Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 sausio 6d. 08:02

Motociklininkės dienoraštis: kelionė į Dakarą ir klastingi Peru keliai

Balys Bardauskas
Komandos nuotr. / Balys Bardauskas
Prisipažinsiu: sekti šiemetinį Dakaro ralį motociklu sugalvojau paskutinę minutę. Viešėdama Arekipoje, Peru, ir planuodama sekančią kelionės dalį (Bolivija? Čilė? Atgal į Ekvadorą?), staiga susivokiau, jog esu pačioje Dakaro širdyje: Arekipoje šiemet bus poilsio diena.

Visos naujienos apie Dakarą (spauskite čia)

Pasidomėjusi maršrutu, supratau, jog visata tikrų tikriausiai siunčią man žinią – visas Dakaro ralis šiemet bus Peru, taigi jokių pasienių, jokių popierizmų. Dar daugiau: maršrutas eis per Pisco, San Juan de Marcona, Puerto Lomas, Chala, Arekipą, o juk visus šiuos miestelius esu motociklu išmaišiusi dar prieš keletą metų. Pažįstama – kone sava – teritorija.

Idėja virto planu: seksiu Dakaro ralį motociklu!

Vizos ir avarijos

Nuspręsti sunku nebuvo, tačiau įgyvendinti, žinojau, bus sunkiau. Visų pirma reikėjo susitvarkyti Peru dokumentus: mano viza ir motociklo importo dokumentai baigėsi galioti sausio 24 dieną, o aš planavau šalyje pabūti ilgiau. Po ilgų diskusijų su migracijos ir muitinės pareigūnais Arekipoje supratau – lengviausias būdas prasitęsti vizą ir motociklo importą – sulakstyti iki Čilės, kirsti sieną ir grįžti atgal. Taip gaučiau naujus dokumentus ir nebereikėtų pergyventi, kad viza pasibaigs.

Komandos nuotr./Balys Bardauskas
Komandos nuotr./Balys Bardauskas

Nuo Arekipos iki Arikos Čilėje – vos virš 400 kilometrų, tačiau į pietus lekiantis Panamerikanos kelias čia vingiuoja per tuštut tuštutėlę Atakamos dykumą. Didžiulės kopos, vingiai kalnuose, nepakeliamas karštis palei Moquegua ir Tacna miestus reiškė, kad nors atstumą įveiksiu per dieną, kelionė pareikalaus ištvermės.

Į vakarą pagaliau įriedėjusi į Tacna – Arica pasienio kontrolės postą, atsikvėpiau lengviau. Pasieniečiai ne tik mikliai sutvarkė Peru išvažiavimo ir Čilės įvažiavimo dokumentus, bet ir paklausė, ar dabar Vilniuje šalta ir palinkėjo laimingų Naujųjų Metų.

Jau įpratau Pietų Amerikoje vis iš naujo aiškinti, kad Lietuva tikrai egzistuoja, jog tai tokia nedidelė šalis Europoje, taip, mes kalbame lietuviškai, ne, nesame Vokietijos, Balkanų arba Rusijos dalis, ne, negeriame vodkos pusryčiams, taip, esame nepriklausomi, – taigi čiliečių linkėjimai Vilniui nustebino itin maloniai.

Pasiekusi Ariką, žavėjausi čiliečių vairavimu. Jokios agresijos, veikiantys (ir naudojami) posūkių signalai, sustojimai praleisti pėsčiuosius. Pasijutau lyg trumpam grįžusi namo.

Praleidusi Naujuosius Arikoje, pasukau atgal pasienio link. Norėjosi kuo greičiau susitvarkyti Peru dokumentus ir pradėti 1 600 kilometrų kelionę link Limos, kad suspėčiau į Dakaro podiumo dieną.

Sausio pirmos rytą pasienis atrodė visiškai apleistas. Čilės muitinininką, „nulūžusį“ savo kėdėje ir gerokai trenkiantį vakarykščiu alumi, teko pažadinti – matyt, pasieniečiai Naujuosius švenčia įspūdingai – tačiau visa pasienio procedūra vyko greitai ir be nesklandumų.

Komandos nuotr./Balys Bardauskas
Komandos nuotr./Balys Bardauskas

„Ar tu lenktyniausi Dakare? Vakar pravažiavo Argentinos lenktynininkai su „Mini“ ir keturračiais“, – krykštavo Peru pasieniečiai. Dakaras čia – šventas žodis.

Nors sausio pirmos pošvenčio požymiai pasienyje atrodė juokingai, kelyje tai netruko tapti pavojingomis situacijomis. Keliaujant link vandenyno, iš priekyje važiuojančio vairuotojo automobilio lango išskrido alaus skardinė.

