisti tam tikrus dalykus. Tavo darbas – prisitaikyti ir perprasti tuos pakeitimus.

Mes visi turime susiformavusius įpročius, kuriuos keisti gan sudėtinga. Tai atima laiko. Bet svarbiausia, kad visi linkę prisitaikyti.

– Prie kokių didžiausių kultūrinių krepšinio skirtumų jums dar pačiam reikia prisitaikyti tokioje krepšinio tradicijų šalyje kaip Lietuva?

– Prieš atsakydamas į klausimą noriu paminėti, kad man nemoka už tai, kad kurčiau pokyčius. Mano darbas – suburti sėkmingą komandą, kad ir koks kelias į tai bevestų. Reikia tai pabrėžti. Svarbiausia – ne pokyčiai, o sėkmė.

Tai, kaip aš dirbu, šiek tiek skiriasi. Ir skiriasi daugelyje dalykų. Treniruotėse bandau įtraukti daugiau asistentų. Mano žaidimo stilius irgi šiek tiek kitoks. Ko gero, šiek tiek didesnis tempas. Nesakau, kad žaisime beprotiškai greitą krepšinį, tiesiog tą darysime šiek tiek staigiau – jeigu ankstyvoje atakos stadijoje turime neblogą metimą, tai mes jį ir mesime. Šaras labai gerai kontroliavo rungtynių tempą ir tą darė labai kruopščiai. Ir tai nereiškia, kad tai buvo gerai ar blogai. Tiesiog kitaip. Metimų skaičius iš trijų taškų zonos... Mes nieko prieš mesti daug tritaškių, kol tai geri metimai. Šiek tiek skirsis gynyba du prieš du...

Tai skirtingi dalykai, bet tuo pačiu viskas ne apie tai, kad aš čia pradedu kažkokią revoliuciją. Mano užduotis – sėkmės siekis. Taip dirbau praeityje ir tiesiog turiu prisitaikyti prie Lietuvos, Eurolygos. Visa komanda irgi turės prisitaikyti. Visi drauge susitiksime kažkur per viduriuką.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paulius Motiejūnas ir Šarūnas Jasikevičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paulius Motiejūnas ir Šarūnas Jasikevičius

– Jūs detaliai išstudijavote „Žalgirį“ prieš atvykdamas į Kauną: tiek patį žaidimą, tiek minučių paskirstymą, tiek kiekvieno žalgiriečio savybes. Palikote įspūdį savo informacijos surinkimo gebėjimu. Kaip susiformavo ši jūsų savybė?

– Negaliu jums tiksliai pasakyti. Tiesiog dirbau su daug gerų trenerių tiek Europoje, tiek JAV. Dar tik noriu pastebėti vieną įdomų dalyką. Kai išvykau į JAV, ten buvau laikomas kaip europietis treneris. O grįžęs į Europą, aš jaučiuosi lyg būčiau laikomas amerikiečiu (juokiasi.). Tiesiog norėjau tuo pasidalinti (šypsosi.).

Ko gero, šią savybę man įskiepijo darbinė patirtis. Kita vertus, viskas labai logiška. Kai priimi darbo pasiūlymą ir turi nedaug laiko, informacijos išstudijavimas yra pagrindinis būdas geriau pažinti komandą. Juolab, pasiruošimas sezonui nėra ilgas, o sezonas čia pat. Kuo greičiau suprasiu žaidėjus, tuo greičiau suvoksiu, kaip juos panaudoti. Kuo greičiau suvoksiu, kaip Šaras skirstė laiką LKL, tuo tai naudingiau bus man. Jis čia dirbo labai sėkmingai, todėl kodėl neperėmus kai kurių jo minčių?

Mokytis žaisti naujoje lygoje nėra lengvas dalykas. Todėl studijuodamas informaciją tiesiog bandžiau sau padėti.

Iš tikrųjų, man teko smarkiai padirbėti, nes buvau triukšmingiausias treneris G lygoje. Tikrai!

– Prieš atvykdamas į „Žalgirio“ stovyklą individualiai kalbėjotės su visais komandos nariais. Kaip bandėte prieiti prie naujų savo auklėtinių, ypač tokių lyderių kaip Marius Grigonis ar Paulius Jankūnas?

– Labai lengvai – tiesiog paskambinau visiems penkiolikai žaidėjų. Mačiau, kad tai istorinis klubas, kurio veidą formavo stiprūs vietiniai žaidėjai. Tai joks šablonas – tai faktas. Todėl mąsčiau, kad man, kaip treneriui, labai svarbu tai gerbti. Labai svarbu anksti užmegzti ryšį su pamatiniais žaidėjais. Tuo pačiu ir jaunais vyrukais.

Su visais 15 žaidėjų kalbėjausi dar būdamas Amerikoje. Vėliau su žaidėjais asmeniškai analizavome jų žaidimą. Manau, tai svarbu.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Martinas Schilleris
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Martinas Schilleris

– „Žalgirio“ sirgaliai buvo pripratę prie emocijų pliūpsnių oficialiose rungtynėse, o žaidėjai – ir treniruočių salėje. Girdėjau, kad kai kuriems žalgiriečiams dar net sunku priprasti, kodėl po jų klaidų niekas ant jų nerėkia. Kaip priėjote prie tokios diplomatiškos treniravimo filosofijos?

