Audriau, klausimą „Kodėl ralis?“ turbūt jau esi girdėjęs tūkstančius kartų, bet vis tik, kokia tavo paslaptis?
Nėra atsakymo. Tai kaip virusas, kuris įtraukia ir nebepaleidžia, tampa gyvenimo būdu, kurio nesinori keisti.
Vaikystėje lankiau plaukimą – išmokau plaukti, na, ir kas toliau? Nebeįdomu.
 |
| A. Šošo asmeninio archyvo nuotr./Rolandas Mackevičius ir Audrius Šošas |
Išmokus vairuoti norėjosi dar ir dar. Kauno J. Jablonskio mokykloje, kur mokiausi, veikė kartingų būrelis. Jis buvo labai uždaras, naujokus ten įsileisdavo sunkiai, tad klasiokui pradėjus jį lankyti, vis nueidavau pažiopsoti, kokį varžtą pasukinėti. Tai tęsėsi tol, kol mama ėmė ir nupirko kartingą – pradėjau važiuoti pats.
Kurioziška, kad kai kartingus išaugau ir slapta su tuo pačiu klasioku tėvo automobiliu pradėjau važinėti į mėgėjiškas slalomo ir sprinto varžybas, tėvai nieko net neįtarė. Jiems nė karto nekilo abejonių, kodėl į diskotekas su panelėm būtina važiuoti į Šakius, kol nerado atskyrių knygelės (pagal TSRS laikais veikusią sistemą, norint papulti į ralio čempionatą reikėjo pasiekti tam tikrus rezultatus žemesnio, mėgėjiško, lygio varžybose, – red. past.).
Kaip šturmanas esi lenktyniavęs su 14 skirtingų pilotų. Ar su visais pavyko sutarti?
Teko matyti atvejų, kai šturmanas į pilotą žiūri kaip į kokią nepasiekiamą kalno viršūnę – sąmoningai ar dėl susiklosčiusių aplinkybių mano karjeroje tokių situacijų nepasitaikė. Kovojant dėl rezultatų tokia padėtis nieko gero nežadėtų: ekipažo nariai turi būti partneriai.
Kai gavau pasiūlymą važiuoti su Rolandu Mackevičiumi, jis jau buvo pripažintas lenktynininkas, iškovojęs ir Lietuvos, ir Lenkijos čempiono vardus – tai darė įspūdį. Pradžioje jis man pasirodė nešnekus, uždaras, bet daug laiko prisitaikyti neprireikė – sezono pabaigoje jau ir laisvalaikį leidome kartu. Naujam ekipažui svarbu susiderinti stenogramos rašymą – su Rolandu buvo lengva, jo stilius labai lakoniškas, konkretus. Padėjo ir tai, kad tuomet visi stenogramą buvome įpratę užrašyti rusiškai.
 |
| A. Šošo asmeninio archyvo nuotr./Rolandas Mackevičius ir Audrius Šošas |
Beje, mano nuomone, fonetiškai rusų kalba stenogramai daug patogesnė nei lietuvių – žodžiai trumpesni, tarimo detalės irgi palengvina klausymąsi. Galiausiai su Rolandu susiderinom tiek, kad greičio ruože įveikęs posūkį ir lėkdamas tiesiąja jis net trumpą anekdotą spėdavo papasakoti.
Su Rolandu ralyje lenktyniavote ketverius metus, 1996 m. iškovojote Lietuvos automobilių ralio čempionato auksą. Kokių netikėtumų kartu patyrėte?
Kartą lemiamą Lietuvos automobilių ralio čempionato etapą finišavom vien tik su pirma ir penkta pavaromis. Iš šono šiaip ne taip įsibėgėjantis automobilis atrodė keistai, stenogramą diktavau „šiek tiek į priekį“, užtai klausimų, kuria pavara įveikti posūkį, nekilo!
Janis Vorobjovas, vienas buvusių mano pilotų, prieš varžybas niekada nepaduoda rankos. Saulius Girdauskas ir Vilius Rožukas, atvirkščiai, būtinai turėdavo paspausti ranką.
