Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 31d. 13:08

Dakaro fenomenas: kaip nuotykis tapo verslu

Thierry Sabine
Parisdakar nuotr. / Thierry Sabine

Pagal komandų iš Lietuvos, startuojančių sunkiausiomis pasaulyje ištvermės lenktynėmis tituluojamame Dakaro ralyje, ir gyventojų skaičiaus santykį mūsų šalis neabejotinai išsiveržė į lyderių gretas. Keturių visureigių, dviviečio bagio, keturračio ir motociklo pilotai bei šturmanai plius pulkas mechanikų ir palaikymo komandos žmonių. Sportininkus lydi toks būrys komunikacijos specialistų, fotografų, operatorių bei žurnalistų, kad bendras visos delegacijos vaizdas kažkuo primena Monako kariuomenę, kurios orkestras didesnis už pačią kariuomenę. iGo2Dakar projektas nutarė pasikuisti archyve ir sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip įvyko toks stulbinantis virsmas?

Adrenalino magija

Dykumų maratono idėja gimė prancūzo Thierry Sabine galvoje po to, kai dalyvaudamas nedaug kam girdėtame ralyje Abidanas-Nica jis pasiklydo Libijos dykumoje. Pavojingas, tačiau laimingai pasibaigęs nuotykis tapo stimulu 1979-ųjų pradžioje surengti varžybas, kurių dalyviai ne šiaip trumpam išeitų iš komforto zonos, bet nepabūgtų ant kortos statyti pačių brangiausių dalykų, pradedant šešiaženkles sumas kainuojančia technika ir baigiant savo gyvybe.

Kad būtent taip ir yra, liudija Dakaro metraščiai: per keturis šių lenktynių istorijos dešimtmečius jose žuvo daugiau nei 70 sportininkų, mechanikų, žurnalistų ir žiūrovų, o kiek automobilių, sunkvežimių ir motociklų sudegė ar buvo nepataisomai sudaužyti, net neįmanoma suskaičiuoti. Paprastai keletą tūkstančių kilometrų greičio ruožų įveikti ir maratono finišą pasiekti pavyksta mažiau nei pusei startavusių.

Tačiau būtent toks – mirtinai pavojingų nuotykių, kerinčiai gražių vaizdų ir adrenalinu persunktų emocijų – kokteilis veikia magiškai. Bent kartą paragavę Dakaro dažniausiai tampa nuo jo priklausomi, tarsi narkomanai nuo kasdienės dozės. Jau antrais metais maratone dalyvauti panoro keletas gamyklinių komandų, o lenktynių startas Paryžiuje ar netgi dalyvių karavano susodinimas į laivą kelionei Afrikon, sulaukdavo milžiniško dėmesio.

Dakaro virusą į Lietuvą pirmasis atvežė klasikinio ralio meistras Romualdas Beresnevičius. 1995-aisiais jis užsimojo ištvermės lenktynėse startuoti motociklu, tačiau jo turėtos „Honda Africa Twin“ rėmas atlaikė tik keletą pirmųjų maratono etapų. Po trejeto metų kaunietis, drauge su šturmanu Arūnu Šalkausku dar kartą šturmavo Sacharą visureigiu „Toyota“, tačiau senuko visureigio turbina užsilenkė jau lenktynių prologo metu.

Pirmą kartą Dakaro finiše trispalvė buvo iškelta 2000-aisiais, kai visą trasą R. Beresnevičiui pavyko įveikti padedant šturmano pareigas ėjusiam Arūnui Lekavičiui. Tąkart mūsiškių ekipažas, važiavęs su „Toyota BJ 71 Land Cruiser“, liko priešpaskutinis iš 95-ių finišavusių.

Vėliau A. Lekavičius Dakarą šturmavo dar trejetą kartų ir porą kartų parsivežė medalius su beduino atvaizdu, bylojančius apie išlaikytą egzaminą. Tačiau kalbėdamas apie dabartines ištvermės lenktynes Arūnas gana skeptiškas: komandų biudžetai pasiekę astronominius dydžius, o jei reikiamų pinigų nesurenki, Dakare gali nebent turistauti.

Truputis mazochizmo

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis komandų iš mūsų šalies būtent tai darė – leidosi tiesiog į nuotykius Dakare, neturėdami net teorinių galimybių mesti iššūkio lyderiams. Tačiau 100 proc. garantiją, jog teks patirti pragariškų sunkumų. Pasakodamas apie savo potyrius R. Beresnevičius prisiminė, kad fizinis maratone būdavo gniuždantis: per dieną bekele įveikti atstumą, panašų į skiriantį Vilnių ir Berlyną, pasiekus ralio bivaką savom jėgom bandyti remontuoti visureigį, o miegoti vos po keletą valandų.

