Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mantas Mikuckas: „Greitam vairuotojui greito automobilio nereikia“

Mantas Mikuckas
Asmeninio archyvo nuotr. / Mantas Mikuckas
Šaltinis: Keturi ratai
1
A A

Mantas Mikuckas geriau žinomas kaip talentingas interneto verslininkas, nei kaip lenktynininkas. Tačiau laisvalaikiu vilnietis studijuoja lenktynių meną.

Vieno sėkmingiausių Lietuvos startuolių, drabužių mainų puslapio „Vinted“ vykdomasis direktorius Mantas Mikuckas pastaruosius porą metų laisvalaikį skiria lenktynėms. Progresas stebina: 2014-aisiais pergalingai debiutavo „Autoplius Fast Lap“ lenktynių serijoje, o pernai ne ką mažiau sėkmingai varžėsi Estijos ir Suomijos „BMW 325 Cup“ monotipų čempionate. Ten, kur visi važiuoja vienodais automobiliais ir gerą rezultatą gali pasiekti tik vairuotojas dėl savo meistriškumo.

Jaunas verslininkas pasakojo, kad automobiliai jį žavi nuo pat vaikystės, vairavimas visada buvo didžiausias gyvenimo malonumas, tačiau savęs niekada nematė lenktynininko kailyje. Tuo įsitikino tik gavęs vairuotojo pažymėjimą ir išvažiavęs į slalomą. „Išverčiau daug kūgelių, parodžiau prastą rezultatą, pamaniau, kad tai – ne man“, – prisipažino.

Giedriaus Matulaičio nuotr./Jono Dereškevičiaus paskaita „Wolf School“ lenktynininkų akademijoje
Giedriaus Matulaičio nuotr./Jono Dereškevičiaus paskaita „Wolf School“ lenktynininkų akademijoje

Tačiau viskas apsivertė prieš šešerius metus, kai automobilių entuziastui draugė gimtadienio proga padovanojo pamoką pas Joną Dereškevičių. Ten jis išbandė lenktynių simuliatorių. Juokiasi, kad virtualioje trasoje grybavo, bet po pirmosios pamokos iš trenerio išgirdo įkvepiančią frazę: „Žinai, tu turi talentą. Tai sakau ne šiaip norėdamas pagirti, bet matau tavyje talentą lenktyniauti.“

Po šių žodžių Mantas su dideliu entuziazmu nusipirko pirmąjį lenktyninį automobilį, E30 kėbulą turintį BMW. Su saugos lankais, ruoštą šoniniam slydimui. „Išvažiavau į Kačerginę pasivažinėti. Iš automobilio išlipau jausdamas baimę, bet ne malonumą“, – prisimena.

Talentas buvo prislopintas ketveriems metams, kol subrendo suvokimas, kad slystantis, nervingas automobilis skirtas šoniniam slydimui, ne žiedinėms lenktynėms. Davė pralėkti pažįstamam lenktynininkui, šis pripažino, kad mašina nevaldoma. Perreguliavus pakabą vaikinas pradėjo jausti vairavimo malonumą.

Netrukus persėdo į visais ratais varomą „Mitsubishi Lancer EVO VIII“. „Jis sužavėjo, trasoje nenorėjo manęs nužudyti, klusniai vykdė mano komandas, aš nebijojau važiuoti agresyviai. Juk iki tol vairavau tik galu varomus automobilius“, – euforiją prisimena pašnekovas.

Taigi 2014-aisiais jis startavo „Autoplius Fast Lap“ lenktynių laikui serijoje, „Street“ klasėje, kurioje po keturių etapų iškovojo čempiono titulą. Lentynas puošia begalė taurių, iškovotų greituminiuose slalomuose. Mantas prisipažįsta automobilių sportui skyręs beveik visus savaitgalius, per metus varžyboms ir treniruotėms sudeginęs apie 40 komplektų padangų. „Nusprendžiau investuoti į padangas ir treniruotes. Aš nenoriu turėti vieno greito automobilio. Aš noriu būti greitas pats su bet kokiu automobiliu“, – užsiminė.

Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Mikuckas
Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Mikuckas

– Mantai, kaip gimė idėja lenktyniauti Estijoje?

– „BMW 325 Cup“ man pasiūlė „Autoplius Fast Lap“ organizatorius Giedrius Čenkus. Sako: visi ten lenktyniauja su identiškais automobiliais. Man tai pasirodė įdomu. Pasidomėjau lenktynėmis, pasižiūrėjau kovų vaizdo įrašus internete – patiko. Nusprendžiau lenktyniauti ir ilgai negalvojęs išlėkiau į Estiją pirkti automobilio.

– Pats konstruoti neplanavote?

– Buvo tokių minčių, tačiau po konsultacijų su specialistais jos dingo. Daryti automobilį pačiam būtų išties brangu ir pareikalautų begalės laiko, kuris man taip pat labai brangus. Lenktyniauti nusprendžiau trys savaitės prieš pirmąjį etapą. Konkurencingą automobilį būčiau susikonstravęs tik metų pabaigoje, taigi prarasčiau visą sezoną.

Yra devynių lapų techninis reglamentas, kuris prasideda sakiniu „Viskas, kas čia nepaminėta, griežtai draudžiama.“

Suradau parduodamą geros būklės automobilį. Už jį šiek tiek permokėjau, tačiau tik todėl, kad jis buvo visiškai paruoštas lenktynėms. Lyg tame posakyje: sėdi ir važiuoji.

– Taigi su automobilio nieko nepribursi – visi identiški?

– Tikrai taip. Yra devynių lapų techninis reglamentas, kuris prasideda sakiniu „Viskas, kas čia nepaminėta, griežtai draudžiama.“ Nieko nesugalvosi, nes viskas draudžiama, o kas leidžiama reglamente, tą visi žino. Net padangos visiems vienodos – vidutinio mišinio „Yokohama Advan A048“ Semi-slick. Siauros, vos 205 mm pločio, taigi trasoje tenka paslydinėti, jos labai greit perkaista ir dyla. Žodžiu, labai smagu. O automobilyje galima reguliuoti tik pakabos suvedimą, padangų slėgį ir padangos kietumą.

– Kaip atrodo pačios lenktynės?

– Lenktynių savaitgalis susideda iš dviejų kvalifikacijų, dviejų lenktynių po 13 ratų, ir galiausiai vienų, 45 minutes trunkančių ištvermės varžybų. Visam savaitgaliui gauni tik keturias naujas padangas ir gali pasiimti dvi naudotas iš ankstesnių varžybų.

– To užtenka?

– Neužtenka. Turi daug galvoti, kurti strategijas. Negali sukti ratų kvalifikacijoje – apvažiuoji vieną ar du greitus ratus ir stoji. Nepavyksta važiuoti greitai – vis vien stoji, taupai padangas. Geras rezultatas kvalifikacijoje bus bevertis, jie varžybose padangos ant kelio nenulaikys.

Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Mikuckas
Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Mikuckas

– Grįžkime prie jūsų. Pirmame etape startavote neturėdamas jokios lenktynių patirties, iš pasivažinėjimo laikui trasose peršokote į lenktynes.

– Taip, peršokimas buvo žiaurus. Grįžau prie galu varomo automobilio vairo, reikėjo dviejų dienų treniruočių, kad persiversčiau per save ir galėčiau važiuoti greitai.

Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Mikuckas
Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Mikuckas

Tada manęs laukė pirmas lenktynių startas gyvenime. Iki tol niekada nebuvau važiavęs sraute. Niekada. Labai norėjau startuoti iš galo, maniau, nėra čia ko kitiems trukdyti. Bet kvalifikacijoje nepersistengdamas parodžiau 6 laiką. Turėjau startuoti iš vidurio, tarp 13 dalyvių. Tai blogiausia galima pozicija, nes antra pusė neturi ko prarasti, tad agresyviai braunasi į priekį. Viduryje vyksta bulių kautynės.

