Pinigų nori, o dirbti – ne
Darbo skelbimų svetainės mirgėte mirga nuo pasiūlymų tolimųjų reisų vairuotojams, o stiprių kandidatų nėra. Tarptautinių pervežimų bendrovės „Avansas“ direktorius Šarūnas Mažeika konstatavo, kad „iš gatvės“ ateinančių vairuotojų nėra, o iš tų, kurie migruoja tarp įmonių – 90 proc. problematiški.
Anot įmonės vadovo, tokie būna psichologiškai nestabilūs, turi problemų dėl alkoholio ar narkotikų.
Kita problema – nauji, nepatyrę vairuotojai, ieškantys lengvų pinigų. Žinodami, kiek uždirba kaimynas, bando vairuotojo profesiją, tačiau pamatę, kad lengvų pinigų šioje srityje nebus, greitai nusivilia.
Kauno tarptautinių pervežimų kompanijos UAB „Keltra“ direktoriaus pavaduotoja Agnė Dainė, šiuo metu ieškanti tolimųjų reisų vairuotojų, sulaukia labai daug besidomičių skambučių, tačiau dauguma tiesiog renka informaciją.
Vos 10 proc. iš skambinusiųjų yra suinteresuoti darbu ir atitinka pageidaujamą kompetenciją
„Vos 10 proc. iš skambinusiųjų yra suinteresuoti darbu ir atitinka pageidaujamą kompetenciją,“ – pasakojo A. Dainė. Kompanija, neturėdama galimybių nepatyrusius vairuotojus apmokyti, ieško patyrusių, turinčių profesinių žinių ir psichologiškai stiprių kandidatų, o rasti tokius nelengva misija.
Nori turėti gerą vairuotoją – „užsiaugink“
Vis tik, jei įmonės aktyviai ieško vairuotojų, o vairavimo mokyklos jų parengia vis daugiau, atrodo, specialistų kaip ir turėtų būti. Vairavimo mokyklos išmoko teorinių ir praktinių žinių, o profesinės žinios – pažintis su vilkiko techninėmis savybėmis, dokumentacija ir jos pildymu, muitinės ypatumais ir kt. – dažniausiai įgyjamos praktikoje. Kalbintas 10 m. darbo patirtį turintis vairuotojas Mindaugas sakė, kad įmonės įprastai apmokyti naujų vairuotojų nenori ir ieško turinčių didelę patirtį. Likusiems, anot jo, belieka įsidarbinti mažoje kelis vilkikus turinčioje firmelėje ir visko pradėti mokytis ten.
UAB „Avansas“ vadovas savo įmonėje ne pirmus metus taiko vairuotojų „auginimo“ programą. Anot Š. Mažeikos, jei rinkoje būtų pakankama pasiūla, vairuotojų mokyti nereikėtų, tačiau patirtis parodė, kad „užsiauginti“ vairuotojai (kurių iš 80 įmonėje dirbančių vairuotojų yra apie 30) yra psichologiškai stipriausi ir lojaliausi.
Paklausus kaip ši programa įgyvendinama praktikoje, Š. Mažeika pateikė pastarųjų dienų pavyzdį. Į įmonę kreipėsi vairuotojas, kuris po 2 savaičių gaus E kategorijos pažymėjimą. Šias dvi savaites jis dirbs šaltkalviu – keis ratus, remontuos vilkikus, susipažins su technika bei mašina, su kuria ateityje dirbs ir šį periodą gaus šaltkalvio atlyginimą.
Gavęs vairuotojo pažymėjimą, Lietuvoje mokysis vairuoti su patyrusiu vairuotoju vežiodamas krovinius į prekybos taškus, kol išsiugdys norą dirbti savarankiškai. Gavęs teigiamas su juo dirbusių vadybininkų rekomendacijas pirmą kartą išvažiuos į tarptautinį reisą. Ši praktika įmonėje labai pasiteisino. Vairuotojai įgauna tiek teorinių žinių apie dokumentaciją, tiek lavina savo praktinius įgūdžius.
Logišką ir perspektyvią naujų vairuotojų mokymo sistemą įveikia tik tie, kurie iš tikrųjų nori mokytis tapti gerais tarptautinių reisų vairuotojais. Kitų, nepatyrusių kandidatų, svajojančių tik apie gerus vairuotojų atlyginimus, noras dirbti išblėsta vos pasiūlius startuoti dirbtuvėse, todėl lieka stipriausieji.
Dėl atlyginimų vairuotojų norai begaliniai
Šiandien tarptautinių reisų vairuotojas vidutiniškai gauna 4000-5000 Lt atlyginimą. Daugeliui tai gali atrodyti pakankamai didelė suma, tačiau patyręs vairuotojas Linas Radzevičius teigia: „Mano alga yra vargani 1000 eurų per mėnesį, prausimasis pigiausiuose degalinių ar motelių dušuose ir šilta arbata. Vairuotojai "ant popieriaus" gauna 1040,00 Lt algas, o visi kiti „skambūs” tūkstantėliai, tai komandiruotpinigiai.“
Kitas kalbintas vairuotojas Mindaugas įvertino tai, kad vairuotojų atlyginimai neadekvatūs kelionės metu patiramai rizikai: „Kiekvieno reiso metu rizikuojame ne tik savo gyvybe, sveikata, bet kartais ir milijoninės vertės kroviniais, kuriuos gali pavogti, sugadinti. Darbas pavojingas ir sunkus, bet kada gali užpulti, sumušti, o dar avarijos... Negali žinoti, kas laukia kitame kilometre, todėl darbdaviai privalo į tai atsižvelgti,“ – dėstė vairuotojas.
Vidutinis atlygis už kilometrą svyruoja nuo 0,35 iki 0,5 Lt
Dažniausiai vairuotojams mokami atlyginimai už reisą arba už kilometrus. Už reisą mokamas fiksuotas atlyginimas priklauso nuo maršruto ilgio, įmonės vidaus politikos ir prasideda nuo 3000 Lt.
Kitas variantas – atlyginimas už nuvažiuotus kilometrus – populiariausias. Lietuvos transporto įmonės už nuvažiuotus kilometrus vidutiniškai moka 0,35 – 0,5 Lt/km. Pagal tokią atsiskaitymo formą, daugiausiai uždirba ilgus maršrutus važiuojantys vairuotojai.
Taip pat gali būti atsiskaitoma pagal dieninį tarifą, mokant vidutiniškai 300 Lt už dieną, o jei darbas naktinis – ir daugiau. Pastaroji atsiskaitymo forma – visų vairuotojų siekiamybė, nes atlyginimas tiesiogiai mokamas už laiką, kuris net gali būti vilkinamas, o ne už atliktą darbą. Kalbėdama apie vairuotojų atlyginimus, A. Dainė sakė: „Vairuotojų norai dėl atlyginimų – begaliniai, todėl jie visuomet renkasi darbą, kuriame pasiūlomas geresnis atlygis.“
Įprastai atlyginimai keliami padidėjus darbo krūviui, pastebint gerus darbuotojo rezultatus, siekiant jį motyvuoti. Girdint vairuotojų skundus, kad Lietuvoje atlyginimai yra per maži, iškyla klausimas, ar padidinus atlyginimus jie pradėtų dirbti geriau, vairuoti geriau, nuvažiuoti daugiau? Anot vairuotojo Mindaugo, geras, atsakingas vairuotojas visuomet stengiasi savo darbą atlikti maksimaliai gerai ir kokybiškai, todėl būdamas atviras, pasakė, kad pridėjus keliais šimtais didesnę algą, dar geriau dirbti nepradėtų.
