Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 rugpjūčio 25d. 20:49

Lenktynininkas Julius Skirmantas: „Nuėjau į miškelį, atsiguliau ant šlapių spyglių ir paverkiau“

Julius Skirmantas
Organizatorių nuotr. / Julius Skirmantas
Buvęs Baltijos šalių žiedinių lenktynių čempionas Julius Skirmantas šį interviu davė po „Autoplius.lt Fast Lap“ lenktynių Kačerginėje. Trumpam praradęs pusiausvyrą, lenktynininkas nenuleido galvos, kovėsi toliau, o dabar autosporto gerbėjams sutiko papasakoti apie iššūkius trasoje, užsibrėžtus tikslus, šeimą ir tolimesnius gyvenimo planus.

– Dauguma autosporto aistruolių jus atpažįsta kaip čempioną. „Autoplius.lt Fast Lap“ lenktynėse antrojo važiavimo metu iš aštuonioliktos vietos pakilote į antrąją. Ar prieš kiekvienas lenktynes išsikeliate sau kažkokius tikslus? Kokie jie?

– Ten nebuvo labai geras rezultatas, patekome tik į ketvirtą ar penktą vietą.

Kiekvieną kartą važiuodamas į lenktynes išsikeliu aukščiausią tikslą – laimėti. Kadangi ne kartą taip yra įvykę, būtų kvaila išsikelti mažesnius tikslus. Visuomet tikiuosi būti pirmas. Nesvarbu, kokia tai kvalifikacija. Nesvarbu, ar tai pirmas, ar antras reisas. Bet dažnai tie tikslai tampa priešu trasoje, nes jei kas nors nepavyksta, tai žūtbūt bandai atsižaist. Kaip pokeryje. Čia tas pats. Vyksta kova su savimi.

– Koks aplanko jausmas, kuomet tikslų neįgyvendinate?

– Būna liūdna. Kažkada anksčiau kalbėjau apie tai, kad net ir viduryje lenktynių kartais reikia tą tikslą pamiršti ir pasakyti sau, jog galbūt šiandien ne tavo diena ir yra gerai taip, kaip yra, reikia važiuoti savo malonumui. Įdomu tai, jog kai taip sau pasakau, tuo ir patikiu, dažnai rezultatai būna geresni, ar net pavyksta tą tikslą pasiekti. Čia gal panašiai kaip vietų dalinimasis. Vyrai mėgsta pajuokauti: „Tu pirmas būsi, tu antras, tu trečias.“ Iš tikrųjų vietų dalintis negalima. Visada reikia laukti finišo. Tik jis parodo, kelintas būsi.

Ir labai geras yra Karolio Gedgaudo pavyzdys, kuomet pirmame etape jam labai nepasisekė ir jis prarado labai daug svarbių taškų. Bet vėliau jis važiavo tam, kad tiesiog važiuotų. Pats juokavo: „Reikia pasimaišyti jums.“ Ir žiūrėkit, maišėsi. Mums atsitiko nelaimė – man sulūžo automobilis pirmame važiavime, kiti artimiausi konkurentai – vienas nebaigė varžybų, kitam šiaip nesivažiavo. Ir, žiūrėk, Karolis jau antras. Tai svarbiausia yra važiuoti iki pat galo, iki paties finišo. Ir tuomet tie tikslai, net ir pamiršti, pasiekiami.

– Rygoje prieš finišą jūs patyrėte avariją. Kas nutiko automobiliui, gerbėjai tikriausiai jau žino, tačiau ar galite įvardinti, koks yra jausmas, kai supranti, kad finišo turbūt jau nebepasieksi?

– Jausmas tikrai ne itin geras. Ypatingai, kai važiuoji rikiuotės priekyje ir esi pirmas. Ir ne kartą yra tekę būti tokioje situacijoje, kai tau telieka tvarkingai baigti važiavimą. Ir aš mokėjau tai daryti, ir žinojau, kad galiu. Bet kai atsitinka kažkas, kas nuo tavęs nepriklauso, būna tikrai apmaudu.

Kai prie finišo išlūžo ratas, tai pirmiausia taip garsiai keikiausi, kad net galva apsvaigo. Kiek atsimenu, pirma pradėjau mąstyti, kad reikia saugiai išlipti iš automobilio. Skubėdamas sugadinau pasikalbėjimo įrangą, trenkiau durimis, nuėjau į miškelį, atsiguliau ant šlapių spyglių ir paverkiau. Iš tikrųjų paverkiau.

Bet tas miškelis buvo lyg nušvitimas, kuris leido suprasti, jog yra kaip yra, kad jau esu ne kartą tokioje situacijoje buvęs. Ir pagalvojau, kad, jeigu automobilio karteris nebus pramuštas, nes automobilis čiuožė dugnu, kol jį sustabdė trintis (net žiežirbų buvo), jei nebus išbėgusi alyva iš variklio, tai viską dar galėsiu susitvarkyti. Taip ir įvyko.

Julius Skirmantas
Julius Skirmantas

Labai džiaugiuosi, kad buvau pasikvietęs labai gerą mechaniką. Šiaip jis labai kuklus, dažniausiai dirba vienas, bet jam lenktynės taip pat yra artimos. Labai džiaugiuosi, kad jis galėjo ateiti. Tikrai žinojau, kad jis sutaisys automobilį. Mano darbas buvo tik padavinėti reikiamus įrankius ir pasakyti, ką daryti.

