Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 4d. 07:25

Žalgiriečius prie ekrano vis dar auklėjantis Šaras: „Nepamenu, kada „Žalgiris“ turėjo tokią komandą“

„Daryk baudą! Ko nedarai baudos?! Kur tu ten?!“ – kartais užstaugia Šarūnas Jasikevičius, stebėdamas „Žalgirio“ žaidimą. Bet nebe prie žalgiriečių suolo, kaip buvome įpratę matyti keletą pastarųjų metų, o patogiai įsitaisęs kėdėje priešais ekraną, laisvą akimirką užmetęs akį į žaliai baltų rungtynes. Nors jau šeštą mėnesį treniruoja vieną galingiausių klubų Europoje – „Barcelona“, 44-erių lietuvio akys ir širdis vis dar su „Žalgiriu“.

Kauno oro uosto darbuotoja smalsiai išlindo pro veidrodines duris ir nustebo, pamačiusi tokį būrį žmonių atvykimo salėje.

Dublinas, Londonas ir Bergenas – tai tik kelios kryptys, iš kurių kas 3–4 dienas čia laukiama atskrendančių lėktuvų. Ketvirtadienį, pagal tvarkaraštį, Kauno oro uoste neturėjo leistis joks reguliarų skrydį vykdantis orlaivis.

Kad tuo įsitikintų, moteris išlindo žvilgtelėti į atvykstančių skrydžių lentą. Joje mirgėjo tuščios eilutės.

Dėl pandemijos oro uostas dabar šąla vienišas Kauno pakraštyje. Jame nebedirba anksčiau keleivius maitinęs ir girdęs restoranėlis, užsidaręs ir kampe pūpsantis kioskelis. Tik muzika aidi per tuščią stiklinę patalpą taip garsiai, kad vienas operatorių skambina į informaciją oro uosto telefonu, prašydamas pritildyti garsą.

Dvi dešimtys žurnalistų išsirikiavo priešais duris, pro kurias ateina bagažą atsiėmę Kaune nutūpę keleiviai.

Tradiciškai, lėktuvo ratams vos palietus Kauno oro uosto nusileidimo taką, tiksliai kaip laikrodis prie įėjimo privažiuoja „Žalgirio“ autobusas. Nepakeičiamas jo vairuotojas Vidmantas Ščepanskas žengia porą žingsnių į vidų ir firminėje vietelėje prie betoninės kolonos laukia keleivių. Šalimais, už būrio žurnalistų nugarų, kiek netikėtai pasirodo ir Linas Jasikevičius.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius atskrido į Kauną
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius atskrido į Kauną

Visa ši gausi kompanija, praskaidrinusi nuobodžią Kauno oro uosto darbuotojų savaitę, išsirikiuoja laukti pagrindinio šio susirinkimo kaltininko, atskridusio privačiais sparnais.

Pro atvykimo vartus žengia „Barcelona“ krepšininkai su Šarūnu Jasikevičiumi priešakyje. Jį lydi „Barcelona“ atstovas spaudai Davidas ir operatorius, fiksuojantis komandos generolo žingsnius specialiai 2020–2021 m. sezono „Barcelona“ krepšinio klubo dokumentikai.

„Ji bus ne tik apie Šarą, bet ir visą klubą, – patikslina Davidas. – Bet, žinoma, Šaro sugrįžimas į Kauną turi būti jos dalimi.“

Dėl COVID-19 protokolo „Barcelona“ vengia tokių susitikimų su žiniasklaida, ypač keliaudama po Eurolygos miestus. Tačiau Barselonos klubas negalėjo lietuviams nesuteikti galimybės paklausyti jau pasiilgtų Šarūno Jasikevičiaus pasakojimų apie Kauno „Žalgirį“. Tik ne Šaro mieste.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius atskrido į Kauną
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius atskrido į Kauną

„Ar smagu sugrįžti į Kauną?“ – iki 5 minučių apribotos interviu sesijos pabaigoje pasigirsta nedrąsus klausimas kažkur už krūvos operatorių, lyg biatlonininkų kameromis nusitaikiusių į Šarūną Jasikevičių.

