Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 16, 18:05

Ar valstybė turėtų remti mūsų sportininkus, dalyvaujančius Dakaro ralyje?

Šiemet Dakaro ralio metu netilo kalbos, kad mūsų sportininkai savo pasiekimais niekuo nenusileido olimpiečiams. A.Gelažninkas triumfavo sunkiausioje klasėje Dakare, pergales atskiruose etapuose savo klasėse šventė L.Kancius bei ant podiumo dukart lipęs R.Baciuška. 15min gavo ne vieną skaitytojų klausimą apie galimą mūsų lenktynininkų rėmimą ir mokesčių mokėtojų pinigais. Paanalizuokime visus už ir prieš.
Benediktas Vanagas antrajame Dakaro greičio ruože
Benediktas Vanagas antrajame Dakaro greičio ruože / MCH PHOTO nuotr.

Pradžioje apžvelkime pagrindinius valstybinius projektus Dakare. Rusijos valstybinė komanda KAMAZ jau du dešimtmečius dominuoja Dakare. Lenkijos valstybės valdomas „PKN Orlen“ naftos perdirbimo koncernas remia į podiumą taikiusį J.Przygonskį. Jo Dakaro programoje – gerokai daugiau nei milijonas eurų. O Bahreino valstybės išlaikoma komanda BRX su S.Loebu priešaky šiemet buvo per žingsnį nuo pergalės automobilių klasėje. Nors Dakaras yra visiškai komercinis renginys, kai kurios valstybės savo sportininkams arba komandoms skiria dideles sumas.

Ar Lietuva tikrai turi tam lėšų?

Visi sprendimai yra įmanomi ir lėšos visada atrandamos, jei tik tam yra politinė valia.

Kitas klausimas yra prasmė net svaičioti apie norą lygintis su minėtomis savo sportininkus remiančiomis valstybėmis. Apie Rusiją ir KAMAZ su neribotais biudžetais nėra net ką kalbėti, su Bahreinu turimais naftos ištekliais irgi nepasilyginsime, o Lenkija turi dešimt kartų daugiau gyventojų ir Jakubą remia valstybinė įmonė, turinti daugelyje Europos valstybių veikiantį degalinių tinklą.

Mes tuo tarpu trisdešimt metų statome vieną nacionalinį futbolo stadioną ir net rimtai nesvarstome apie vienintelės Lietuvoje turimos žiedinės trasos rekonstravimą. Nors ir spjautume ant visų objektyvių priežasčių, kodėl mes tikrai negalime lyginti savęs su daug didesnėmis ar turtingesnėmis valstybėmis. Lėšų paskirstymas vis tiek yra visiškai politinės valios klausimas.

Kol valdininkai dievagojasi, kad šiukštu negalime rasti daugiau lėšų medikams, jau visai netrukus laisva ranka planuoja dalinti milijonus dėl konflikto su Kinija nukenčiančioms šalies verslo šakoms.

Jei paramą gauni vieni sportininkai, kodėl jos negauna kiti?

Po nesėkmingo lietuvių pasirodymo 2020-ųjų Olimpinėse žaidynėse sirgaliai ėmė svarstyti, kodėl remiame olimpiečius, nors iš jų visų tik vienas iškovojo medalį, o apie kitus sportininkus pamirštame? Kodėl turime vieną geriausių kovotojų pasaulyje (S.Maslobojevą), tačiau jis už pasaulio čempiono titulą apdovanojamas gertuvėmis? Kodėl per miestų savivaldybes remiame įvairius krepšinio, futbolo ir kitų sporto šakų klubus, tačiau pamirštame garsiausius šalies autosporto atstovus? Jei tavo atstovaujama sporto šaka neolimpinė, tai suprask, tau jau nereikia lėšų pasiekti aukštiems rezultatams?

Čia galima būtų prisiminti ir LTOK prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės nuskambėjusią frazę, kuri ir prajuokino, ir papiktino techninių sporto šakų atstovus.

Tiesa ta, kad automobilių sporto meistrams, norint pasiekti aukštų rezultatų, reikia daugiau lėšų, nei bet kokios kitos sporto šakos atstovams. Tačiau šios šakos yra neolimpinės, taigi neprioritetinės. Čia ir yra problema.

Techninių sporto šakų kaina

Skirtingų sporto šakų atstovams siekti rezultatų reikalingi skirtingi įrankiai ir treniruočių kaina kardinaliai skiriasi. Legendinis šachmatininkas Bobby Fisheris yra pasakęs, kad jam, norint tapti Pasaulio čempionu, užteko tik kambario su vaizdu į gamtą, šachmatų lentos ir bibliotekos skaitytojo pažymėjimo (kiekvienam laisvai prieinamų knygų apie šachmatus analizavimui). Pagrindinis dalykas, kurio reikėjo pergalei, buvo jo smegenys.