Tiesa, Peru eismas visuomet būna ganėtinai egzotiškas, tačiau šįkart vairuotojai, rodėsi, tiesiog stengėsi sukelti avariją. Nenuostabu, kad netoli Ilo pamačiau pirmą kraupų tokio vairavimo rezultatą – du apsivertusius, suplotus lyg armonikos automobilius ir jų vairuotojus, gulinčius ant kelio ir policininkų uždengtus plastiko antklodėmis. Tik policija ir gaisrinė, jokios greitosios pagalbos: neišgyveno nei vienas.

Dar už poros valandų – ir vėl avarija, nuo kelio nulėkęs ir apsivertęs automobilis ir mikroautobusas sudaužytu šonu. Šįkart, laimei, vairuotojai ir keleiviai buvo išgabenti greitosios pagalbos automobiliu.

Kiek sukrėsta matytų avarijų, iki Camana miestelio važiavau kur kas lėčiau ir atsargiau, saugodamasi iš priekio atlekiančių automobilių.

Dykumos miražai

Pernakvojusi Camana, nedideliame vietinių perujiečių pamėgtame kurorte prie vandenyno, leidausi link Naskos – miestelio dykumoje, kur prieš penketą metų išmokau vairuoti motociklą ir kur prasidėjo mano kelionė po Pietų Ameriką ant dvejų ratų.

Nuo Camana iki pat Chala mane persekiojo rūkas ir lietus, o tarp Chala ir Puerto Lomas susidūriau su nesibaigiančia smėlio audra Tanakos vietovėje. Čia, pasak ASO padedančių vietinių perujiečių dykumos skautų, Dakaro ralio etapai bus nenuspėjami: Tanakos kopos – itin trikdančios ir klastingos.

Tarp Puerto Lomas ir San Juan de Marcona vėl gavau rūko ir lietaus, o ties Naska pradėjo kepinti negailestinga saulė. Pailsėjusi Naskoje, ryte trumpai paplepėjau su viešbučio šeimininke, kuri sakė, jog keliaus stebėti Dakaro su visa šeima. „Vien tas garsas ir vaizdas, kai pirmi motociklai, o vėliau – automobiliai ir suknvežimiai skrieja per kopas... Tai nenusakoma!“, – žavėjosi ji.

Palikusi saulėtąją Naską už nugaros, patraukiau Ikos link. Ikoje dykumos karštis itin intensyvus, o šiek tiek į šiaurę už Pisco vėl prasidėjo tirštas nuo Ramiojo vandenyno kylantis rūkas.

Bivako magija

Pagaliau pasiekusi Limą, nusprendžiau pirmiausia keliauti tiesiai iki bivako Magdalenoje, nors neturėjau nei leidimų, nei, tiesą sakant, jokio supratimo, ar jau galima apžiūrėti Dakaro automobilius ir motociklus. Sustojusi prie pagrindinio įėjimo sužinojau, jog publikai bivakas bus atviras tik nuo penktadienio, tad jau ketinau dėtis šalmą ir keliauti savo viešbučio link, kai prie manęs pririedėjo Dakaro atributika vilkintis motociklininkas. „Labas!“, – linksmai paspaudė ranką žavioji Dakaro vizija – Balys Bardauskas!

Buvo be galo smagu pagaliau ir vėl išgirsti lietuvių kalbą, pasisveikinti su Baliu ir sutikti visą komandą bei patyrinėti bivuaką iš vidaus. Magdaleną atvykę buvo atvykę dar ne visi lenktynininkai, nors jau buvo vėlu, iš arti pamatyti vis dar dirbančias komandas ir išgirsti variklių gausmą rodėsi tikrų tikriausia magija. Ir, žinoma, malle moto klasė (dabar vadinama „Original by Motul“ – aut. past.), kaip visuomet, atrodė įspūdingiausiai: jokių mechanikų komandų, jokių didelių palapinių. Tik motociklai, viena įrankių dėžė kiekvienam, ir motociklininkai.

Vakare laukė dar vienas fantastiškas siurprizas: vakarienė su 15min ir „iGo2Dakar“ komandomis, kupina entuziazmo, idėjų ir laukimo. Pagaliau imu nujausti, kodėl Dakaras yra Dakaras: raliu čia apsėsti visi, nuo lenktynininkų iki mechanikų, nuo žurnalistų iki tokių ralį sekančių mėgėjų, kaip aš.

Ateinančios trylika dienų, nė neabejoju, bus ypatingos!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

01:18:53
14:40
02:11

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Gazas