„Ne! – atšauna Šaras, pradėjęs sukti savo derinį su žurnaliste, kuriame ji neturi šansų apsiginti nuo atakos. – Tiek laiko laukėt, o tokie faini klausimai... Ne, nefaina sugrįžti į Kauną... Tai aišku, kad faina! Taigi namai...“

Kaip Šarūno Jasikevičiaus auklėtinis turi žinoti varžovo stipriąją ranką ir padaryti protingą pražangą iki bonuso, antraip sės ant suolo. Taip Šaro žaidimų aikštelėje ir žurnalistas turi būti kruopščiai atrinkęs klausimą iš savo arsenalo.

Atsisveikinęs su žurnalistais ir paėjėjęs į šoną, Šaras išvysta jam brangų veidą.

„Visai neturi ką veikti?!“ – išsišiepė Barselonos klubo treneris ir plačiai apkabino savo tėtį Liną.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius atskrido į Kauną
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius atskrido į Kauną

Šis dėl karantino gyvai nematė sūnaus jau kelis mėnesius, todėl nekantraudamas atvyko pasitikti jo į Kauno oro uostą. Nors puikiai žinojo, kad Šaras turės šokti į „Žalgirio“ spalvomis nudažytą autobusą ir su visa „Barcelona“ keliauti pietų į „Europa Royale“ Kauno centre.

Šarūnas Jasikevičius pirmą kartą vieši Eurolygos atvykėliams skirtame viešbutyje ir pirmą kartą ruošiasi rungtynėms „Žalgirio“ arenoje svečiams skirtoje rūbinėje.

Bet kitaip nei prieš 21 metus, kai pirmą kartą iš užsienio grįžo į Kauną su priešininkų komandos marškinėliais kupinas jaunatviško pykčio ir ambicijų, šį kartą jis su malonia nostalgija mina Kauno krepšinio salą jam primenančiais koridoriais. Ir skirtingai nei tada – čia visų laukiamas išskėstomis rankomis ir su pergalingais prisiminimais, kurie ilgai įstrigs įspūdingų nuotykių kupino „Žalgirio“ laikmečio pakeleivių atmintyje.

15min – išsamus pokalbis su Šarūnu Jasikevičiumi apie „Žalgirio“ žaidimą ir tai, kaip Barselonoje jis bando pastatyti naują krepšinio imperiją.

Kviečiame skaityti visą interviu arba žiūrėti pokalbio videoįrašą žemiau:

– Šarūnai, noriu sugrąžinti jus į 1999-ųjų spalio 28-ąją, kai pirmą kartą atvykote žaisti prieš „Žalgirį“ kaip užsienio komandos žaidėjas. Su Liublianos „Union Olimpija“ laimėjote Kaune 85:84, o po pergalės, nors tai buvo Eurolygos reguliariojo sezono pradžia, lyg laimėjęs Europos čempionatą triumfuodamas užšokote ant Jurica Golemaco, o po to rodėtė sirgaliamsį aikštės centrą ir, jeigu gerai supratau iš lūpų, sakėte kažką maždaug „čia mano miestas“...

– „Čia mano vieta“, ar kažką aš ten buvau...

Žinot, kai tokios vaikiškos emocijos liejasi per kraštus... Kažkurioje situacijoje dar ir pyktis, kad manęs neįsigijo, o įsigijo kažkokį amerikietį, kuris, liaudiškai tariant, grybą pjauna (Corey Becką – aut. past.). Pats matai – gi ten mes Žalgiriuko kiekvieną mačą žiūrėdavome visą gyvenimą (šypsosi.).

Tas toks vaikiškas nesubrendęs nepamatuotas pyktis. Kai dabar žiūri – juokinga. Bet užtat ir sako: ai, jaunas, kvailas. Jaunas tikrai, kvailas – nežinau, kažkiek kvailas, aišku (šypsosi.).