Analogišką kelią pasirinko 2003-aisiais į Dakarą susiruošę Antanas Juknevičius su Aurelijum Petraičiu už 5000 JAV dolerių iš R. Beresnevičiaus įsigiję senutėlį jo dakarinį visureigį. Prieš pat startą sužinojo apie egzistuojantį apribojimą – Dakaro ralyje galima startuoti ne senesne nei 10 metų mašina. T. y. 1987-aisiais gimęs „BJ 71 Land Cruiser“ tuo metu buvo mažiausiai šešeriais metais per senas.

Antanas prisipažino, kad neturėdami kur dėtis jie sugebėjo įkalbėti anuometinėje kelių policijoje dirbusius pažįstamus, kad šie išduotų naujus visureigio registracijos dokumentus su įrašu, esą jis pagamintas devyneriais metais vėliau. Tokius popierius pamatę Dakaro techninės komisijos pareigūnai išsprogdino akis – kaip lietuviai gali startuoti su 1996-aisiais, jei toks modelis buvo gaminamas tik iki 1989-ųjų?

Tačiau ir tai dar ne viskas. Debiutiniame žygyje Antano ir Aurelijaus ekipažą išgelbėjo „KAMAZ Master“ komanda, kurios nariai nuo sovietų ralio rinktinės laikų palaikė bičiuliškus santykius su lietuvių sportininkais, todėl atsiliepė į devyniskart SSRS ralio čempiono Eugenijaus Tumalevičiaus prašymą padėti jo bičiuliams. Taip rusų serviso sunkvežimyje atsirado maždaug 300 kilogramų atsarginių detalių, jie paskolino įrankių, o kai klimpdami Sacharos smėlynuose ir savo pačių klaidose mūsiškiai paryčiais pasiekdavo bivaką – iš pagarbos mūsiškių užsispyrimui padėdavo prikelti senutėlaitį visureigį iš „beveik mirusių“.

Alternatyvus požiūris

Šia prasme Gintas Petrus yra visiška priešingybė. Drauge su pirmąja nutrūktgalvių lietuvių banga, dar 2002-aisiais užsimojusia įveikti Sacharą, jis tai darė bemaž kasmet, o oficialiajam Dakarui persikėlus per Atlantą – šešis kartus startavo „Africa Eco Race“ varžybose, kurios vyko senosiomis Dakaro trasomis. Gintas beveik pabrėžtinai vengė šurmulio, pastaraisiais metais sukeliamo viešojoje erdvėje ir nepaversdavo pasiruošimo varžyboms reveransų rėmėjams šou. Nepaisant kuklesnių resursų ir mažesnių ambicijų, jis dažniausiai pasiekdavo finišą, o 2016-aisiais netgi tapo T1.2 visureigių įskaitos nugalėtojais.

Tiesa, šios srities guru atkreipia dėmesį. Kad „Africa Eco Race“ yra gerokai draugiškesnės dalyviams: organizatoriai deda visas pastangas, kad visi startavę pasiektų ir dienos, ir visų lenktynių finišą, todėl leisdavo sugrįžti į trasą dėl užtrukusio remonto net praleidus kurį nors etapą. Taip pat faktas, kad Dakarui persikėlus į Pietų Ameriką, ten pasuko ir pajėgiausios komandos bei pilotai, todėl senosiose maratono trasose konkurencija buvo ne tokia aštri. Kad ir kaip būtų – kiekviena startas atseikėja nepervertinamos patirties.

Sportas pagal B.Vanagą

Visgi fenomenalaus populiarumo Dakaras mūsų šalyje sulaukė, kai jo istorijas 2013-aisiais ėmė kurti Benedikto Vanago komanda. Kurį laiką jo iniciatyvas kolegos traukė per dantį ir pravardžiavo „piarščiku“, tačiau netrukus ne tik ištvermės lenktynėse startuojantys, bet ir klasikinio ralio ar žiedo trasose besivaržantys sportininkai ėmė elgtis pagal analogišką modelį.

Vietoj anksčiau pakankama grąža laikytų lipdukų ant kovinio automobilio kėbulo, rėmėjams pradėtos siūlyti daugybę sričių apimančios bendradarbiavimo programos, nuo spalvų ir logotipo integravimo į komandos stilistiką iki įmonės darbuotojų kelionių Dakarą organizavimo. Daugelį tokios rinkodaros įrankių sukūrė ir naujų idėjų pasiūlė tuometiniai B.Vanago šturmanai Ramūnas Šaučikovas ir Saulius Jurgelėnas, tačiau viešoje erdvėje dažniausiai buvo matomas būtent jis, todėl ilgainiui tapo partnerių prekinių ženklų ambasadorium.

____

Apie #iGo2Dakar #iGo2Dakar: 2017 m. prasidėjęs projektas, kurio misija – kuo plačiau nušviesti populiariausią automobilių sporto renginį Lietuvoje Dakaro ralį ir paliesti visas gerbėjams įdomias temas. Filmuoti, fotografuoti ir rašyti ne tik tai, ką nori pasakyti lenktynininkai, bet ir šio sporto užkulisius, technikos subtilybes, parodyti nuostabų Saudo Arabijos kraštovaizdį bei nuoširdžius šios šalies žmones.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie Gazas