Šiais metais nugalėti jis sieks su rimta komanda – „Balpol-15min powered by Oktanas Racing“. Pergalės šiose lenktynėse skonį žinantys Nemunas ir Nerijus Dagiliai kartu su R.Kupčiku 1000 km lenktynėse vairuos „Porsche Carrera 911 997 GT3“ automobilį. Likus mėnesiui iki lenktynių, Robertas, dirbantis Lietuvos „Porsche“ atstovybės serviso vadovu, pasidalijo mintimis apie artėjantį iššūkį, kodėl važiuoti sausoje trasoje yra nuobodu ir kodėl jam patinka „Porsche“ automobiliai.
– Robertai, esate laimėjęs daugelyje lenktynių, tačiau „Eneos 1000 km“ – nė karto, nors kelis kartus lipote ant antro ar trečio podiumo laiptelio. Ko pritrūkdavo?
– Sunku pasakyti, ko pritrūkdavo anksčiau. Gal šiek tiek nesisekdavo sudarant taktiką, atsirasdavo techninių problemų.
Kita vertus, važiuoju ne su ta mintimi. Aišku, laimėti norisi, kaip ir visiems, bet man lenktyniauti yra tiesiog malonumas. Važiuojame linksmai praleisti laiką.
Visas komandas, kurioms iki šiol atstovaudavau, rinkdavausi ne tik dėl jų galimybių laimėti, bet dėl narių. Man svarbi gera nuotaika ir atmosfera komandoje.
– Lenktyniavote pačiais įvairiausiais automobiliais. Ar teisingas yra posakis, kad „Porsche“ automobilius lenktynėse vairuojantys sportininkai nebegali greitai važiuoti kitomis mašinomis, nes „Porsche“ valdymas yra visiškai kitoks?
– Aš girdėjau šiek tiek kitaip: „Jeigu moki vairuoti „Porsche“, tai moki vairuoti bet kokį automobilį“. Iš esmės jo valdymas yra visiškai kitoks.
Jeigu BMW dar galima lyginti su kitais automobiliais, tai „Porsche“ yra unikalus.
Neseniai turėjau smagią diskusiją su vienu lenktynininku, taip pat 1000 km lenktynių dalyviu. Lyginome BMW ir „Porsche“. Jeigu BMW dar galima lyginti su kitais automobiliais, tai „Porsche“ yra unikalus. Kai gale variklis, tai pojūtis vairuojant yra visiškai kitoks. Jeigu vairuoji taisyklingai, tai nėra taip sudėtinga jį valdyti. Jeigu vairuoji netaisyklingai, tai automatiškai pradedi galvoti, kad jis nevaldomas.
Kai gale variklis, per greit atvažiavus į posūkį, atrodo, kad jis paprasčiausiai „nesuka“. Tada keikiesi, ko čia „nesuka tas priekis“, gal blogai sureguliuotas automobilis, tačiau viskas gali būti gerai. Tiesiog važiavimo stilius vairuojant „Porsche“ turi būti visiškai kitoks.
Automobilio priekyje svorio nėra, tad pradėti stabdyti reikia gerokai vėliau nei vairuojant kitus automobilius. Reikia „įstabdyti“ į patį posūkį, taip apkraunant priekinę ašį. Tuo ir geras „Porsche“ – gali išnaudoti tai, kad gali vėliau stabdyti ir tą daryti jau sukdamas į posūkį, kai kiti lenktynininkai seniai baigė stabdyti tiesiojoje ir tik pradeda posūkio manevrą.
Išloši nemažai stabdymo zonoje, o po to gali pradėti anksčiau greitėti – kadangi variklis užpakalyje, ratai labai platūs, svorio ten daug, tad galinės ašies „nenuplėšia“ per daug nuspaudus akceleratorių.