Bet visgi tas pyktis kaupėsi visą vasarą, kad aš noriu eiti į „Žalgirį“, o manęs nenori. Aišku, šitoje situacijoje jau ir sportininko charakteris – ateini ir norisi viską įrodyti. Gerai išėjo – įrodėme, o po to pusiau durnystė išėjo (šypsosi.). Kai pagyveni, subręsti, tai kažkiek truputį gailiesi. Bet yra kaip yra (juokiasi.).

VIDEO: Šaro džiaugsmas Kaune 1999-aisiais (nuo 1:15:00)

– Kokios motyvacijos ir kokių emocijų vedamas grįžtate į Kauną šį kartą – pirmąsyk kaip „Žalgirio“ varžovų treneris?

– Viskas visai kitaip. Tiek tų problemų su virusu, sunkūs pirmi metai su komanda... Taip ir eina tas kalendorius, o žiūriu – jau reikia važiuoti į Kauną. Reikia, tai reikia.

Tų sugrįžimų buvo daug, jis ne pirmas, todėl jau ramiau.

– Ar pafantazuojate, koks būtų sugrįžimas pilnoje „Žalgirio“ arenoje?

– Manau, būtų buvę daug emocijų, jeigu žaistume su sirgaliais. Ir tie metai prabėgo labai smagiai, ir ryšys buvo tikrai stiprus. Dabar ramiau.

Vis tiek juk atvažiuoji ne pasirodyti sirgaliams – atvažiuoji laimėti. Todėl šioje situacijoje tikrai geriau, kad nėra jų.

– Koks jausmas ruoštis žaisti prieš komandą, kurios krepšininkų silpnąsias vietas žinote gal net geriau nei jie patys?

– Jausmas dabar nekoks, nes pralaimėjome dvejas rungtynes iš eilės. Norisi laimėti, todėl tos emocijos dar labiau pastumtos į šoną. Pirmiausia pradedi galvoti apie save, savo komandą: kodėl mes čia pralaimėjome du kartus iš eilės, kur mūsų problema, kaip treniruotis, kaip užkurti žaidėjus.

„Žalgiris“ eina jau vėliau, nes pralaimėjęs, neatlikęs darbo, pirmiausia pats juk turi pasižiūrėti į veidrodį. Ir aš, ir žaidėjai turi pasižiūrėti. Tik tą padarius, galima pradėti galvoti apie varžovą.

– Kiek analizuodamas „Žalgirio“ žaidimą dar matote senų savo idėjų?

– Yra daug. Juk per 3–4 metus žaidėjams kažkurie dalykai įauga į kraują. Kaip sakydavome – zyzi zyzi jiems per tas dienas... Puikiai juos pažįstu – tai puikūs vyrai, puikūs charakteriai, tiesiog neįtikėtini profesionalai – jie dirba, stengiasi išpildyti. Jiems tai įaugo į kraują.

Tikrai smagu. Kartais ir Barselonoje, jeigu yra koks klipas, žaidėjams parodau, kaip daro tas, šitas (žalgirietis). Ir kažkiek tai yra tas truputį tolimas pasididžiavimo faktorius.

– Žiūrėdamas „Žalgirio“ rungtynes, vis dar pykstate ant žalgiriečių, kai nepadaro pražangos iki bonuso?

– Taip, taip! Tai kur tu... Lygiai taip pat, kaip, atrodo, ant suolo būtum: daryk baudą, ko nedarai baudos?! Kur tu ten?!

Bet jau dabar žiūri kaip sirgalius, kuris yra ten dirbęs. Aš sakiau – tai išliks visam gyvenimui. Juk nuo 6–7 metų pradėjome su „Žalgiriu“, čia augome. Tai dabar kiek čia tų metų? 44? Niekas nepasikeitė per 40 nepilnų metų. Taip bus ir toliau.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius

– Kaip jums Martino Schillerio žaidimo braižas?

– Man labai patinka.

