„Nusileidome pro debesis žemyn ir sugrįžo mano pirmasis Dakaras. Supratau, kad tąkart mes stipriai neįvertinome savo Dakaro varžovo. Turiu omenyje Dakarą“, – prisipažino B.Vanagas.
Tiesa, dabar, teigė sportininkas, jis jaučiasi gana ramiai ir žino, kokį darbą jam reikės atlikti. Vos nusileidęs ir atkeliavęs iki bivako, sportininkas sušaukė komandos susirikimą, susitarė dėl būtinų darbų.
„Mes su Sebastianu šią dieną paskyrėme savo reikalams susitvarkyti ir darbui su automobiliu. Štai, ten yra pilkas Vytis, tai ant jo šiandien atsiras mozaika su daugiau nei 7 000 keliautojų veidais“, – kalbėjo sportininkas.
Laiko adaptacijai neliko
Antroji B.Vanago komandos dalis vien skrisdama iki Pietų Amerikos užtruko apie 21 valandą. Laiko juostų pasikeitimą išgyvenusi komanda pasidalijo patirtimi ir patarimais, ką daryti, kad tokie pokyčiai kankintų kuo mažiau.
„Jetlag`as“ – žodis, kuris gerai žinomas tolimų atstumų keliautojams. Juo apibūdinamas organizmo paros ritmo sutrikimas nuskridus keletą laiko juostų.
Kitaip tariant, perskridus kelias laiko juostas, išsibalansuoja vidinis laikrodis. Pasak gydytojų, dėl nukrypimų nuo paros ritmo, žmonėms gali pakilti kūno temperatūra, sutrikti širdies ritmas, kraujo spaudimas, virškinimas, pakisti emocinė ir psichologinė būklė, apimti mieguistumas. Teigiama, kad perskridus dvi laiko juostas „jetlag`as“ labai nesijaučia, tačiau daug sunkesnis jis būna keliaujant per tris ir daugiau laiko juostų. „Jetlag`as“ lengvesnis būna keliaujant į vakarus, nes tuomet tu tarsi „užsidirbti“ papildomo laiko, o traukiantieji į rytus – laiko „praranda“, todėl grįžti į savąjį ritmą būna sunkiau.
„General Financing team Pitlane“ komanda keliaudama į Dakaro ralį įveikė 7 laiko juostas. Pirmoji komandos dalis Pietų Amerikoje atsidūrė anksčiau, taičau antrajai komandos narių daliai, į Limą atskridusiai ketvirtadienį, laiko adaptacijai neliko daug.
Ką daro, kad nesijaustų apsnūdę
„Nuo „jetlag`o“ pastaruoju metu jau nebekenčiu, nes žinau, kaip elgtis, kad jis nepasireikštų, – sakė gana dažnai į Amerikos žemyną skraidantis Konstantinas Balakinas. – Skrydžio metu svarbiausia nepasiduoti savam biologiniam laikrodžiui ir neiti pagal jį miegoti.
Miegoti reikia pagal tos šalies, į kurią skrendi, laiką.
Miegoti reikia pagal tos šalies, į kurią skrendi, laiką. Be to, kai toli keliauji ne vieną kartą per metus, organizmas tampa nebe toks jautrus „jetlag`ui“. Grįžęs namo taip pat nepatiriu jokių sunkumų – lengvai prisitaikau prie namų laiko juostos ritmo, o naktimis nemiga nekankina“.
„Aš nežinau, kas yra „jetlag`as“, – tikino B.Vanagas. – Niekuomet jo nejaučiau. Matyt dėl to, jog tiek prieš keliones, tiek po jų, esu veikloje ir niekada neturiu laiko galvoti, pasireiškė „jetlag`as“ jau ar ne“.
Lenktynininkui paantrino ir daug keliaujantis Vitoldas Milius: „Nuskridus į vietą, dažniausiai užpuola įvairios veiklos, tuomet nėra kada galvoti, sunku tau dėl pasikeitusios laiko juostos, ar ne. Sudėtingiau būna grįžus namo. Tada, bent jau aš, patiriu, ką reiškia nemiegoti, nors jau naktis arba būti „laužiamam“ miego vidury dienos. Tuomet tiesiog laukiu, kol organizmas grįš į savas vėžes.“
Dainius Matijošaitis prisipažino, jog nėra ilgų skrydžių mėgėjas ir kai tik gali, jų vengia.
„Visgi esu iš tų, kuriems „jetlag`as“ nėra baisus dalykas. Niekada nuo jo stipriai nekentėjau. Per porą dienų visada atsigaunu. Manau, kad gerai jaustis keliaujant per kelias laiko juostas man padeda tai, jog iš anksto apgalvoju, kaip elgsiuosi skrydžio metu. Pasidomiu, kokiu paros laiku lėktuvas nusileis šalyje, į kurią keliauju. Jeigu žinau, kad atskridus į vietą, bus rytas ir reikės dar visą dieną nugyventi, lėktuve stengiuosi kuo daugiau miegoti. Ir atvirkščiai, jei galutiniame kelionės taške atsidursiu vakare, lėktuve kiek įmanoma mažiau miegu“, – patirtimi dalinosi D.Matijošaitis.
„Ilgi skrydžiai mane ištinka retokai. Tiesą sakant, šis skrydis į Pietų Ameriką yra tik antrasis toks ilgas mano gyvenimo istorijoje. Tad didelės patirties neturiu, visgi, kiek pamenu, per pirmąją kelionę didelių sunkumų dėl pasikeitusio paros ritmo nepatyriau, – prisiminė Diana Gedeikytė-Jakutienė. – Kai pirmą kartą atvykau į Pietų Ameriką, nei pastebėjau, nei pajutau, kad būtų sutrikęs mano paros ritmas. Nelabai buvo laiko apie tai ir galvoti. Šios kelionės metu, dėl viso pikto, prieš skrydį jau susireguliavau laikrodį taip, kad jis rodytų Limos laiką. Ir lėktuve bandau gyventi Peru laiku, kad nuvykus į vietą prie naujo paros ritmo prisitaikyti būtų kiek įmanoma lengviau“.
O štai dar keletas naudingų, komandos narių nepaminėtų, patarimų, kurie gali padėti palengvinti „jetlag`ą“:
- · Skrydžio metu stenkitės gerti kuo daugiau vandens, vartoti mažiau kavos ir alkoholio.
- · Nuvykus į vietą, kuo daugiau laiko praleiskite lauke dienos šviesoje, nes būtent ji padeda sureguliuoti biologinį laikrodį. Tuo tarpu ilgas buvimas uždarose patalpose blogą savijautą dėl pasikeitusių laiko juostų tik dar labiau sustiprina.
