Dėl taisyklių keitimo naujai sukurtas bolidas, anot „McLaren“ vadovo Norberto Haugo, nėra pasirengęs varžytis dėl pergalių. Kas laukia jūsų Australijoje – nusivylimas?
Starto rikiuotėje norėčiau stovėti priekyje, bet jeigu man tai nepavyks, vis tiek atiduosiu visas jėgas. Negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu lenktyniauti.
 |
| L.Hamiltonas prognozuoja sunkų sezoną. |
Paskutiniuose bandymuose jūs nuo greičiausiųjų įveikiant ratą atsilikote 1,3 sekundės. Ar tai kelia nerimą? Galbūt ginamam čempiono titului iškilo pavojus?
Visiškai pasitikiu komanda, nes ji sunkiai dirba. Jau dvejus metus važiavau su „McLaren“ bolidu ir abu kartus komanda sukūrė fantastišką bolidą. Dabar mes gal atsiliekame nuo varžovų, tačiau esu tikras, kad įsibėgėjus sezonui atsidursime vėl priekyje.
Pergalės – svarbiausios, netgi kai Tarptautinė automobilių federacija (FIA) atšaukė naujas taisykles, pagal kurias nugalėtoją lemia daugiausia pergalių surinkęs pilotas?
Gaila, kad „Formulėje-1“ vyksta tokie dalykai. Labai abejoju, ar tie mėginimai ką nors pakeisti duos ką nors gero žiūrovams – apie juos pirmiausia turėtume galvoti.
Kas keičiasi dėl naujo techninio reglamento?
Spėju, kad kova bus dar atkaklesnė nei praėjusiais metais. Keletas komandų bus maždaug vienodo lygio, tad skirtingų etapų nugalėtojų turėsime daugiau nei 2008 metais.
Didesni priekiniai bolido sparnai turėtų padėti atliekant lenkimo manevrą, tačiau jūs čia matote problemą. Kodėl?
Jie yra sumontuoti gana žemai, todėl manevruojant ar susidūrus su kuo nors tuos sparnus gali greitai pamesti. Neaišku ir dėl padangų – niekas nežino, kaip seksis važiuoti su lygaus paviršiaus padangomis, kas naudos Kinetinės energijos regeneracijos sistemas (KERS) ir panašiai. Techniškai visos komandos pradeda nuo nulio, visiems bus sunkiau nei pernai. Laukia dideli iššūkiai.
Kiek padeda tai, kad šįkart sezoną pradedate būdamas pasaulio čempionas?
Padeda labai. Žinau, kad galiu būti geriausias ir kaip padaryti, kad sektųsi. Kitas pranašumas – milžiniškas pripažinimas, man rodomas visame pasaulyje. Tai stiprina pasitikėjimą savo jėgomis.
 |
| Šį apdovanojimą gavo iš pačiios karalienės rankų. |
Yra ne tik geroji pripažinimo pusė – dėl populiarumo buvote priverstas išsikelti iš gimtosios Anglijos į Šveicariją...
Tai praktiškas sprendimas. Mėgstu gerą, šviežią kalnų orą, ramybę ir taiką, kuri tvyro Šveicarijoje. Kita vertus, Anglijoje jaučiu didelę simpatiją ir palaikymą. Net pati karalienė mane pagerbė. Nuostabi patirtis. Neįtikėtina, ką išgyvenau per pastaruosius mėnesius.
Nejaučiate namų ilgesio? Muzikos, kalbos, vakarėlių su draugais – viso to nepasigendate?
Tiesą sakant, ne. Kiekvieną dieną pasikalbu telefonu su tėčiu ir mama. Dažnai turiu reikalų Anglijoje su komanda ir su asmenine aplinka. Taip išeina, kad vis dar gyvenu pas tėvus. Išties esu labai patenkintas, kaip klojasi gyvenimas.
Ar pasikeitė jus supantys žmonės, kai tapote pasaulio čempionu?
Jie labai žavisi manimi, džiaugiasi kartu ir žiūri su pagarba. Tokia simpatijos išraiška manęs netrikdo.
Žmonės dabar pilni lūkesčių, kuriuos turite išpildyti. Tai gali apsunkinti. O gal to spaudimo nejaučiate?
Mano pergalių alkis tik išaugo. Poreikis laimėti tapo dar stipresnis. Iš esmės tai reiškia, kad norėčiau laimėti dar daugiau lenktynių, daryti mažiau klaidų ir kada nors idealiai finišuoti. Norėčiau „Formulėje-1“ dar daug ko pasiekti, net jeigu šie metai ir neatrodo tokie palankūs.
Ką nuveikėte, kad išvengtumėte daugiau klaidų?
Savo laiką žiemą geriau organizavau ir nemažai nuveikiau skirdamas daugiau dėmesio kūno rengybai. Supratau, kad klaidas reikia atpažinti anksčiau nei jas padarai ir stengtis jų nekartoti.
 |
| Vaškinė L.Hamiltono figūra jau stovi Madame Tussauds muziejuje Londone. |
Techniniai ribojimai, kilę dėl sąnaudų mažinimo, vėl svarbiausią padaro ne automobilį, o pilotą. Kaip vertinate save tarp kitų lenktynininkų?
Nebūsiu tas, kuris sakys, kad dėl vienos ar kitos priežasties esu geresnis nei kiti. Man ši interpretacijos forma nėra priimtina.
Kaip reaguojate į kritiką?
Laikraščių beveik neskaitau, todėl ir komentuoti nelabai turiu ką. O jeigu ir paskaitau, tai manęs neišmuša iš vėžių. Šiuo klausimu esu lankstus. Kartais kritika pelnyta, o kartais – ne. Niekuomet nepykstu.
Kaip pavyksta nepykti?
Mums, lenktynininkams, visuomet svarbu savikontrolė. Galbūt mane supykdyti labai lengva, bet sau sakau, kad nėra pagrindo pykti. Gyvenu neįtikėtinai gerai, turiu fantastišką šeimą, visuomet už mane stojančią mūru. Be didesnių problemų galiu apmokėti pietų sąskaitą. Kodėl turėčiau kuo nors skųstis?