Norint tapti Pasaulio čempionu B.Fisheriui užteko tik kambario su vaizdu į gamtą, šachmatų lentos ir bibliotekos skaitytojo pažymėjimo

Tuo tarpu norint švęsti pergalę Dakare būtinas naujas arba atnaujintas automobilis, kuris gali kainuoti ir milijoną eurų. Treniruočių kaina taip pat kosminė. Jei šachmatininkui kainuoja tik kelionės ir apgyvendinimas užsienyje, tai techninių sportų šakų atstovams reikia nusigabenti savo bolidus, apgyvendinti komandą, dažnai keisti pagrindinius mazgus (ne tik pusašius). O kur dar padangos, degalai ir rizika avarijos atveju patirti milžiniškus nuostolius.

Todėl, jei 40 tūkst. Eur suma šachmatininkui leistų ištisus metus oriai gyventi, ta pati suma paramos forma B.Vanagui nesudarytų net pusės T1+ komplekto kainos. Kitaip tariant, tai būtų tik lašas jūroje. Todėl tokia parama būtų tik kone simbolinė. Toks sportininkas vis tiek negalėtų gyventi ir treniruotis tokiomis sąlygomis, kaip privačiose gamyklinėse komandose važiuojantys profesionalūs lenktynininkai. Todėl, net ir valstybei padėjus, vis tiek reiktų ieškoti partnerių, gvildenti reikalingų lėšų klausimą taip pat kaip ir anksčiau. Taigi tokia parama esmės nekeistų.

Svarbus psichologinis aspektas. Juk aukščiausius rezultatus dažniausiai pasiekia tie sportininkai, kuriems nereikia mąstyti, kaip sportuoti, kaip gauti tam reikalingus įrankius. Jiems turi rūpėti tik lenktynės.

Ką remti, o ko neremti?

Jau išsiaiškinome, kad mūsų Dakaro dalyvių rėmimas dėl pačios autosporto specifikos, reikalingų sumų dydžio turėtų labai mažai įtakos rezultatui. Negano to susidurtume ir su kita problema. Kaip paskirstyti rėmimą? 2022 m. Dakare startavo dešimt lietuviškų komandų, todėl visą paramos pyragą dalinant į mažiausiai dešimt dalių sumos dar labiau sumažėtų.

O duoti kam nors daugiau, nes jis labiau patinka, o kitam mažiau, nes kažkam pasirodys, kad jis nepakankamai garsina šalį, juk negalime. Na, dar prisimename karštas diskusijas, kurias sukėlė Krašto apsaugos ministerijos 10 000 Eur parama B.Vanagui. Kita vertus, negali nesutikti, kad būtent jis Lietuvą ir užkrėtė Dakaro manija. Ir kad jis tikrai gerai padirbėjo, populiarindamas Vytį.

Bet ar analogiškos parmos neverti kiti, pavyzdžiui, R.Baciuška? O kiti pirmenybę norėtų teikti trečiam, ketvirtam, penktam lenktynininkui. Taip mes vėl atsiduriame aklavietėje.

Organizatorių nuotr./Egidijus Janavičius
Organizatorių nuotr./Egidijus Janavičius

LASF prezidento Egidijaus Janavičiaus nuomonė

Ieškodami atsakymų į šį svarbų klausimą pakalbinome Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) prezidentą E.Janavičių. Kas, jo manymu, yra svarbiausia sprendžiant sportininkų rėmimo klausimą.

Lietuvos autosporto vėliavnešio nuomonė buvo aiški: „Mano supratimu, per sportą bet kuri valstybė, įskaitant ir Lietuvą, turėtų visų pirma skatinti sveiką ir aktyvią gyvenseną bei per geriausius savo atletus reprezentuoti savo šalį.“

„Veiksmai tam pasiekti – geri rezultatai ir puiki komunikacija. Tačiau vien geri rezultatai nesukuria pridėtinės vertės be komunikacijos. Žinia apie olimpinį čempioną gali būti vienadienė (vieną kartą per keturis metus) ir pasiekti tik 10000 žmonių auditoriją. Žinia apie sportininką, nebūtinai pasiekiantį aukštų rezultatų, tačiau per įvairias žiniasklaidos priemones, socialinius tinklus pristatantį savo sportą, gali kasdien surinkti 10000 patiktukų. Tokiu savo pavyzdžiu šis sportininkas gali „užkrėsti“ tūkstančius žmonių užsiimti sportu, aktyviai gyventi. Va čia ir yra sporto vertė, kurios privalo siekti valstybė.

