Sausio 28 diena
Startavome lyjant lietui, anksti ryte, tamsoje.
Viso maršruto metu pasitaikė labai skirtingos oro sąlygos. Išvykstant lijo lietus, pakilus į 2200 metrų aukštį Atlaso kalnuose radome sniegą ir vietomis apledijusius serpantinus, nusileidus kitoje kalno pusėje teko važiuoti nusekusios upės vaga ir kelis kartus ją kirsti. Paskutinį kartą kertant upę, kai iki bivuako buvo likę vos 120 km ir kelias turėjo eiti jau tik asfaltu, įklimpome į neišvažiuojamą molyną. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kietas pagrindas, tačiau vos tik įvažiavus, visureigis pakibo „ant tiltų“.
Pirmas klausimas – ką toliau daryti? Tačiau jau po 5 minučių visiškai neaišku, iš kur, prisistatė du marokiečiai, kurie mielai pasisiūlė padėti ištraukti visureigį. Kaip paaiškėjo vėliau, už pagalba jie prašė mūsų ne tik pinigų, bet ir asmeninių smulkmenų ar suvenyru. Po pusvalandžio, kai jau buvome beveik atkasę visureigį, pro šalį važiavo vengrų komanda, o dar po kelių minučių pasirodė ir kita lietuvių komanda. Bendromis pastangomis greitai išvadavome visureigį iš tiršto kalnų molio spąstų ir pajudėjome link bivuako.
Didžiausia tos dienos staigmena buvo tvarkingas Marokas – bent jau rytinė jo pusė palei sieną su Alžyru. Tikėjomės kur kas blogesnio vaizdelio. Kalnuotus peizažus galima būtų sulyginti su Šveicarija, serpantinus – su Ispanija. Keliai puikiai sutvarkyti ir suremontuoti. Kas antrame miestelyje nuolatos vykdomi policijos reidai, tačiau priešingai, nei mes tikėjomės, jie nestabdo užsieniečių ir neprašo mokėti kyšių ar baudų. Na, bent jau ralio dalyvių tai nestabdė. Priešinga situacija nei muitinėje.
Sausio 29 diena
Pagal kelio knygą šią dieną turėjome įveikti 700 km. Nors tai ne pati didžiausia distancija, kurią turėsime įveikti ralio metu, organizatoriai iš anksto įspėjo, kad tai bus pati sunkiausia diena iš visų šiemet. Išklausę rytinį instruktažą, 5 valandą pajudėjome į pirmą numatytą tašką. Kadangi Maroke šiuo metu švinta apie pusę septynių, tad kelionę pradėjome tamsoje. Organizatorių idėja buvo parodyti ralio dalyviams, koks gražus yra saulėtekis kopose. Mes jį pamatėme, tik ne pro važiuojančio visureigio langą, o stovėdami lauke.
Nors buvome gerai išstudijavę važiavimo kopose ypatumus, buvome iki minimalios ribos sumažinę slėgį visureigio ir motociklo padangose, laviravome tik kopų viršūnėmis, tačiau važiuoti tamsiu paros metu per kopas sudėtinga. Šio išbandymo metu gavome pamoką: kastuvai automobilyje turi būti bent trys, t.y. sau, komandos draugui ir beduinui, kurių iš kažkur atsiranda net ir dykumoje. Pasitikę saulėtekį ir atkapstę visureigį važiavome toliau – dieną kopomis važiuoti kur kas lengviau nei naktį.
Vėliau stebėjome kardinalias peizažo ir jautėme klimato permainas. Lengvą kopų smėlį keisdavo akmenimis nusėtas paviršius, lygumos, o oro sąlygų nuspėti pusvalandžiu į priekį neįmanoma – dangus taip greitai apsiniaukia ir pradeda lyti, kad negali suprasti, iš kur jis atsirado. Tačiau kaip greitai pradeda, taip pat staiga ir nustoja lyti.
Dėl labai sudėtingo maršruto prieš nusileidžiant saulei buvome nuvažiavę tik apie 350 km, tačiau pasiekėme savo tikslą – įveikėme kalnus. Liko tik įveikti lygumas ir asfaltu pasiekti bivuaką, tačiau tuo metu prasidėjo smėlio audra. Vėjas ir smėlį nešantys jo gūsiai atrodė stiprūs iki tol, kol prasidėjo tikroji smėlio audra. Matomumas – daugiausia keturi metrai. Smėlio ore tiek daug, kad pro langu nieko nematyti. Kitą dieną kelininkai valė gatves nuo smėlio lygiai taip pat, kaip Lietuvoje jos valomos nuo sniego.
Bivuaką pasiekėme apie kitos dienos naktį, apie 3 val. Buvo tikrai įtempta diena, tačiau mes vietoje ir tas džiugina. Technika išlaikė išbandymus. Dalis komandų nakvojo dykumoje neprivažiavę bivuako ir kitą dieną bandė vytis nuvažiavusį dalyvių karavaną.
Sausio 30 diena
Pamiegoję porą valandų pajudėjome. Šios dienos tikslas – 660 km. Tądien kelias driekėsi tik bekele ir būtina su savimi turėti palydovinį telefoną, priešingu atveju organizatoriai griežtai rekomendavo rinktis kitą maršrutą ir važiuoti tik asfaltuotu keliu, nes nesėkmės atveju nebūtų galimybės prisišaukti pagalbos – paprasto telefono ryšio ten nėra.
Kadangi 29 dieną bivuaką pasiekėme laiku ir neatsilikome nuo kitų komandų, nusprendėme važiuoti bekele, nors ir neturėjome palydovinio telefono. Mums buvo svarbu įveikti visą tos dienos maršrutą, nes tik tos turistinės klasės komandos, kurios įveiks 30 dienos bekelės ruožą, gaus koordinates 31 dienos bekelės ruožui – priešingu atveju tektų važiuoti asfaltu iki pat Mauritanijos sienos.
Šiame greičio ruože turėjome rūpesčių su motociklo variklio kaitimu, tad teko kelis kartus laukti, kol jis visiškai atvės. Neišvengėme ir padangos keitimo.