Laimi nemažai tiek stabdyme, tiek greitėjime – tuo šis automobilis ir yra ypatingas. Nors valdyti jį sudėtinga – sunku atprasti nuo kitų automobilių ir elgtis visiškai kitaip. Atrodo, kad stabdyti reikia pradėti čia, o iš tikro stabdyti reikia gerokai vėliau ir baigti tą daryti tik įvažiavus į posūkį. Kai tuos dalykus moki, kiti automobiliai pasidaro tikrai paprastai valdomi.
– Tačiau sakyti, kad, pvz., „Porsche“ dėl šių niuansų yra geriausias automobilis žiedinėse lenktynėse, turbūt negalima? Juk ir kiti automobiliai, pavyzdžiui, BMW, turi kitų privalumų?
– Taip, yra tam tikrų niuansų. Aš nieko neturiu prieš BMW – aš pats kasdien vairuoju BMW, kadangi negaliu sau leisti „Porsche“.
Išnaudojant visas gerąsias „Porsche“ savybes, juo galima važiuoti greičiau.
BMW turi žiauriai gerą pasukamumą. Į posūkį įlėkti gali bet kokiu greičiu, mašina vis tiek pasuks. Vienas niuansas – labai lengva užpakalinė ašis, tad jeigu akceleratoriaus per daug, ją gali „nunešti“.
Nėra taip, kad „čia yra gerai“, o „čia yra blogai“. Tiesiog kitoks skirtingų automobilių valdymas. Tačiau išnaudojant visas gerąsias „Porsche“ savybes, juo galima važiuoti greičiau.
– Pereikim prie važiavimo. Ką pats mėgstate labiau – važiavimą sausa ar šlapia danga?
– Mėgstu labiau šlapią dangą. Per lietų prasideda interpretacijos. Man kartais pasidaro nuobodu važiuoti taip pat – kai sausa, yra vieno milimetro tikslumu apskaičiuota trajektorija ir turi tiesiog važiuoti ja, „štampuoti“ ratus ir tas ilgainiui pasidaro nuobodu.
Kai lyja, keičiasi danga – vienur daugiau vandens, kitur mažiau. Keičiasi trajektorija, turi visada ieškoti mažiau slidžios dangos. Žinau daug vairuotojų, kuriems lietus nepatinka. O man nėra skirtumo, kokia danga važiuoti, tad turiu šiokį tokį pranašumą.
– Kam teikiate pirmenybę – ilgų distancijų lenktynėms ar trumpoms varžyboms?
– Trumpoms, vienareikšmiškai. Kova vyksta trumpą laiką, bet labai arši, ir ten yra visas įdomumas. Ilgų distancijų lenktynėse labai daug dalykų dalyvauja – taktika, kiti vairuotojai. Gali kažkas kitas padaryti klaidą, dėl kurios lenktynės baigsis. Kai klaidą padarai pats, važiuodamas vienas, gali kaltinti tik save.
Man geriausia tada, kai sėdžiu prie vairo ir pamirštu visas komandines taktikas kaip degalų papildymą, vairuotojų ar ratų keitimą.
Ilgų distancijų lenktynėse reikia ilgą laiką turėti tą pačią komandą, su kuria būtum gerai pažįstamas. Netgi žmonių pasikeitimas komandoje lemia rezultatus. Čia labai daug veiksnių, o aš mėgstu atsiduoti tik vairavimui. Man geriausia tada, kai sėdžiu prie vairo ir pamirštu visas komandines taktikas kaip degalų papildymą, vairuotojų ar ratų keitimą ir t.t.
– 1000 km lenktynėse prieš kelerius metus dalyvavote dvejose komandose, vienose varžybose vairavote „Honda Civic“ ir BMW 3 – labai skirtingus automobilius. Kaip pavyksta taip greitai adaptuotis persėdant iš vienos mašinos į kitą?
– Sunku pasakyti. Atsisėdi ir persiorientuoji. Gal tai ateina su patirtimi – moki tiek su vienu, tiek su kitu automobiliu važiuoti ir gali greitai adaptuotis nuo priekiniais ratais iki užpakaliniais ratais varomos mašinos. Žinoma, reikia šiek tiek laiko viską perprasti, tačiau keli ratai ir adaptuojiesi.