Smagioji dalis laukė, kai finišavus Rietave ir iki paskutinio laiko kontrolės posto Klaipėdoje likus 60 km įstrigo pirma pavara – neišsijungia, nors tu ką. Rolandas vairavo, aš traukiau bėgį, šiaip ne taip pavyko įsijungti penktą pavarą – ralį savo klasėje laimėjome ir čempionate iškovojome trečiąją vietą.
Kalbama, lenktynininkai turi įvairių prietarų...
Visi ralistai prietaringi, tik ne visi tai pripažįsta. Dalis per lenktynes nesiskuta, kiti nedėkoja už sėkmę ir negrįžta namo pasiimti pamirštų daiktų. Yra lenktynininkų, kurie prieš lenktynes nesifotografuoja ir nebendrauja su žurnalistais.
Pavyzdžiui, Janis Vorobjovas, vienas buvusių mano pilotų, prieš varžybas niekada nepaduoda rankos. Saulius Girdauskas ir Vilius Rožukas, atvirkščiai, būtinai turėdavo paspausti ranką. Aš vengiu žodžio „problema“.
 |
| A. Šošo asmeninio archyvo nuotr./Rolandas Mackevičius ir Audrius Šošas |
Vieną kartą ralio vos nesužlugdė katinas. Su Rolandu dalyvavom ralyje Žemaitijoje. Ruduo, dargana, keliaujame kaimo vieškeliu, užsiėmiau skaičiavimais, automobilis staiga sustojo. Sakau: „Rolki, važiuojam, nėra laiko stovėti“, o jis man: „Negaliu. Katinas per kelią perbėgo.“
Juoda katė, perbėgdama kelią iš kairės į dešinę, yra neabejotinas blogis. Rolandas buvo tvirtai apsisprendęs laukti kito ekipažo, kad šis pirma mūsų kirstų katino perbėgtą vietą.
Mane beveik apėmė neviltis, nes po minutės turėjęs pasirodyti paskui važiavęs automobilis nesirodė. Kaip vėliau paaiškėjo, keitė ratą. Po diskusijos Rolandas įvertino situaciją, keliuku įvažiavo į ūkininko kiemą, per jį, sodą ir pievą padarė lankstą ir gerokai toliau išvažiavo į vieškelį.
Juoda katė, perbėgdama kelią iš kairės į dešinę, yra neabejotinas blogis.
Ralio varžybose vis pasitaiko žiūrovų „didvyrių“, kurie tai patys prieš atlekiantį automobilį į trasą įšoka, tai saugumo zonas ignoruoja, kai kurie ir automobilį greičio ruože pasistatyti sugeba. Kaip manai, ar ralis anksčiau buvo saugesnis?
„Pokštų“ buvo visada, tik, manau, sąmoningumo anksčiau daugiau buvo.
Pavyzdžiui, kol dar nebuvo įvesta draudžiamų zonų taisyklė, treniruotis prieš ralį buvo galima kiek nori. Kelių niekas neuždarinėdavo, dėl saugumo treniruodavomės naktį. Galit įsivaizduoti, kaip vietinių gyventojų kantrybė išsekdavo, kai visą mėnesį koks 100 ralistų naktimis aplink lakstydavo.
 |
| A. Šošo asmeninio archyvo nuotr./Rolandas Mackevičius ir Audrius Šošas |
Tad vietiniai neretai kerštaut per varžybas bandydavo kokias akėčias ar kelmą vidury greičio ruožo patupdydami – žiūrovai ne tik tas kliūtis pašalindavo, bet ir auklėjimo pamokas vietiniams pravesdavo.
Per daug dėmesio trasos saugai anksčiau kaip ir nebuvo skiriama, jokių apsauginių juostų nebūdavo, bet didesnių bėdų nekildavo, žiūrovai patys vieni kitus sudrausmindavo, girtų su švilpukais vaikyti nereikėjo. Bet čia jau bendro kultūros lygio, o ne saugumo klausimas.
