Interviu savaitraščiui „15min“ P.Ignotas atskleidė, kad didelę dalį Lietuvos automobilių parko sudaro iš turtingesnių ES šalių nelegaliai įvežtos atliekos, kurios nebegali būti eksploatuojamos kaip transporto priemonės.
Gyvename šešėlyje
- Kas dabar labiausiai rūpi autoverslininkams?
Labiausiai laukiame naujų automobilių rinkos didėjimo. Ji gali didėti, jeigu atsigaus rinka ir ekonomika. Tai labai priklauso ir nuo Vyriausybės darbo. Mokesčiai yra pakelti į tokį lygį, kad net tie, kurie buvo išėję iš šešėlinio verslo, dabar vėl ten sugrįžo, nes turėti legalų verslą Lietuvoje pradeda neapsimokėti.
Štai todėl, tarkime, Kaune statistiškai tik trys darbingo amžiaus žmonės iš dešimties moka valstybei mokesčius, o kiti nemoka. Kodėl taip yra? Todėl, kad didelė dalis to produkto sėdi šešėlyje. Mūsų valdžia jau daug metų nieko nedaro ir net nenori daryti, kad susitvarkytų su šia problema.
- Kaip yra automobilių versle?
Į rinką patenka vienas legalus naujas automobilis, nuo kurio vidutiniškai į biudžetą sumokama 18 000 litų mokesčių, o tam vienam tenka maždaug 20 neapskaitytų, nuo kurių beveik nieko nesumokama.
200 000 – tiek kasmet į Lietuvą atvežama automobilių, kurie buvo pripažinti netinkamais naudoti.
Net pagal labai kuklius autoplius.lt skaičiavimus, per metus, pardavus naudotus automobilius, susidaro maždaug pusantro milijardo litų pelno. Tokia suma susidaro tik pagal deklaruotas pardavimo kainas, kurios dažnai yra daug mažesnės nei tikrosios pardavimo kainos. Tai paimk tuos du, du su puse milijardo litų ir uždėk jiems visus reikalingus mokesčius. Ir tada pamatysite, kad tie skaičiai bus net nesulyginami su nekilnojamojo turto mokesčiu ar tuo tariamai prabangių automobilių mokesčiu.
- O korupcija?
Jeigu nepaorganizuosi ir „nepatepsi“ – neturi jokių šansų laimėti viešųjų pirkimų konkursą. Automobilių srityje visi žino, kad yra markių, kurios yra visų viešųjų konkursų laimėtojos. Vienas mūsų kolega pasakojo, kad vienos konkursą skelbusios valstybinės įstaigos atstovas paskambino ir paklausė, kodėl bendrovė nedalyvauja, o šis atsakė, kad tiesiog neprekiauja anos markės automobiliais, kuriuos akivaizdžiai ketino pirkti ta įstaiga.
Atliekų supirkėjai
Kokie svarbiausi Lietuvos autoverslininkų asociacijos darbai?
Vienas mūsų tikslų yra keisti dabar nuperkamų senų ir naujų automobilių santykį. Dabar nuperkamas vienas naujas ir dvidešimt senų automobilių.
Aš nenoriu, kad sakytų, jog skatiname pirkti tik naujus automobilius. Ne. Pirkite ir dėvėtus, kelerių metų senumo automobilius, bet kokybiškus, techniškai tvarkingus.
Mes pagal automobilių skaičių tūkstančiui gyventojų jau gerokai lenkiam kai kurias Europos šalis. Tačiau ar mums tiek jų reikia? Žmonės nenori važiuoti visuomeniniu transportu. Tarkime, Didžiojoje Britanijoje norintiems įvažiuoti į miesto centrą yra milžiniški mokesčiai. Pas mus nieko. Todėl ir nepersėdame į autobusus, o perkame didžiulius senus „trantus“.
Briuselyje skaitydamas Europos automobilių gamintojų asociacijos ir autoverslininkų asociacijų prezidentams pranešimą apie automobilių parko Lietuvoje padėtį sakiau, kad neturime jokių mokesčių asmeninės paskirties automobiliams. Jie negalėjo patikėti.
Mes esam viena iš keturių ES šalių, kuriose netaikomi jokie mokesčiai asmeninės paskirties automobiliams. Dėl to ir važinėja lietuviai su milžiniškais griozdais.
Mes esam viena iš keturių ES šalių, kuriose netaikomi jokie mokesčiai asmeninės paskirties automobiliams. Dėl to ir važinėja lietuviai su milžiniškais griozdais, užuot pirkę nedidelius ir ekologiškus ekonomiškus automobilius.
Automobilių parkas nėra privatus vieno žmogaus reikalas, nes jie teršia gamtą. Reikia tai įsisąmoninti.
Visame tame dar slypi vienas svarbus aspektas – ES valstybės tokiu būdu atsikrato savo seno laužo. ES šalyse automobilis, pakliuvęs į didesnę avariją, degęs, skendęs pripažįstamas nebetinkamas tolimesniam naudojimui. Jo techninės apžiūros talonas ir registravimo pažymėjimas yra naikinami. Jis nebegali toliau būti eksploatuojamas ir tampa tiesiog atlieka. Štai čia prasideda įdomumas. Jeigu tokia atlieka nori pervažiuoti iš vienos ES valstybės į kitą, pavyzdžiui, į Lietuvą, tai ta valstybė, kuri turi tą atlieką, turi išduoti leidimą jį išvežti, o ta, kuri priima, turi išduoti leidimą jį įvežti. Tai, kas dabar vyksta, absoliučiai prieštarauja ES direktyvoms ir tarptautiniams susitarimams. Yra priimta tokia pavojingų atliekų pervežimo Bazelio konvencija, tačiau to visiškai niekas nekontroliuoja.
Mes paklausėme Aplinkos apsaugos ministerijos, kiek leidimų buvo išduota tokioms atliekoms įvežti į Lietuvą. Nulis! Jie patys susiėmė už galvos.
Kai diskutuojame su kitų valstybių atstovais ir siūlome pradėti reguliuoti šią problemą, jie sako, kad tai ne jų, o mūsų problema. Taip ir yra.
O štai visiems Vakarų Europos automobilių gamintojams labai patogu, nes mes tą laužą išsivežame ir jiems nereikia rūpintis jo utilizavimu, rinkoje atsiranda tuščia vieta naujam automobiliui. Europai labai patogu turėti kelis tokius sąvartynus, kaip Lietuva, Bulgarija, Lenkija, Rumunija.
Mes kiekvienais metais į Lietuvą įsivežame po 200 000 tokių automobilių! Bent po tūkstantį litų už kiekvieną įvežtą automobilį. Biudžetas gerokai papilnėtų! Bet apie tai mūsų valstybė kalbėti nenori, nes tai nepatogus klausimas.
Aplinkos ministerija tikina, kad nežino mechanizmo ir nemoka patikrinti, ar automobilis jau yra atlieka, ar ne.