Žinote, aš sakau, kad nėra teisingo ar neteisingo stiliaus. Visada yra tai, ko išsireikalauji. Nebent reikalauji visiškos lempos. Bet Eurolygoje nėra trenerių, kurie aiškintų žaidėjams nesąmones.

Jo tokios idėjos, kitų – kitokios. Ne tai, kad jos geros ar blogos, bet yra klausimas, ar išsireikalauji padaryti tai, ką esi savo galvoje sukūręs ir įsivaizdavęs.

– Kuo skiriasi išsireikalavimas alkanoje, augančioje ir savo įpročių nesuformavusioje komandoje kaip „Žalgiris“, ir Barselonoje, kur atvažiavote pas jau susiformavusias žvaigždes?

– Aišku, čia pirmas mano perėjimas į kitą klubą kaip vyr. treneriui, bet vienas tų faktorių, kuris tikrai nustebino, tai kad reikia viską mokyti iš naujo taip, kaip tu nori. Tikrai to nesitikėjau.

Tie žaidėjai dirbę su aibe kitų trenerių – ir labai gerų trenerių: aukščiausio lygio, Eurolygos čempionų. Bet kažkaip atrodo, kad kas tau svarbu, gal kitiems nėra svarbu, o kas jiems svarbu, tau nėra svarbu.

Vis tiek aš bandau daryti savo darbą ir bandau jį daryti taip, kaip aš jį įsivaizduoju. O kaip aš įsivaizduoju, galvojau, jie jau bus turėję tų įgūdžių. Reikia pripažinti, kad tas mažas detales – dėl kurių iš manęs juokiasi dėl tų pačių frazių (šypsosi.), bet viską pradėjome nuo nulio. Smagu, kad jie nori dirbti, eiti į priekį. Bet persilaužti irgi nėra lengva.

– Kaip įkalbėti tokius žaidėjus kaip Nicką Calathesą ar Nikolą Mirotičių žaisti sistemai, kai anksčiau tai aplink juos būdavo kuriama sistema?

– Jie juk irgi geri žmonės. „Barcelona“, įsigydama žaidėjus, kreipia dėmesį į charakterius, profesionalumą. Tik jie 5–6 metus kai kuriose situacijose žaidė prie kitokių taisyklių.

Aš kaip treneris atsinešu krepšinio idėjas ir jos negali būti vienam žaidėjui. Reikia, kad jos būtų 14–15 žaidėjų. Jeigu nori tą idėją įdiegti, turi zyzti zyzti, kad jie taip žaistų.

Bandome tapti vienu kumščiu. Tapti darniu kumščiu, kuris dirba kaip mechanizmas. Tam reikia laiko.

„Scanpix“ nuotr./Šarūnas Jasikevičius
„Scanpix“ nuotr./Šarūnas Jasikevičius

– Kai Docas Riversas prieš 13 metų „Boston Celtics“ klube gavo į komandą Keviną Garnettą, Paulą Pierce'ą ir Ray Alleną, jis perteikė žaidėjams „Ubuntu“ filosofiją, kuri žaidimo forma – pavyzdžiui, taisykle, kad jeigu atsineši maisto į lėktuvą, turi atnešti maisto visiems komandos nariams, sujungė visą kolektyvą į vieną kumštį. Kaip jūs iš „Barcos“ žvaigždžių bandote suklijuoti vieningą būrį?

– Iš tikrųjų, kol kas jiems patinka – bent jau taip sako – kad viską sakau į akis. Jiems patinka, kad su visais elgiuosi lygiai – nuo vyriausio iki jauniausio. Lygiai taip pat, kaip ir „Žalgiryje“.

Kaip sakau, koks man skirtumas, kas yra mano geriausias žaidėjas, jeigu jis tą dieną ar tą treniruotę neatlieka savo darbo. Tai jis man nereikalingas.

Juk čia tas pats, jei pats geriausias žurnalistas sėdėtų biure ir rašytų apie bet ką. Juk jis būtų nereikalingas portalui, laikraščiui. Taip ir pas mus – jei tu geriausias, turi tai įrodinėti kiekvieną dieną.

