Odos imitacija aukštesnės klasės automobilių stogai dažnai dengti JAV, bet ši mada tikrai gyvavo ir Europoje bei Japonijoje. Tik kodėl? Kokį efektą turėjo kurti vinilu dengti stogai?
Dalis atsakymo jau yra įžangoje – tokia buvo mada. Tačiau visos aprangos ir dizaino mados turi savo logiką. Vairuotojai ne tik dėl grožio kadaise mūvėjo pirštines, o ir skirtinga moteriškų ir vyriškų marškinių užsegimo kryptis buvo paskatinta praktinių sumetimų. Todėl pirmiausia pažvelgsime į vinilinių stogų istoriją.
Ankstyvieji automobiliai buvo kuriami pagal karietas. Pirmieji vidaus degimo ar garo varikliais varomi automobiliai iš tikrųjų vizualiai buvo panašūs į arklių traukiamus vežimus, o ir jų kėbulo konstrukcija dažnai buvo identiška. Tiesą sakant, ankstyvieji kėbulai, gaminti 19 amžiaus pabaigoje-20 amžiaus pradžioje, savo konstrukcija ne šiaip sau priminė karietas – juos kūrė tie patys meistrai.
Karietos dažnai turėjo sulankstomus ar visai nukeliamus odinius stogus. Toks dizainas, žinoma, buvo praktiškas – šviečiant saulei buvo galima keliauti kvėpuojant grynu oru, o lyjant neperšlampantis odinis stogas suteikė neblogą užuovėją.
Laikais kai nebuvo plastiko, oda kartais dengti ir nenukeliami karietų stogai. Žinoma, tai buvo ir estetinis pasirinkimas, tačiau odiniai stogai kartu saugojo prabangius karietų salonus nuo drėgmės. Na, o tada prasidėjo automobilių era.
Kai kurie ankstyvieji automobiliai taip pat turėjo sulankstomus odinius stogus. Vėliau gamintos tokių stogų imitacijos, kurios turėjo savotiškai priminti tas senas prabangias karietas. Tačiau natūrali oda buvo brangus ir neilgaamžis pasirinkimas, todėl 20 amžiaus pradžioje ji buvo keičiama įvairiais audiniais. Pavyzdžiui, 1928 metų „Ford Model A“ Special Coupe turėjo minkštu audiniu dengtą stogą. Jis pasižymėjo didelėmis į išorę nukreiptomis siūlėmis, kurios tarsi stiprino tą kabrioleto iliuziją. Panašiai atrodančių automobilių tuo metu buvo ir Europoje.
Vėliau minkšta sintetine medžiaga aptrauktų stogų mada kuriam laikui atsitraukė, bet grįžo pilna jėga 6–8 dešimtmečiuose. Sunku pasakyti, kas sugrąžino tą kabrioletų-apsimetėlių madą, bet galbūt tai buvo „Lincoln Cosmopolitan“ (gamintas 1949–1954 metais). Šis automobilis turėjo kabrioleto ir sedano versijas. Gamintojas norėjo išlaikyti dizaino nuoseklumą, todėl keturduris automobilis gavo sintetiniu audiniu aptrauktą stogą. 1955 metais pristatyta atskira „Chrysler“ markė Imperial turėjo kelis kabrioletais apsimetančius modelius.
Tiesa, tiek Imperial, tiek „Cosmopolitan“, tiek „Ford Model A“ nenaudojo tik vinilo – tie stogai buvo aptraukti minkštu sintetiniu audiniu. Pirmasis automobilis su tikru viniliniu stogu greičiausiai buvo 1956-ųjų „Cadillac Eldorado Seville“. Vinilas tuo metu buvo pakankamai nauja medžiaga, todėl „Cadillac“ tai buvo galimybė ne tik kurti tą kabrioleto įspūdį, bet ir pasigirti inovatyviu požiūriu į gamybą. 1962 metais „Ford“ panašiai papuošė „Thunderbird“ – šis automobilis kartu sugrąžino ir landau juosteles.