Bet dėl iš jaudulio pražiopsoto starto į pirmą posūkį įvažiavau būdamas paskutinis. Tai buvo labai gerai: proga pradėti koncentruotis į greitą važiavimą, vytis kitus ir bandyti pasinaudoti jų klaidomis. Dėl šios strategijos, kitų dalyvių padarytų klaidų grįžau į vidurį, pirmąsias varžybas savo gyvenime baigiau 7-as. Antrose varžybose taip pat startavau iš vidurio, 5-os pozicijos, ten ir likau. Porą pozicijų praradau, vėliau jas atsikovojau.

– Kokia kova vyksta tarp identiškų automobilių?

Labai arši, gausu kontaktų. Ten neaiški riba tarp sporto ir ne sporto. Jeigu posūkyje esi iki pusės įlindęs į vidinę trajektoriją, dar nereiškia, kad iškovojai poziciją ir tave praleis į priekį. Tai reiškia, kad jei norėsi važiuoti toliau, važiuosi žole. Bet jei vieną kartą aplamdysi kam šoną, tai kitą kartą jis galbūt tave atsimins ir pamanys, kad šitas nesileis stumdomas. Automobiliai pigūs. Kėbulo detalės pigios. Niekam jų negaila.

Mane, apsiskaičiusį, įvairios lenktynių teorijos šokiravo. Tenka stabdyti paskutinę akimirką, nes niekas tavęs neįleidžia. Tada pradedi planuoti lenkimus, kurie varžovui nesuteikia jokių vilčių apsiginti.

Vienintelis dalykas, kaip galėjau išlikti konkurencingas, tai lenkti gerokai vėliau stabdydamas, agresyviai pulti posūkiuose

Pasirinkau įdomią strategiją tausoti padangas, neperkaitinti jų, bet pastoviai baksnoti į galą. Fizinio kontakto nėra, bet demonstratyviai rodau, kad lyg ir bandau lįsti, nors iš tiesų to neplanuoju, nebandau. Tai varžovus išveda iš pusiausvyros, jie pradeda agresyviai gintis, perkaitina padangas. Po kelių ratų gali susiplanuoti, kuriame posūkyje jį lenksi ir turi geresnį įvažiavimą ir išvažiavimą, tavo padangos laikys automobilį trasoje, o jo – ne.

Antrą lenktynių etapą pernai Suomijoje praleidau, nusprendžiau pasitreniruoti ir kvalifikuotis aukštesnėse pozicijose. Trečiame etape kvalifikacijose parodžiau antrą ir trečią laikus, varžybose – trečią ir penktą. Estai sveikino mane.

Bet dar galima tobulėti. Štai paskutinėse varžybose teko važiuoti paskui praėjusių metų čempioną. Jo automobilis buvo pažeistas, neturėjo tiek daug greičio. Mėgavausi tomis akimirkomis, kaip meistriškai jis nuo manęs gynėsi. Man nebuvo jokio sportinio pykčio greičiau jį aplenkti, man buvo gražu žiūrėti, kaip jis dėlioja strategiją, kad aš negalėčiau pralįsti į priekį. Į jį žiūrėjau kaip į savo mokytoją.

– Dalyvavote „Autoplius Fast Lap“ etape, „Wolf Race“ lenktynėse. Kokie skirtumai, palyginti su estiškomis monotipų lenktynėmis?

– Ten važiavau tiesiog kaupti lenktynių patirties. Skirtumas labai didelis. Kadangi važiavau su bene sunkiausiu ir silpniausiu automobiliu grupėje, mano strategija buvo važiuoti agresyviai, bet nepažeidžiant sportinio principo. Buvo akivaizdu, kad dalyviai bijo agresyvesnio vairavimo stiliaus, kuris įprastas „BMW 325 Cup“. Vienintelis dalykas, kaip galėjau išlikti konkurencingas, tai lenkti gerokai vėliau stabdydamas, agresyviai pulti posūkiuose.

„Autoplius Fast Lap“ dalyviai saugo savo techniką. Ir stilius skiriasi, o patys automobiliai pasiekia labai skirtingą galią. Bet tai normalu, tai du labai skirtingi formatai, abu turi žavesio. „Fast Lap“ siūlo greičiausią ir paprasčiausią kelią išbandyti save automobilių sporte. Būtent jie ir užkrėtė mane šia liga.

Keturi ratai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas