Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 4d. 10:51

B.Vanago šturmanas F.Palmeiro: po Dakaro man veiklos netrūksta – auginu vynuoges, iš kurių gaminame vyną

Filipe Palmeiro ir Benediktas Vanagas Interviu
Vytauto Pilkausko nuotr. / Filipe Palmeiro ir Benediktas Vanagas

Filipe Palmeiro (43 m.) veidą dažniausiai puošia drovi šypsena, jis ramus ir susikaupęs, tačiau, kaip pats tikina, lenktynėse bendraudamas su vairuotoju gali būti ir pakankamai griežtas. 2021 metų Dakare portugalas važiuoja „Inbank Toyota Gazoo Racing Baltics“ ekipaže drauge su Benediktu Vanagu.

F.Palmeiro nenutolo nuo šaknų, jis iki šiol gyvena Portalegrė mieste Portugalijoje, iš kurio ir yra kilęs. Nors nėra aukšto ūgio, nuo 6 metų gavo pravardę „Biga“, tačiau jau nepamena, nuo ko tai prasidėjo. Portugalo fizinio aktyvumo pavydėtų ir profesionalūs atletai, o jei teko apsipirkti pietinėje Europos dalyje, tarp prekių galėjo būti ir jo užauginti grybai arba vynuogės.

Siūlome artimiau susipažinti su žmogumi, kurį labai retai galima išvysti be stilingų akinių nuo saulės.

Nuo vaikystės stebėjo ralio reidus

– Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su automobilių sportu?

– Portalegrėje vyksta dabar plačiai žinomos „Baja Portalegre 500“ lenktynės, todėl nuo pat vaikystės turėjau galimybę stebėti ralio reidus. Iš pradžių nebuvau pernelyg tuo susidomėjęs, tačiau varžybose pradėjo dalyvauti mano draugai, o aš jiems pagelbėdavau.

Prie automobilio vairo būdamas 23-ejų pirmą kartą sėdau netoli nuo ten, kur gyvenu, vykusiose 24 val. lenktynėse. Komandoje dar trys vairuotojai ir vienas iš jų vėliau pakvietė mane tapti jo šturmanu. Nuo to ir prasidėjo mano tikroji karjera.

Niekada nedalyvavau žiedinėse lenktynėse, nesu startavęs netgi klasikiniame ralyje – tai visuomet būdavo bekelės varžybos ir ralio reidai. Apskritai, aistra automobilių sportui kilo iš įspūdžių stebint lenktynes gimtajame mieste. Viskas vykdavo vos už trijų kilometrų nuo namų.

Įsitraukęs į automobilių sportą greitai supratau, kad aukščiausias lygis yra Dakaras.

Dabar visi žino „Baja Portalegre 500“, tačiau iš pradžių tai netgi nebuvo tikros lenktynės. Viskas prasidėjo nuo mėgėjiško lygio varžybų, į kurias dalyviai atvažiuodavo su kasdien vairuojamais motociklais ir visureigiais.

– Kaip iš vietinių ralio reidų patekote į Dakarą?

– Įsitraukęs į automobilių sportą greitai supratau, kad aukščiausias lygis yra Dakaras. Visi pradeda nuo žemesnio lygio varžybų, tačiau norisi siekti daugiau. Ilgai stengiausi rasti rėmėjus, bet buvau niekam nežinomas ir man vis nepavykdavo. Visgi labai norėjau ten patekti, todėl pirmajame Dakare dalyvavau kaip fotografas žiniasklaidos ekipaže.

Kaip lenktynių ekipažo narys Dakare pirmą kartą dalyvavau su vairuotoja Elisabete Jacinto. Neturėjau patirties su sunkvežimiais, tačiau jie važiuoja lėčiau, o tai man buvo puiku galimybė išmokti, kaip nurodyti geriausią ir saugiausią maršrutą. Vėliau persėdus automobilį buvo gerokai lengviau.

Turi būti ir psichologas

– Kokių asmeninių savybių ir įgūdžių reikia norint tapti aukščiausio lygio šturmanu?

– Tai daugelio skirtingų dalykų derinys. Nors gebėjimai gerai orientuotis ir rasti kelią iš bet kokios dykynės yra svarbūs, vien tai negarantuoja gero rezultato. Taip pat turi būti mechanikas, išgyvenimo specialistas, navigatorius ir netgi psichologas.

Bendravimo įgūdžiai labai svarbūs, ypač dėl to, kad nemažai vairuotojų sudalyvauja viename Dakare ir supranta, kad tai ne jiems. Tu lieki, bet kitais metais jau gauni naują ekipažo narį.

Vytauto Pilkausko nuotr./Filipe Palmeiro
Vytauto Pilkausko nuotr./Filipe Palmeiro

– Kuo dar užsiimate tuomet, kai nedalyvaujate Dakare?

– Portugalijoje esu įsitraukęs į žemės ūkį. Auginu grybus, vynuoges, iš kurių taip pat gaminame vyną, valgomus kaštonus. Taip pat turiu statybos kompaniją, taigi po Dakaro man veiklos netrūksta.

Norėčiau būti šturmanas ir sulaukęs 60–ies, tačiau galiausiai tai baigsis, o aš noriu būti tam pasiruošęs. Neseniai įkūrėme automobilių sporto klubą, pradėsime rengti lenktynes. Orientuosimės į ralio reidus pradedantiesiems, taip pat klasikinio ralio ir pakilimo į kalną varžybas.

Be to, sportuoju ištisus metus. Daugiausiai važinėju dviračiu, šiek tiek bėgioju, kartais plaukioju, taip pat reguliariai lankau treniruoklių salę ir žaidžiu padelio tenisą. Dakaras visuomet yra rimtas iššūkis, tačiau dabar aš esu tam geriau pasiruošęs nei prieš 10 metų, nors tuomet buvau jaunesnis.

Auginu grybus, vynuoges, iš kurių taip pat gaminame vyną, valgomus kaštonus.

„Trumpoms akimirkoms kantrybę esu praradęs“

– Atrodote ramus ir susikaupęs. Ar būną momentų, kai prarandate savitvardą ir pakeliate balsą?

– Stresinėse situacijose, o tokių lenktynėse netrūksta, priimant sprendimus reikia išlikti ramiam, tačiau tai ne visuomet pavyksta. Nepasitaikė atvejų, kad visiškai praradęs savitvardą imčiau šaukti, tačiau trumpoms akimirkoms kantrybę esu praradęs.

Kartais privalai būti griežtas, bet reikia žinoti, kada naudinga taip elgtis. Taip pat visais atvejais negalima peržengti tam tikros ribos. Reaguoji pagal situaciją, o ji nuolatos keičiasi. Svarbiausia, neprarasti laiko dėl kvailų klaidų ar karštakošiškumo.

Ekipaže esi ne vienas ir turi stengsis suprasti, ką tau sako vairuotojas arba kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Būtent tas žmogiškasis ryšis gali būti didžiausias iššūkis tokiose lenktynėse, kaip Dakaras. Įgūdžiai ateina su patirtimi, o kadangi vairuotojai keičiau daug kartų, man jos netrūksta.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Gazas