– Papasakok, kuo užsiimi gyvenime?
– Lietuvoje visiškai nematau prasmės mokytis – ko man reikia, išmokstu pats.
O dirbti tenka daug ką: kai yra ką vežti, keliauju su kroviniais po Europą, kai nėra, užsiimu interneto svetainių programavimu.
Praeityje esu ir rašęs apie automobilius ir autosportą. Tame pačiame Gazas.lt, tik pirminėje jo formoje, bei žurnale „Mobilis“.
Ateityje, jei liksiu Lietuvoje, vėl nusimato įvairių veiklų. Tą patį daryti be pertraukos man tiesiog nusibos.
Paauglystėje turėjau problemų su sveikata, dėl ko dabar negaliu vaikščioti. Todėl mano stabdis ir akceleratorius – dešine ranka valdoma svirtis.
– Kokia buvo tavo, kaip lenktynininko, karjeros pradžia?
Asmeninio A.Kundelio archyvo nuotr./Artūras Kundelis |
– Sunkiai pamenu, kaip sekėsi pirmasis etapas. Bet žinau, kad po tuo metu dar vykusių (o gal ir dabar dar vykstančių?) kalnų lenktynių su visiškai nelogišku ir atsilikusiu organizavimu, „Fast Lap“ buvo šviežio oro gūsis. Viskas buvo daroma taip, kaip ir turi būti. Dėl to tai ir tapo mano esminiu metų renginiu, dėl kurio investuoju į savo automobilį.
– Kokius išskirtum savo pasiekimus automobilių sporte?
– Sunku pasakyti, ką laikome pasiekimais. Taip, namie stovi kelios taurės, kaba keli medaliai ir dulka krūvelė diplomų – visa tai iš vietinės reikšmės slalomų, tų pačių kalnų lenktynių ir kitų renginių.
Bet mano asmeninė „pasiekimo“ sąvoka šiek tiek kitokia. Džiaugiuosi, kad teko apkeliauti pagrindines Europos trasas ir kitas vietas, reikšmingas tarptautiniam autosportui. Sukau ratus senajame Niurburgringe, basčiausi po techninę zoną naujajame, taip pat teko apsilankyti Monzos trasoje, „Spa-Francorchamps“, „Silverstone“, „Assen“, „Oschersleben“, senajame AVUS'e ir Reimse.
Pasivažinėjau po Monte Karlą bei praleidau pora dienų Brno techninėje zonoje tarp WTCC ir F2 žmonių, palaikydamas Kazimierą Vasiliauską F2 lenktynėse.
Teko bendrauti ir su žymiausiu „Formulės-1“ komentatoriumi Murray Walkeriu.
Tai yra dalykai, kuriuos labiausiai vertinu ir kuriuos mieliausia atsiminti.
Siekiai ateičiai, deja, tiesiogiai priklauso nuo piniginės storio. Man, kaip ir visiems, šiuo metu tuoNuostabios Kauno gatvės šią žiemą mano automobiliui neatnešė nieko teigiamo klausimu nėra lengva. Norėčiau išbandyti jėgas žiedinėse lenktynėse, nes vienam sukti ratus kiek nuobodu. Labai gerbiu ir vertinu ralį, kur taip pat norėčiau kada nors sudalyvauti. Bet tai tik norai. Norint juos įgyvendinti, reikia daug dirbti.
– Ką pastarosios žiemos metu patobulinai savo automobilyje?
– Kadangi automobiliu važinėju ir kasdien, tai lietuviška žiema ir nuostabios Kauno gatvės jam neatnešė nieko teigiamo, tik ne vieno tūkstančio litų žalą. Todėl lėšos buvo skirtos ne tobulinimui, o nuostolių tvarkymui. Nors pavasaris jau įsibėgėjo, dar nespėjau visų nuostolių sutvarkyti.
– Ką, vardan pergalės, tenka paaukoti dėl lenktynių?
– Pirmiausia – absoliučiai visi pinigai. Antra, nukenčia dėmesys kitiems dalykams. Taigi kaina labai paprasta – tik vieni sutinka ją mokėti, kiti ne.
– Gal patartum ką nors lenktynių patirties neturintiems „Fast Lap“ dalyviams?
Asmeninio A.Kundelio archyvo nuotr./Artūras Kundelis |
– Naujokams patarsiu neskubėti su dalyvavimu varžybose, o pirmiausia praleisti nemažai laiko trasoje vieniems. O dar geriau – pasodinti šalia trasą mokantį žmogų. Esminė klaida, kurią daro daugelis, tai realaus „Fast Lap“ dalyvių lygio neįvertinimas ir nevisiškas supratimas, ką reiškia važiuoti greitai trasoje. Deja, į tai įeina ir nemažai sausos teorijos, kurios supratimas dažnai ir skiria trasos ir gatvės lenktynininkus.
Artūras Kundelis, kaip jau minėta, dalyvauja BMW „Ultimate Blogger“ konkurse – palaikyti jį galite čia. Padėkim lietuviu gauti darbą Kanados BMW atstovybėje!