Automobilį mechanikams nuvežė vežimėliu, o pats nuo miškelio atėjau pėsčias. Staigiai viską pakeitėm, suvedimą padarėm „iš akies“. Kai jau reikėjo važiuot, vyrai atsidarę kapotą dar vairo traukes suveržinėjo. Dar dabar prisiminti juokinga ir smagu.

– Buvo baisu?

– Ne, baisu nebuvo. Nejaučiu baimės, kai važiuoju trasoje. Didžiausia baimė buvo praėjusiais metais, kai turėjau važiuoti iš vietos. Tas momentas, kuomet šviesoforas persijungia – pirma, antra, trečia, ketvirta lemputė... Kai užgęsta – dingsta visos baimės. Bet kai šviečia – būna pats didžiausias jaudulio momentas. Kai atrodo, kad sprogs galva.

– Minėjote, kad po avarijos paėjote nuošaliau paverkti. Ar buvo jūsų gyvenime įvykių, kurie privertė išspausti laimės ašarą? Sporto ir asmeniniame gyvenime.

– O taip. Laimės ašarą yra tekę išspausti, kai tapau Baltijos šalių čempionu. Įdomiausia, kad tą dieną taip pat buvo labai šlapia trasa. Prieš tai buvau taip apgadinęs automobilį – jis buvo nepataisomas. Dėl šios priežasties, norėdamas apginti trečią vietą Baltijos čempionate, turėjau skolintis automobilį, kad galėčiau finišuoti. Nežinau kodėl, bet man labai gerai sekėsi važiuoti ant šlapios dangos. Visus aplenkiau per abu reisus, o kitiems kažkaip nesisekė. Ir ta susiklosčiusi situacija atvedė mane iki pirmos vietos.

Asmeniniame gyvenime džiaugsmo ašaros buvo tą dieną, kai gimė sūnus. Beje, visai neseniai, prieš pusantrų metų. Tuomet turbūt buvo emocingiausia akimirka.

Julius Skirmantas
Julius Skirmantas

– Norėtumėte, kad sūnus pasektų jūsų pėdomis?

– Turbūt kiekvienas tėvas svajoja, kad sūnus pasektų jo pavyzdžiu. Visi jau juokauja, kad mano sūnus bus lenktynininkas. Bet visai neseniai išgirdau Ramūno Čapkausko žodžius, kad jis nevertė savo sūnaus sportuoti. Jo sūnus jau didelis, bet jis pats pradėjo to norėti. O Ramūnas sakė, kad stengėsi sūnui sudaryti kuo blogesnes sąlygas, kad jis persigalvotų, bet šis vis tiek norėjo ir dabar eina į priekį.

Tai aš manau, kad nereikia vaiko versti kažko siekti. Stengsiuosi rodyti pavyzdį. Bet, kad ir ką vaikas pasirinks, ar tai bus sportas su kamuoliu, ar bėgimas, ar šokiai – aš jį palaikysiu.

Pats lankiau pramoginius šokius, žaidžiau rankinį, esu daug ką išbandęs. Dar drožinėjimo būrelį lankiau. Bet supratau vieną dalyką – autoritetas, pavyzdžiui, geras grupės mokytojas, dėstytojas, pastangos siekiant sunkiai pasiekiamo rezultato, formuoja asmenybę. Ir nesvarbu kaip sportuosi – žirgais jodinėsi ar šachmatais žaisi. Žinoma, būtų smagu pačiam sirgti už jį, pačiam automobilį ar kartingą „krapštyti“, būti jo techniniu rėmėju. Bet žiūrėsime ateityje, jau nedaug liko laukti, gal kokius trejus metus.

– Ką jums reiškia, kaip kas nors pavadina čempionu? Ar jaučiatės žvaigžde?

– Iš tiesų tai nieko nereiškia. Taip įgyji autoritetą tik prieš tos pačios disciplinos mėgėjus ar dalyvius. Tave gerbia. Na, ar keikia, ar gerbia, visaip būna. Lietuvoje automobilių sportas yra per mažai matomas ir juo per mažai domisi, kad galėtum jaustis žvaigžde. Tikrai nereikia gintis fotografų einant į parduotuvę. Žodžiu, galima paprastai su manimi pabendrauti.

Julius Skirmantas
Julius Skirmantas

– Kokie jūsų tolesni su lenktynėmis susiję planai?

– Išlieka tokie patys. Važiuoti Lietuvos čempionate. Galbūt pavyks sudalyvauti ir ilgų distancijų čempionate. Taip pat 1000 kilometrų lenktynėse.

O svajonė – išeiti į platesnius vandenis. Dar kol kas nežinau, kaip tai pasieksiu, bet mano platesni vandenys turbūt pradžioje būtų Vokietija. Ten išvyko Mantas Mikuckas. Man jo pavyzdys labai patinka ir labai norėčiau eiti paskui jį. Didelių planų kol kas neturiu.

Tuo labiau, atsiradus šeimai, reikia skaičiuoti laiką. Reikia skirti laiko šeimai ir stengtis dėl jos gerovės.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tik prenumeratoriams

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

18:38
01:51
01:10

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas
Parašykite atsiliepimą apie Gazas