Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 9d. 08:38

Motociklininkės dienoraštis: ramybė prieš audrą Dakare

Eglė Gerulaitytė
Asmeninio archyvo nuotr. / Eglė Gerulaitytė

Susiruošusi sekti Dakaro ralį motociklu, visiškai neįsivaizdavau, ko tikėtis. Esu kalbinusi ne vieną motociklininką, kuris keliavo paskui Dakarą, ir visi jie sakė tą patį: bivakas – tai tikrų tikriausia magija.

Visas naujienas apie Dakarą 2019 rasite paspaudę čia

Bivakas – tai nuolatinio variklių gausmo persmelktas, niekada nemiegantis automobilių, sunkvežimių, motociklų ir keturračių miestelis dykumoje, kuriame verda pats intensyviausias gyvenimas. Vis dėlto iki galo nesupratau, ką jie turėjo omenyje, kol pagaliau bivako nepamačiau savo akimis.

Motociklus aš dievinu ne dėl jų variklių, greičio ar techninių bekelės ypatumų, o todėl, jog man du ratai – tai tiesiog laisvė.Tačiau paviešėjus Dakaro bivake, net ir aš, visai technikoje nesusigaudanti motokeliautoja, pradėjau į ralį žiūrėti kitaip.

Bivako viltys ir nuotaikos

Prieš penketą metų, užėjusi į kavinę Arekipoje, už nugaros išgirdau kalbant lietuviškai. Pietų Amerikoje sutikti lietuvius – nedažna patirtis, tad užšnekinau keliautojus. Taip mes susipažinome su Marija Dubickiene, kuri talkina Dakaro „Orignal by Motul“ klasės motociklininkui Baliui Bardauskui.

Taigi vėl netikėtai susitikusios ne kur kitur, o Peru, nusprendėme, jog sekti ralį drauge mums tikrų tikriausiai lemta. Tai Marijos ir Balio dėka aš gavau neįkainojamąjį pakvietimą pamatyti Limos bivaką, įsikūrusį Magdalenos paplūdymyje.

Tiek penktadienį, tiek šeštadienį bivake buvo ganėtinai ramu: lenktynininkai tvarkėsi registracijos ir patikrų dokumentus, o mechanikų komandos dirbo prie motociklų, sunkvežimių ir automobilių. Penktadienį įvirtusi į bivaką su vis dar kelioniniais krepšiais ir paplūdimio šlepetėmis apkrautu savo motociklu, panašu, būsiu pakėlusi lenktynininkams nuotaiką – jie mielai raitė autografus ant mano benzino bako, pozavo nuotraukoms ir leidosi į kalbas.

„Apie Dakarą galvojau jau tiek ilgai, kad dabar pagaliau būti čia, Limos bivake, yra tiesiog surrealus jausmas. Negaliu patikėti, kad tai vyksta, kad tikrai esu čia. Kartu puikiai žinau savo galimybes ir suprantu, kad man didžiausia pergalė bus finišuoti. Stengsiuosi važiuoti saugiai ir mėgautis kiekvinu momentu“, – sakė Nathan‘as Rafferty, JAV motociklininkas iš Jutos, Dakare dalyvaujantis pirmą kartą.

Paul Stewart nuotr./Gyvenimas kelyje
Paul Stewart nuotr./Gyvenimas kelyje

Dar vienas naujokas, Gee Motzkin‘as iš Niujorko, pasakojo, jog prieš metus taip pat keliavo motociklu ir taip pat sekė paskui Dakarą, kaip aš šiemet.

„O dabar pats startuosiu ralyje. Negana to, podiumą atidarys motociklininkai su didžiausiais numeriais, taigi bus taip, jog aš būsiu vienas pirmųjų podiumo lenktynininkų. Jaučiuosi kaip kokia superžvaigždė“, – juokdamasis pasakojo Gee.

„Original by Motul“ klasės motociklininkai taip pat jautėsi pakylėtai. „Dakaras – tai svajonė, ir šiais metais aš pagaliau ja gyvensiu. Man tai – didžiulis iššūkis, garbė ir nepakartojamas jausmas vien būti čia“, – sakė Sara Garcia. Ji ir rusė Anastasija Nifonova šiemet – vienintelės moterys „Original by Motul“ klasėje.

Dakaro intrigos ir draugystės

Nors kalbinant lenktynininkus ir mechanikus neretai pasigirsdavo apkalbų („ar žinojai, kad X neoficialiai vežasi visą komandą padėjėjų?“, „Z niekada nesiteikia savo motociklo apžiūrėti, juolab taisyti pats, ar įsvaizduoji!“), tiek bivake, tiek Las Palmas bazėje, kurioje vyko techninės apžiūros, tvyrojo bendrystės atmosfera.

Lenktynininkai šypsojosi ir spaudė vienas kitam rankas, dalijosi patarimais apie maršrutą ir važiavimo strategijas, Dakaro veteranai mielai bendravo su naujokais. Labiausiai Las Palmas bazėje mane sužavėjo Balys Bardauskas ir Arūnas Gelažninkas, prisėdę ramiam pokalbiui apie ralio kasdienybę.

„Visi mes konkurentai, bet kartu visi žinome, koks Dakaras pavojingas. Natūralu, kad visi esame draugiški, ir ne tik bivake, bet ir trasoje“, – sakė Balys.

„Tiesiog reikia suprasti, kur ir kada būti bičiuliais, o kada kovoti“, – pridūrė Arūnas.

Šeštadienio vakarą Las Palmas tvyrojo ramios nuotaikos: visi dalyviai jautė palengvėjimą, pagaliau sutvarkius visus popierius bei apžiūras.

„Labai jaudinausi, kad man bus neleista startuoti dėl kokios nors kvailos smulkmenos dokumentacijoje, kokio trūkstamo popieriaus ar panašiai. Dabar, kai visa tai jau už nugaros, jaučiuosi kur kas geriau. Galėčiau startuoti kad ir dabar!“, – sakė Nathan’as Rafferty.

Podiumo fiesta

Išaušus sekmadienio rytui, Limos bivaką gulte apgulė vietiniai perujiečiai bei keliautojai. Podiumo diena – tai didžiulė šventė žiūrovams, ir jau nuo ryto bivaką tirštai supo žmonės.

Stebėti vienas po kito į podiumą užvažiuojančius motociklininkus ir išvysti ne vieną, bet net dvi Lietuvos vėliavas motociklų podiume buvo tikrų tikriausia šventė ir man.

„Lietuva, matai? Vienas „Original by Motul“ ir vienas pagrindinės kategorijos motociklininkas! Ha!“, – krykštavau šalia stovinčiam australui, kuris, sprendžiant iš veido išraiškos, apie Lietuvą girdėjo pirmą kartą, tačiau tikiuosi, jog dabar bent jau susiras mus žemėlapyje.

Šypsenos nuo ausies iki ausies puošė visus lenktynininkus. Anastasija Nifonova, antrąkart Dakare dalyvaujanti „Original by Motul“ klasės motociklininkė ir dviejų vaikų mama, neslėpė ir susijaudinimo ašarų, o perujietė Gianna Velarde Sumary buvo sutikta griaudėjančiais minios plojimais.

Psibaigus podiumui, Limos bivakas ėmė tuštėti. Lenktynininkai iškeliavo ilsėtis prieš starto dieną, ir bivakas, toks verdantis gyvenimu įprastomis dienomis, pagaliau šiek tiek pritilo.

Tačiau tai – tyla prieš audrą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:36
24:16
02:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie Gazas