Jau eidamas į Barseloną, žinojau, kokie jų charakteriai. Daug domiuosi „Barcelona“, jų situacija ir žinojau, kad nebus problemų dirbti su tais vyrais. Nėra jokių problemų.

– Kokias neišpildytas taktines svajones padeda įgyvendinti tokie krepšinio meistrai kaip Nickas Calathesas ar Nikola Mirotičius – tokio talento žaidėjai, kokių „Žalgiryje“ neturėjote?

– Jie labiau patyrę, daugiau matę. Tie išpildytojai geresni, bet ateina rungtynės ir turi į viską reaguoti, nes varžovų treneris irgi nėra kvailas – žaidžia prieš jų silpnybes, stengiasi. Kažkiek bandau išryškinti savo žaidėjų gerąsias savybes, paslėpdamas jų blogiausias. Tai ir aš tą patį darau.

VIDEO: ŠARAS IR JO MAGIJA: Geriausi deriniai po minutės pertraukėlių | Žalgiris & Barca BEST ATO

– Pradėdamas sezoną akcentavote, kad komandoje talento jums netrūksta, bet trūksta blogiukų. Kaip išsiauklėti tokius blogiukus?

– Kad ir koks būtum geras, turi atlikti elementarius dalykus. Tuos, kuriuos visi gali daryti, tai ir mes turime tai daryti – gintis, kovoti, luptis dėl kiekvieno aikštės centimetro. Jeigu tai padarai, paskui tavo talentas gali tave pakelti į visai kitą lygį. Kaip ir mus pakelti į kitą lygį.

Be šitų bazinių dalykų, kaip ir bet kurioje gyvenimo srityje, manau, niekada nieko nebus. Aš ant to einu. Man tai svarbiau už krepšinio talentą. Jie pirmiausia turi suprasti, kad čia yra komanda, čia reikia dirbti. Be didžiulio atsidavimo darbui – nieko nebus.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Šarūnas Jasikevičius
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Šarūnas Jasikevičius

– Po oficialaus jūsų pristatymo Barselonoje minėjote, kad dar nežinote, ar aukštesnio kalibro komandoje prie žvaigždžių jums reikės koreguoti savo treniravimo stilių. Ar jau reikėjo keistis ir prie kažko prisitaikyti?

– Ne, bet, žinote, kažkaip sunku pasikeisti. Kaip tu pasikeisi? Ateisi ir sakysi, kad aš būsiu ramus? Man kartais tie ramūs labai įdomiai atrodo po to, kai atėjus blogai situacijai, dingsta tas ramumas.

Aš žinau, koks esu – su savo pliusais ir minusais. Stengiuosi daryti tą darbą. Žinau, kad pavyksta rasti ryšį su šia komanda ir su šiais žaidėjais. Jie tikrai stengiasi. Esame patenkinti pirmais keturiais darbo mėnesiais ir, duok Dieve, kad eitume į priekį.

– Kaip sekasi pagauti ryšį Barselonos organizacijoje? Ar ten jau atradote savo Paulių Motiejūną ir Robertą Javtoką?

– Taip, kiekvieną treniruotę žiūri Nacho Rodriguezas – mūsų generalinis vadybininkas, kuris dalyvauja visose treniruotėse, važiuoja į visas keliones. Su juo daug diskutuojame ir praleidžiame daug laiko. Tai būtų kažkas panašaus kaip Paulius ir Robis.

Tik situacija pasikeitė, kad atsistatydino pagrindinis prezidentas (Josepas Maria Bartomeu). Dabar laukiame rinkimų, viskas yra sustoję. Pradedant sezoną, situacija buvo tokia, kad praradome 4–5 žaidėjus ir įsigijome tik vieną. Neskubėjome, norėjome duoti visiems šansą, ir su laiku ieškoti situacijos – ar prasidės judesys komandose, stebėti NBA rinką.

O dabar nelabai aišku, ar galėsime kažką įsigyti. Todėl šiuo klausimu mūsų situacija nėra pati geriausia.