– Aš norėčiau pasirinkti kitokį žodį nei „diplomatiškas“. Tai ne esmė. Jeigu kažkas vyksta neteisingai, tai turi būti ištaisyta. Bet principas tas pats: ar per rėkimą, ar per patarimą, ar per vaizdo peržiūrą – svarbiausia išreikalauti ištaisyti klaidas. Žodis „diplomatiškai“ čia netinka.

Turiu pasakyti, kad krepšinio kultūra Amerikoje smarkiai skiriasi. Ten buvau kitoks treneris. Amerikoje daug šaukiantis treneris nėra priimtinas. Tiesiog vien iš kultūrinės pusės. Ir čia nėra nieko gero ar blogo – tiesiog ten tam nėra vietos.

Iš tikrųjų, man teko prie to smarkiai padirbėti, nes buvau triukšmingiausias treneris G lygoje. Tikrai! (šypsosi.) Per trejus metus aš smarkiai aprimau, nes klubo vadovybė mane to išmokė. Manau, kad nebūčiau tapęs G lygos metų treneriu, jeigu nebūčiau prisitaikęs.

Turi žaisti pagal jų taisykles. Jeigu būčiau neprisitaikęs, komanda greičiausiai nebūtų buvusi tokia sėkminga vien dėl mentaliteto skirtumų. O čia viskas smarkiai skiriasi.

Ypač ten, kur užaugau aš. Vokietijoje labai didžiulė serbiško krepšinio įtaka. Ją 2000-aisiais atnešė Svetislavas Pešičius. Agresyvi ir triukšminga treniravimo metodika buvo vertinama kaip geras treniravimas. Chrisas Flemingas Bamberge kiek pakeitė tą požiūrį. Labai įdomu stebėti tą filosofinį skirtumą, bet dienos pabaigoje labiausiai rūpi tai, kaip aikštėje atrodo komanda. Pagal tai vertinamas būsiu ir aš.

Naratyvas, kad aš kitoks ir ateinu užpildyti didelių Šaro batų, iš tikrųjų neturi reikšmės. Tai tiesiog nereikšminga. Ar mes būsime sėkmingi, ar ne? Būtent tai nulems mano likimą. Nieko mažiau ar daugiau.

Duosiu jums dar vieną pavyzdį. Saša Obradovičius, kai treniravo Berlyno ALBA, buvo labai agresyvus prie šoninės linijos. Jis labai labai geras specialistas. O jį pakeitęs Aito Garcia Renesesas – tai kaip du skirtingi pasauliai. Bet svarbiausia, kad abi ALBA ekipos žaidė labai gerai. Tiesiog kitaip. Dienos pabaigoje priimtina tik sėkmė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Martinas Schilleris
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Martinas Schilleris

– Kalbant apie sėkmę, Eurolygoje nebuvo tiek daug smarkiai išreikšto amerikietiško krepšinio pavyzdžių. Kaip pastarąjį tokį galime prisiminti Ricko Pitino bandymą su „Panathinaikos“, o anksčiau tokie eksperimentai buvo dar retesni. Visa Europa stebės šį naują „Žalgirį“ ir įdomų Pauliaus Motiejūno pasirinkimą. Kas jums leidžia tikėti, kad ši filosofija gali suveikti konservatyvioje Eurolygos aplinkoje? Štai, kad ir ne varžovų silpnųjų vietų akcentavimas per analizes, kai Europoje įprastai žaidimas grindžiamas būtent per varžovo silpnybes. O, tarkim, pats individualaus žaidėjų tobulinimo akcentavimas treniruotėse.

– Pabrėžčiau, kad neanalizuojame varžovų mažiau nei kitos Europos komandos. Atvykau iš krepšinio aplinkos Vokietijoje, kurioje buvo labai akcentuojamas varžovų analizavimas.

Pastarosiomis savaitėmis man teko kautis prieš naratyvą, kad aš ne amerikietis – tik primenu, kad aš europietis. Nenoriu to vadinti „kova“, bet jūs supratote (šypsosi.).

O kalbant apie žaidėjų tobulinimą, tai tikrai svarbu. Kodėl aš tikiu tokia filosofija? Pirmiausia, Europos krepšinio sezono tvarkaraštis panašėja į JAV. Per 2020-2021 m. sezoną turėsime apie 70 reguliariojo sezono rungtynių. Tai ne tokie skaičiai, prie kokių Europoje buvome įpratę anksčiau. Tikiu, kad prie tokio rungtynių skaičiaus turi būti labai kruopštus su treniruočių procesu. Turiu tame patirties ir manau, kad tai mums gali padėti.

Tuo pačiu žaidėjų tobulinimas nėra kažkoks socialinis įgūdis. Bendras žaidėjų įgūdžių tobulinimas padeda ir bendram komandos tobulėjimui. Galvoju, taip reikia mąstyti. Bus gerai jiems, bet bus gerai ir visai komandai. Aišku, jų tobulinimas negali atimti iš mūsų reikiamo laiko pasiruošti rungtynėms. Labai sunku atrasti laiko, bet, manau, amerikiečiai tą daro labai sėkmingai, rasdami nedidelius laiko tarpus, per kuriuos jie gali mažumėlę juos patobulinti bent per 10 minučių pratybas. Kartais ir per 5. Tokia ir mūsų idėja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

15min tema