- Kodėl susidomėjai būtent „driftu“?
- Išėjo taip, kad būdama su savo draugu Ervinu Arnaszusu kiekvieną savaitgalį matydavau tik treniruotes, padangas, reikėjo pakrauti ir iškrauti įrangą, apskritai – dirbti. Toks laisvalaikio praleidimas man būdavo pats geriausias, nes aš fiziškai išsikraudavau. Aišku, namo grįždavau pavargusi, bet išėjus į darbą jausdavau, kad išties esu pailėjusi, o savaitgalis buvo labai geras. Paprastomis dienomis laiką po darbo taip pat leisdavau garaže, padėdavau draugui tvarkyti automobilį, su kuriuo iš pradžių jis turėjo itin daug problemų.
- O kada supratai, kad ir pati nori sėstis prie vairo? Ar daug laiko praleidai keleivio sėdynėje šalia draugo?
- Aš žiūrėdavau, kaip jis važiuoja, bet galvojau, kad pati niekuomet nesugebėsiu. Iš pradžių man buvo tikrai baisu, atrodė, kad viskas labai greitai vyksta, veiksmus vairuotojas atlieka labai staigiai. Rankinio stabdžio aš taip pat bijojau ir apskritai, nesupratau, kaip visa taip veikia. Visgi aš labai norėjau įrodyti, kad moterys moka ne tik važiuoti 60 km/h greičiu. Ir dabar, po straipsniais apie būsimą mano pasirodymą čempionate skaičiau komentarus, tokius kaip „Ką ta boba čia veikia? Sudaužys automobilį į pirmą stulpą“.
- Ar kyla nuogąstavimų dėl galimų neigiamų publikos komentarų tavo atžvilgiu po pasirodymo Kačerginėje?
- Aš nesu pirma mergina, kuri imasi šio sporto Lietuvoje. Kalbant apie oficialų renginį – taip, tačiau važiuoti merginos mėgino iš anksčiau. Manau, kad toms, kurios į šį sportą ateis po manęs, bus lengviau. Nebebus tokio ažiotažo, koks kilo paskelbus apie mano dalyvavimą čempionate. Draugai man iš karto patarė neskaityti komentarų internete, dėl to tiesiog blogai jausčiausi ir tiek. Feisbuke atsiliepimų taip pat buvo įvairių, kai kurios merginos galbūt rašo neigiamai dėl pavydo, kitos priešingai – palaiko.
- Kokie yra tavo hobiai, neskaitant technikos ruošimo ir „drifto“ treniruočių?
- Situacija su hobiais mano atveju yra kiek neįprasta. Šiaip aš nemėgstu visų tų moteriškų užsiėmimų, kadangi visą laiką vaikystėje leisdavau su berniukais. Mokykloje taip pat turėjau tik vieną draugę, nes paprasčiausiai nesutardavau su mergaitėmis. Kuomet paaugę jos pradėjo kalbėtis apie nagus ir drabužius, manęs tai visiškai nedomino. Nuo mažų dienų esu įpratusi laiką leisti garaže. Iš pradžių tai darydavau su broliu, kuris turėjo „pirmukus“, taigi krapštydavome juos.
- Kam turi būti pasiruošusios merginos, kurios nori imtis šio sporto?
- Labai reikia palaikymo, nes kad ir kokia užsispyrusi būtum, kuomet nėra paramos, o ne viskas tau ir sekasi, galiausiai viskas žlunga. Mano tėvai iki šiol tam nepritaria, jie tam priešinasi turbūt ir dėl to, kad mato, jog visas lėšas investuoju į automobilį. Gerai, kad abu su draugu esame tokie entuziastai, būtų blogai, jei vienas skirtų tam visą laiką ir pinigus, o kitas tuo metu užsiimtų skirtinga veikla. Būtų labai sunku. Vienintelis mano patarimas merginoms, kurios nori tuo užsiimti – neklausyti, ką šneka kiti, o daryti tai, kas joms atrodo tinkama.