„Scanpix“ nuotr./Šarūnas Jasikevičius
„Scanpix“ nuotr./Šarūnas Jasikevičius

– Katalonijoje dabar to judesio tikrai daug. Ne tik „Barcelona“ organizacijoje, kur ruošiamasi strateginėms permainoms, bet taip pat ir pačioje Katalonijoje, kurioje laukiama vasario rinkimų, su vėl jautrėjančiomis Katalonijos nepriklausomybės temomis. Kolegos žurnalistai Barselonoje pasakoja, kad jūs esate įsitraukęs į visas tas aktualijas ir nebijote garsiai pasisakyti jautriais klausimais.

– Jeigu klausia, tai pasakau tą nuomonę. Kam patiks, kam ne – tai yra mano nuomonė ir tiek.

Kalbant apie prezidento rinkimus, esu toks pat klubo narys, kaip kokie kiti 150 tūkst. jo narių. Galiu eiti balsuoti. Dar nežinau, ar eisiu, bet ko gero, kad taip, ir išreikšiu savo demokratinę pareigą.

O paskui žiūrėsime. Kai ateis naujas prezidentas, vėl reikės prisitaikyti prie kažkokių gyvenimo sąlygų. Juk gali būti, kad ateis ir pasakys, jog čia turi būti 5–6 milijonais biudžete mažiau. Ar duosim daugiau, nes turime pinigų ir labai tikime. Tai po pandemijos, atrodo, nelabai įmanoma.

Bet gyvename tokiu laikotarpiu, kad sunku visiems. Nereikia verkti –reikia suktis iš tokios situacijos.

– Ar labai skiriasi krepšinio mentalitetas „Žalgiryje“ ir Barselonoje?

– Problema tik ta, kad čia gerdavau kavą ir bendraudavau su pačiu pagrindiniu šefu, kuris dar ir labai geras draugas (šypsosi.). Priėjimas buvo lygiai taip pat.

Dabar, atsistatydinus Bartomeu – taip, kol buvo Bartomeu, susirašydavome, pabendraudavome, atvažiuodavo į kai kurias keliones. Bet dabar tokio žmogaus nėra. Dirba laikina klubo vadovybė. Reikia laukti, kol išsirinksime. Situacija yra prasta.

– O jums reikia, kad klube galėtumėte rytais susėsti kavos su šefu?

– Barselona yra futbolo klubas. Kad su pagrindiniu šefu gersiu kavą... Iš pat pradžių žinojau, kad taip nebus. Bet žinojau, su kuo dirbsiu. Turiu su tais žmonėmis labai gerus santykius ir tai yra maksimumas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paulius Motiejūnas ir Šarūnas Jasikevičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paulius Motiejūnas ir Šarūnas Jasikevičius

– Užtat kavos visada galite išgerti su savo trenerių štabu. Kokios ryškiausios Dariaus Maskoliūno, Tomo Masiulio ir Justo Grainio savybės, dėl kurių taip pasitikite savo štabu?

– Pirmiausia, tai yra draugai. Tarp mūsų yra užsimezgęs labai geras ryšys. Mūsų žmonos daug bendrauja ir kartu leidžia laiką, kai mes išvažiuojame. Tai labai šeimyniškas bendravimas.

Kaip profesionalais, jais pasitikiu šimtu procentų. Mes esame pasiskirstę dalykus ir kasmet bandome kažką pridėti.

Jau, kai Justas sako, kad reikia padirbėti – viskas jo rankose. Tomas tikrai daug laiko praleidžia žiūrėdamas video ir analizuodamas. Darius daugiau padeda labai greitai priimdamas sprendimus. Jeigu mes dvejojame, jis tiesiai šviesiai bando patraukti mūsų visų mąstymą į kažkurią pusę.

Toks balansas man labai patinka ir su jais trimis jaučiuosi tikrai labai patogiai.

