Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 22d. 21:21

„Kopos-žudikės“ pakeitė Balio Bardausko likimą: Dakarui sako „sudie“

Balys Bardauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Balys Bardauskas

Šiurpūs sužalojimai, gausybė metalinių įtvarų ir kol kas nė vienos nakties, per kurią bent normaliai išsimiegotų. Tokia yra šiandien daugiau nei prieš mėnesį iš Dakaro ralio grįžusio Balio Bardausko realybė. Dėl patirtų lūžių sportininkas nenukabina nosies. Atvirkščiai, jis sako, kad gyvena gerai, o vakar aplankė Vaikų ligoninės Onkohematologijos skyriuje gydomus vaikus.

„Pirmą kartą gyvenime verkiau be ašarų“, – pasakoja B. Bardauskas, kuris paskutiniame Dakaro ralio etape krito nuo organizatorių nepažymėtos kopos skardžio, o susilaužęs rankas buvo priverstas trauktis iš lenktynių.

– Kaip gyvenate, praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui nuo tos lemtingos dienos, kuomet kritus lūžo abi rankos?

– Praėjusiais metais iš Dakaro grįžau gyvas ir sveikas. Ištęsėjau duotą pažadą ir nuvežiau našlaičius prie Baltijos jūros. Šį kartą, kadangi irgi grįžau gyvas (juokiasi), buvau suplanavęs aplankyti Vaikų ligoninės Onkohematologijos skyriuje gydomus vaikus. Jiems išdalinau Dakaro ralio atributikos.

Daug kas iš mano draugų sako, kad tai jie buvo pas šamanus, tai nuvyko kelioms dienoms pamedituoti, atsiskyrus nuo viso pasaulio. Kai kas skrido į kalnus, tolimus kraštus, kiti vaikščiojo po saviugdos seminarus… Bet aš jiems ne kartą siūliau, kad nueitų į vaikų onkologinį skyrių, kur jie pasisems tikros stiprybės. Jei ten paklausite vaiko, kurio ateitis nenuspėjama, kaip jis gyvena, jis visada jums atsakys: „Gerai“.

Tie vaikai nežino savo ateities, bet jie vis tiek sako, kad gyvena gerai. Tai jums galiu pasakyti, kad tie vaikai ir jų mamos yra neišsemiamos stiprybės šaltinis. Jie stiprūs tiek, kad sunku net nupasakoti.

– Bet daug kas gailėjo ir jūsų, kuomet kritote paskutiniame Dakaro etape, patyrėte sudėtingus lūžius.

– Į tai žvelgiu filosofiškai. Juk likau gyvas. Tiek metų važinėju motociklu ir esu gyvas. O tai, kad rankos pabyrėjo, tai ką darysi – pabyrėjo. Motociklą atidėjau į šalį. Mano, kaip motociklininko karjera, jau baigta visam laikui.

– Tai reiškia, kad dedate tašką?

– Taip. Tai labai rimtos traumos. Gydytojas sakė, kad pirmą kartą matė taip sužalotas rankas.

– Praėjo jau daugiau kaip mėnuo. Kaip vyksta gijimo procesas?

– Po traumos nebuvo nė vienos nakties, kad išsimiegočiau. Nubundu per naktį 2-3 kartus. Tirpsta rankos. Kairėje rankoje trys virbalai. Tam tikra padėtimi negaliu padėti rankų.

Asm. albumo nuotr./Balio Bardausko kaulų lūžių rentgeno nuotraukos
Asm. albumo nuotr./Balio Bardausko kaulų lūžių rentgeno nuotraukos

– Ar skausmą malšinančius vaistus vartojate?

– Turiu, bet nebevartoju. Mano svoris ir taip stipriai nukritęs. Per dešimt Dakaro dienų netekau 12 kilogramų. Iš 84 kg buvo likę šiek tiek daugiau nei 70 kg.

– Kokio palaikymo sulaukiate iš kolegų, dalyvavusių Dakare?

– Man vis parašo ispanas, kurį aplenkiau prieš tą lemtingą kopą. Kai nukritau nuo to skardžio, jis buvo pirmas, kuris privažiavo. Tada prašiau jo pakelti mano motociklą, bet jis tada atsiprašė, kad to negali padaryti dėl nugaros skausmų. Jis buvo susižeidęs anksčiau nugarą.

Tai jis man du kartus jau parašė, kaip regi mane, besiverčiantį motociklu nuo skardžio. Ir vis atsiprašo, kad negalėjo tuomet padėti. Dažnai parašo ir australas James Ferguson‘as, kuris pakėlė motociklą. Tuomet jis verkė, sužinojęs, kokio sudėtingumo traumą patyriau.

– Kokie dabar jūsų tikslai? Užsiimsite vien varžybų organizavimu?

– Tikrai taip. Bet Dakaro pasaką motociklu jau baigiau. Rankos panašiose vietose traumuotos jau antrą kartą ir man jau nebe 18 metų. Noriu dar vaikus ant rankų panešioti, todėl pirmoje vietoje dabar yra sveikata.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie Gazas