„Čia finišuoja tik lenktynininkai, sukaupę pakankamą gyvenimišką patirtį“, – tvirtina B.Vanagas, dalyvausiantis lenktynėse, kurios sutraukia virš 4 mln. žiūrovų ir yra transliuojamos 190 valstybių televizijų.
„Tai – iššūkis tiems, kurie jį pasirenka. Svajonė tiems, kurie neišdrįsta“ , – motociklininko Thierry Sabine, prieš 37-erius metus sugalvojusio rengti lenktynes dykumoje, Dakaro moto. Per daugiau nei tris dešimtmečius metų šios lenktynės tapo žinomiausiomis pasaulyje. Šiemet jose dalyvavo 431 lenktynininkų ekipažai iš viso pasaulio. Tačiau finišą Pietų Amerikos kalnuose bei dykumose sugebėjo pasiekti kiek mažiau nei pusė dalyvių.
Derėjosi keturis mėnesius
Sportinio bolido paieška, derybos su partneriais, komandos formavimas, logistika – 9 mėnesiai intensyvaus darbo. B.Vanagas sako, kad kitąmet sausį prasidėsiančiam dykumų maratonui ruošėsi nuo pat 2014-ųjų sausio.
„Daug kas galvoja, kad Dakaras prasideda sausio pradžioje. Tai nėra tiesa. Pasiruošimas prasidėjo iškart po finišo. Vien derybos dėl naujo bolido truko 4 mėnesius. Tai buvo darbas kiekvieną dieną bei didžiulė atsakomybė. Nes tikimybė, kad nepavyks, buvo didesnė už tai, jog viskas klostysis sklandžiai. Apibendrinant: norint gerai pasiruošti šiam ultra maratonui, reikia ruoštis kiekvieną dieną. Tiesa pasakius, jau dabar priimame kai kuriuos sprendimus, susijusius net su 2016 metų Dakaro iššūkiu“, – sako lenktynininkas.
Iki dvi savaites Pietų Amerikoje vyksiančio ralio liko maždaug 100 dienų. B. Vanago teigimu, nemaža dalis darbų jau atlikti. Tačiau per artimiausius du mėnesius būtina tinkamai paruošti techniką, nes lapkričio antrojoje pusėje visą lenktynių įrangą privalu pristatyti į Le Havre uostą Prancūzijoje. Ten lauks Dakaro organizatorių užsakytas keltas, kuris į Pietų Ameriką nugabens visą Europos dalyvių techniką, apie 700 transporto priemonių.
Ne pratybos, o realūs pavojai
„Ankščiau nesuprasdavau, kodėl Dakare nėra jaunų lenktynininkų. Dabar žinau, kad finišuoti bei pasiekti gerų rezultatų sudėtingiausiose pasaulio lenktynėse reikia pakankamai profesinės bei gyvenimiškos išminties“, – pripažįsta B.Vanagas. Kodėl? „Šiose dešimties tūkstančių kilometrų lenktynėse slypi daugybė pavojų. Tai yra ne simuliatorius ar pratybos, o masė realių grėsmių. Kai tikslas – geriausias rezultatas, tuomet viskas dar sudėtingiau. Alinantis karštis, nuolatinis miego trūkumas, milžiniški atstumai, emocijų pikai, o tuo pat metu poreikis maksimaliai koncentracijai – visa tai dvi savaites paverčia nepamirštamu gyvenimo išbandymu,“ – sako metų pabaigoje į Pietų Ameriką iškeliausiantis B.Vanagas.
Dalis sudėtingiausių darbų – jau nuveikti, „General Financing – Autopaslauga“ komanda – taip pat baigiama formuoti. Lenktynininkas prisipažįsta: dalyvavimas Dakare – sudėtingas finansinis išbandymas. Šios lenktynės, kaip sako sportininkas, – ir rimti įsipareigojimai.
„Atrankos kriterijai Dakarą daro prieinamą ne visiems. Privalai būti geriausias, jei nori ten patekti. Kas ten susirenka? Geriausi. Lenktynininkai, kurie gali dalyvauti, nes išmano savo darbą. Verslininkai, paragavę lenktynininko duonos bei galintys sumokėti už šį dviejų savaičių iššūkį. Net avantiūristai, ir tie turi būti geriausi, kad patektų į šias lenktynes. Reikalavimai automobilių sporto žinioms, finansams, reikalingiems tokio dydžio projektui, bei patirtis ralio maratonuose šias lenktynes daro prieinamas ne visiems“, – pasakoja B.Vanagas.
Jaunesniems – dar didesnis išbandymas
Kelionė aplink pasaulį, kopimas į Everestą, gladiatorių kovos – taip sportininkai, dalyvavę Dakare, apibūdina šį renginį. B. Vanagas pritaria tokiems epitetams. Jam Dakaras – puiki galimybė pažinti save. Todėl jis į dykumas keliaus ir kitąmet.
„Ten susirenka pasaulio geriausi. Ir tik tuo metu, kai jie subręsta šiam išbandymui. Dakare galima pamatyti ir ralio čempionų, ir slidininkų, ir šaulių, ir įvairiausių olimpinių ir neolimpinių sporto šakų atstovų. Jie, pasiekę aukštumų savo srityje, pradeda vertinti Dakarą kaip iššūkį. Regis, Dakaras – brandžių asmenybių užsiėmimas. Beje, būdamas 37-erių esu vienas jauniausių pilotų Dakare. Šio ralio jaunesni žmonės tiesiog neįveikia. Startuoti – gali, o finišuoti – nebūtinai“, – mano B.Vanagas.