Žinia, lenktynininkai nėra finansuojami iš valstybės biudžeto. Tačiau, išnaudodami komunikacijos kanalus, jie sukuria didžiulę pridėtinę vertę valstybei. Tokie sportininkai kaip V.Žala, B.Vanagas ir kiti turi tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose ir tampa herojais mūsų jaunimui, kurie ateina į automobilių sportą savęs išbandyti ir galimai taps naujos kartos automobilių sporto žvaigždėmis, garsinančioms Lietuvą.

Manau, kad Lietuvos automobilių sporto federacijos misija – švietimas ir administravimas, nubrėžiant teisingas kryptis ėjimui automobilių sporto keliu.

Manau, kad Lietuvos automobilių sporto federacijos misija – švietimas ir administravimas, nubrėžiant teisingas kryptis ėjimui automobilių sporto keliu. Tai yra mokymai, seminarai, reglamentuojantys dokumentai, varžybų pravedimas ir informacijos archyvavimas“, – savo mintis išdėstė E.Janavičius.

Ką Lietuva, parėmusi sportininkus, gautų atgal?

Perfrazuojant E.Janavičius mintis, galima teigti, kad lietuvių dalyvavimas sunkiausiose autosporto varžybose pasaulyje dėl milijonų juos nuolat stebinčių sirgalių visame pasaulyje yra reikšmingas šalies garsinimas. Juk drąsiai savų tikslų siekiantys mūsų sportininkai neabejotinai uždega mus kiekvieną rytą keliantis iš savo lovų siekti daugiau. Tačiau ar tai gali atnešti labiau apčiuopiamos, finansinės naudos?

Lietuva juk ne Bahreinas ar Saudo Arabija, kuriose aukščiausius postus užimantys asmenys tikisi mainais į žinomumą sulaukti didžiulio turistų antplūdžio.

Tai, kad antrus metus iš eilės turime tvirčiausią motociklininką pasaulyje, nebūtinai reiškia, kad turistai ims plūsti į šalį vedini smalsumo pažiūrėti, kokioje aplinkoje tokie žmonės užauga. Vis dėl to pagrindinis akcentas, kurį užtikrina mūsų sportininkai yra realus pademonstravimas mūsų tautinių savybių. Darbštumo, sumanumo, profesionalumo ir ryžto su tokiais ribotais resursais vis tiek pasiekti norimus rezultatus. Juk ne viską gyvenime galima išmatuoti pinigine išraiška.

Pirmiau meškerė ar žuvis?

Ką geriau duoti prašančiam pagalbos – žuvies ar meškerę? Jei manome, kad Lietuvos autosportas nusipelnė didesnės paramos, kaip būtų efektyviausia paskirstyti tas lėšas žiūrint į ateities perspektyvą? Skirti jas sportininkams dalyvavimui varžybose, o gal geriau nukreipti lėšas į apverktinos būklės Lietuvos autosporto infrastruktūrą?

Stengiantis užauginti ateities žvaigždes. Taip pritraukiant pasaulio dėmesį savo pačių rengiamomis varžybomis, kurias dabar daugeliu atvejų paprasčiausiai neturime kur rengti?

Turime savo reljefu galbūt unikaliausią žiedinę lenktynių trasą Rytų Europoje, savo mažąjį „Brands Hatch‘ą“ ar „Nurburgringą“

Turime savo reljefu galbūt unikaliausią žiedinę lenktynių trasą Rytų Europoje, savo mažąjį „Brands Hatch‘ą“ ar „Nurburgringą“ ir kuo ramiausiai stebime kaip jis mūsų akyse, visiškai apleistas baigia visai sugriūti. Išduosiu jums nemalonią paslaptį, „Nemuno žiedo“ asfaltas skaičiuoja jau penktą dešimtį.

Išvados

Kiekvienas, perskaitęs šį tekstą, padarys savas išvadas. Vieni liks manyti, kad būtina remti visų sporto šakų atstovus vienodai. Nekreipiant dėmesio ar sportininkas žaidžia smiginį, ar vairuoja šimtus tūkstančių kainuojantį sportinį bolidą.

Gal atsiras net tokių, kurie liks manyti, kad iš viso nėra reikalo ką nors remti. Jog kiekvienas iš mūsų yra savo likimo kalvis ir jei turi kokių nors svajonių, jo pareiga ir pasirūpinti tam reikalingų lėšų sugeneravimu.

O trečiasis gal kaip iš ties toliaregišką strategiją, matys tikslą, įrengti kuo didesnei šalies gyventojų daliai prieinamą treniruotis ir varžytis skirtą infrastruktūrą.

Juk labiau tampame ne vien tik krepšinio ir eurovizine tauta.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas