Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 12d. 16:03

Dakaro užkulisiai – įspūdingi vaizdai iš maratono trasos

Dakaro trasos
„General Finacing“ nuotr. / Dakaro trasos

Šių metų Dakaras, vykstantis pietinėje Peru dalyje, yra kaip reta smėlingas. Organizatoriai, tik paskelbę maratono trasas, visus užtikrino, kad 70 proc. jų bus smėlyje. „General Financing team Pitlane“ ekipažui tai reiškia vairavimo technikos ir navigacijos žinių išbandymą, o komandos komunikacijos žmonėms ilgas karštas valandas smėlynuose belaukiant greičio ruože pasirodančio savojo bolido. Ieškant įdomesnių greičio ruožo vietų, rymant laukime pavyksta ir gražių vaizdų pamatyti ir saulėje stipriai įdegti, o dėl nuolat čia kylančių stiprių vėjų dar ir smėlio audrų paragauti.

Peru teritorijoje yra kelios dykumos – pati žinomiausia jų - Atakamos dykuma. Ji driekiasi pietinėje Peru dalyje, kerta Peru ir Čilės sieną ir ten tęsiasi toliau. Kaip tik Dakaro ralio ketvirto ir penkto maratoninių greičio ruožų, besidriekiančių tarp Arequipa ir Tacna miestų, metu „General Financing team Pitlane“ drauge su kitais Dakaro dalyviais bandė įveikti šios dykumos smėlynus.

Kai kurios vietos Peru pakrantėje esančioje Atakamos dykumoje yra labai sausos, per 30 metų čia iškrito tik 2, 5 cm lietaus. Dieną oro temperatūra čia gali įkaisti iki 50 laipsnių karščio, o vakare – staigiai stipriai atšalti. Beje, seniausia žmogaus mumija buvo rasta būtent šioje dykumoje.

Įdomu dar ir tai, kad Peru, netoli Naska mietelio, yra aukščiausia pasaulyje smėlio kopa Cerro Blanco. Ji stūkso Sechura dykumoje, o jos aukštis siekia 3,860 pėdų. Per ją lenktynių trasa, žinoma, nėjo, tačiau keliaudami iš Pisko miesto į San Chuan de Markona, kirtome Naska miestelį.

Didžioji kopa pasimatė jau iš toli – vaizdas užburiantis ir sunkiai suvokiama, kaip gali vienoje vietoje būti tiek daug smėlio. Kelionėje juokavome, kad po tokių vaizdų, mūsų Neringos kopos atrodys kaip nykštukės. Cerro Blanco kopa galėsime dar kartą pasigrožėti Dakaro antroje pusėje dalyviams judant finišo Limoje link.

Smėlynuose įkuriami ir Dakaro dalyvių bivakai. Išimtis tik pirmoji stovykla Limoje bei aukštikalnėse įsikūrusiame Arekipos mieste. Šiame mieste daugiau žalumos, tad nors bivake po kojomis vis tiek smėlis, čia bent jau galima pailsėti nuo jo audrų.

Su visu Dakaro karavanu keliaujant gilyn į Peru pietus ir nuolat matant akimis neaprėpiamą Ramųjį vandenyną, nejučiomis vis kildavo klausimas, kai šalia tiek daug vandens, kodėl čia taip sausa? Pasirodo, Peru smėlynų sausus orus nulemia geografinė padėtis ir Ramiojo vandenyno srovės. Atlanto vandenyno oro masės negali pasiekti dykumų, nes visi rytų krypties vėjų genami debesys įstringa rytiniuose Andų šlaituose.

Vakaruose, Ramiojo vandenyno pakrantėje, šaltoji Humbolto srovė teka į šiaurę nuo pat Antarkties. Šalta srovė atvėsina link žemyno pučiančių vėjų nešamas drėgnas ir šiltas oro mases, todėl virš vandenyno formuojasi debesys, iškrenta krituliai. Tačiau pakrantę pasiekia atvėsusios ir nusausėjusios oro masės, todėl čia susidaro tik rūkas.

Šį rūko efektą visa komanda pastebėjome dar Dakaro ralio pirmomis dienomis gyvendami Limoje. Peru beveik visi rytai prasideda ūkanomis, kurias įdienojus išblaško vis labiau kaistanti saulė. Pati ne kartą garsiai stebėjausi ir klausiau kolegų, kaip čia gali būti debesys ir rūkas, kai aplinkui taip sausa ir vien smėlynai. Viskas, pasirodo, turi aiškias savo priežastis. Beje, toks rūkas vietinių gyventojų vadinamas kamančaku.

Tad kol kas visos „General Finacing team Pitlane“ komandos narių kasdienybė yra tarp dantų girgždantis smėlis, akis nuo nuolat pustomo smėlio dengiantys akiniai, ryškų juodumą praradę drabužiai ir automobiliai, saulės „apkandžiota“ oda ir nuostabūs dykumų ir smėlynų vaizdai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie Gazas