Viniliniai stogai buvo brangesni, bet amerikiečiai noriai mokėjo papildomą kainą, todėl gamintojai ėmė klijuoti vinilą ant pačių įvairiausių automobilių. Jei dar galime sakyti, kad kupė bei sedanai bandė apsimesti kabrioletais, dideli amerikietiški universalai su viniliniais stogais tokios iliuzijos nekūrė. Be to, daug vėlesnių automobilių turėjo tik iš dalies vinilu dengtus stogus. Nors viniliniai stogai dažniausiai buvo matomi ant aukštesnės klasės automobilių, taip buvo papuoštas ir kuklusis 1972-ųjų „Ford Pinto“. Ilgieji limuzinai, įprastai gaminti „Lincoln Town Car“ pagrindu, taip pat dažnai turėjo vinilu apmuštus stogus.
Amerikiečiai taip pamėgo vinilu dengtu stogus, kad jie tapo savotišku aštuntojo dešimtmečio dizaino simboliu, ir užsienio gamintojai turėjo prisitaikyti. Vinilinius stogus siūlė ir „Toyota“ – taip buvo papuošti „Corona Crown“ ir „Century“ sedanai. „Nissan“ vinilu dengė „Gloria“, „Cedric“ ir „Laurel“. Na, o britai iš dalies perėmė šią madą ir patys pamėgo kabrioletų imitacijas – vinilinius stogus nešiojo įvairūs „Jaguar“, „Wolseley“ ir „Princess“ modeliai. Kartais buvo sakoma, kad vinilas slopina lietaus garsą, bet triukšmo lygis salone nuo to tikriausiai nebuvo mažesnis.
Bet kodėl viniliniai stogai buvo tokie populiarūs? Kuo jie taip patiko žmonėms?
Senasis prabangos suvokimas. Karietų gamintojų įkvėpimas buvo perkeltas į 20 amžių.
Akį traukiantis kontrastas. Ir šiais laikais automobilių stogai bei statramsčiai kartais dažomi kita spalva. Viniliniai stogai vizualiai kontrastavo su apatine kėbulo dalimi. Nuo likusio automobilio jie skyrėsi ne tik spalva, bet ir tekstūra – kartais vinilas apsimesdavo oda (kad ir aligatoriaus), kartais turėjo paminkštinimą, kartais buvo puošiamas įvairiais raštais.
Vinilas saugojo nuo įbrėžimų ir leido pakeisti automobilio išvaizdą. Vinilinius stogus siūlė ne tik automobilių gamintojai, bet ir įvairios kitos kompanijos. Subraižytą vinilo dangą buvo galima pakeisti, tuo pačiu pakankamai pigiai atnaujinant automobilio išvaizdą. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl automobiliai buvo puošiami medienos imitacija.
Vinilas slėpė ilgųjų limuzinų ir katafalkų suvirinimo siūles. Įprastai po vinilu slepiasi gerai nudažytas tvarkingas stogas. Tačiau stipriai modifikuotų automobilių atveju vinilas slėpė netvarkingas siūles ar lako trūkumą. Katafalkai iki šiol gaminami su viniliniais stogais.
Kai vinilu buvo aptrauktas „Pinto“, „Ford“ neslėpė, kad tai – tik estetinis pasirinkimas. Bet su laiku ši mada praėjo.
Nors vinilinių stogų populiarumo viršūne galime laikyti 8-ą dešimtmetį, paskutinis automobilis su gamykliniu viniliniu stogu buvo pagamintas 2002 metais – tai buvo „Lincoln Continental“. Yra kompanijų, kurios ir šiandien siūlosi aptraukti automobilių stogus vinilu. Dažniausiai tai daroma restauruojant klasikinius automobilius, nors yra žmonių, kurie taip stengiasi pasinerti į 8-ojo dešimtmečio amerikietiško dizaino nostalgiją.