LKL nuotr./„Barcelona“ treneriai atsiėmė LKL aukso žiedus
LKL nuotr./„Barcelona“ treneriai atsiėmė LKL aukso žiedus

– Kai išsivežėte šiuos žmones į Barseloną, „Žalgiris“ turėjo formuoti visiškai naują trenerių štabą, kuriam per tuos keletą metų aukštai pakėlėte kartelę. Daugelis akcentavo, kad bet kuris kitas vyr. treneris po jūsų bus pakištas po tanku. Ką galvojate apie palyginimus tarp jūsų ir Martino Schillerio?

– Manau, kad tai yra neteisinga.

Kiekvienas žmogus yra skirtingas. „Žalgiris“ norėjo eiti visai kita linkme. Tai tikrai sveikintina. Sprendimas labai drąsus. Pauliui visada buvo artimas nestandartinis mąstymas, tai manęs tas sprendimas nenustebino. Nes Paulius pasveria, pagalvoja, išklauso – darom, tai darom. Man atrodo, jam kaip tik patinka naujovės.

Bet ateina žmogus ir jau matosi, kad iš karto labai daug pesimizmo su tuo jo atėjimu. Jeigu vienas neturi kantrybės – ale kaip aš, kad daug rėkia, tai tas žmogus kaip tik atrodo ir ramesnis, ir taip toliau.

Bet kas labai nustebino, kad toks pesimizmas po tiek daug pergalių ir po starto 5–1. Atrodo, kad čia dar kažkas blogai ir taip negali būti. Palaukite – tai jūs džiaukitės. Kada „Žalgiris“ dar buvo 5–1? Neatsimenu, kada „Žalgiris“ dar turėjo tokią komandą – sugrįžo visos žaidimo smegenys, visa kūryba, prisideda veteranai priekinėje linijoje, kurie matę NBA, geriausius Europos klubus – Lauvergne'as, Rubitas. Man tai jų sudėtis fantastinė.

Aišku, šiek tiek gal su Garino nepasisekė. Bet tai čia išvis būtų labai gerai. Komanda sukomplektuota fantastiškai. Tiek kūrėjų, tiek pataikančių, toks gražus tas greitesnis žaidimas. Sąžiningai, mes neturėjome tokių dalykų, kad ir kaip į tai žiūrėtume (šypsosi.).

Ir Jokubaitis paaugo ir pasiekė lygį. Jis jau rinktinės lygio žaidėjas. Ir subrendo per tiek metų. Pagalvoji, Gebeno antri metai, ateina Blaževičius tokiam vaidmeniui... Superinė komanda. Man labai patinka.

– Kaip atlikdamas lyderio vaidmenį atrodo Marius Grigonis?

– Jau pernai laukėme jo proveržio sezono, tik Marių sustabdė trauma. Jis atsigavo, gavo vasarą pasistumdyti su rinktine, pagauti ritmą. Dabar jam sekasi fantastiškai. Jis jau tikrai aiškus lyderis ir vienas geriausių žaidėjų Europoje.

VIDEO: „urBONUSas“: Paulius Motiejūnas – diena, kai išėjo Šaras, ir nauja „Žalgirio“ kryptis

– Visi kėlėme klausimą, kas bus su „Žalgiriu“, kai iš jo pasitrauks Šarūnas Jasikevičius. Tai susidariau įspūdį, kad, jūsų akimis, klubas susitvarkė gerai ir žengia teisinga kryptimi?

– Susitvarkė fantastiškai. Čia buvo tiek gerų priimtų sprendimų, tiek išpirkų gauta... Net ir prie pandemijos tokie dalykai leidžia pasirašinėti žaidėjus kitam sezonui, jeigu gerai susidėlioji kontraktus, kaip tą padarė Paulius. Jau čia taip gerai užsukta, kad reikia tik taip varyti ir toliau.

Aišku, kasmet reikia dirbti, vis pridėti, stengtis. Tai jau kiekvienos srities tvarka. Bet aš nemanau, kad sudėtimi mes kada nors turėjome geresnę komandą. Manau, ji yra fantastiška. Jei dar būtų Garino, ji iš viso būtų labai subalansuota.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/