– Dažnai treniruojatės?
– Šiaip, net ir nežinau. Nelabai dažnai – paprastai prieš varžybas organizuojame treniruotes ir tiek. Kartais su draugais nuvažiuojame, prasukame trasoje kelis ratus, tai net nežinau, ar čia galima vadinti treniruote, kur važiuoji be kombinezono, tik šalmą užsimovęs.
Kartais važiuoju visada, kai tik turiu laisvo laiko, ir lenktynėse dalyvauju.
– Dažnai tenka girdėti nuomones, kad iš Vilniaus pasitreniruoti geriau važiuoti 500 km į Pernu, negu 100 km – iki Kačerginės, nes automobilio dėvėjimasis ir klaidų kaina Estijoje kur kas mažesnės. Kaip manote?
– Iš esmės sutinku. Kaip gaila bebūtų, Kačerginės trasa šių laikų automobiliams yra per bloga. Kai lenktyniavo žiguliai ir volgos, jų išvystomu greičiu važiuojant trasa yra gana gera. Tačiau automobiliams greitėjant, per nelygumus jie šokinėja į orą – gali ir automobilį sulaužyti, ir pats susižaloti.
Dėl saugumo nematau jokios tragedijos. Važiuoja žmonės ir „Nurburgring Nordschleife“ trasoje, kur atitvarai dar arčiau nei „Nemuno žiede“ ir nėra jokios progos pasitaisyti padarius klaidą. Nemanau, kad Kačerginės trasa nesaugi – juk vykdavo lenktynės ir miesto gatvėse, kur arti bortai, garažai ir kiti pastatai. Ji tiesiog nelygi ir būtina restauruoti asfaltą.
Kaip tik prieš savaitę buvome Estijoje pasitreniruoti. Taip, tai yra nauja, lygi trasa, ir ten galima rizikuoti bei reguliuoti automobilį. Jeigu ir išlėksi, nieko automobiliui neatsitiks – ką jau bešnekėti apie žmogaus gyvybę. Todėl tuos 500 km į vieną pusę nuvažiuoti kartais labai apsimoka vien tam, kad lenktynininkas įgautų įgūdžių.
– Esate bandęs jėgas šoninio slydimo varžybose. „Neužkabino“?
– Mane „užkabina“ bet koks automobilių sportas, tačiau reikia turėti galimybes. Negali daryti visko. „Driftui“ reikia vienokios technikos, žiedinėse lenktynėse kitokios, ralyje – dar kitokios. Visko turėti negali ir viskam nepasiruoši – arba darai vieną, arba kitą.
Ralį pabandyti irgi norėčiau, kodėl ne? Tik tiek, kad nenorėčiau važiuoti su golfu, o pretenduoti į „Top 10“, bet tam jau reikia geriausios technikos.
Aš vadovaujuosi tuo, kad svarbu dalyvauti, bet yra noras dalyvauti su gera technika. Aš galiu aikštelėje papilti vandens ir paslidinėti savo automobiliu, bet niekada negausi tiek malonumo, kiek slysdamas dideliu greičiu, vairuodamas gerą mašiną.
– Mėgstate ir motociklus – dalyvaujate kroso varžybose?
– Kartais dalyvauju, žinoma, mėgėjų klasėse. Tokiame amžiuje tikrai nepradėsi profesionaliai sportuoti. Tikrai nepradėsiu savęs apgaudinėti ir bandyti įrodyti, kad aš galiu būti toks pat greitas motokrose.
Tai įdomu – nuvažiuoji į treniruotę, apsuki kelis ratus ir po jų pavargsti, nes negali leisti sau važinėti dažnai ir neturi sportinės formos. Tačiau kai ruošiuosi „Eneos 1000 km“ lenktynėms, motokrose kelias savaites jau nevažiuoju – susilaužius ranką ar kitaip susižeidus, nespėčiau išgyti.
– Varžybose kovojama arba dėl bendros įskaitos nugalėtojo, arba dėl klasės nugalėtojo titulo. Kartais mažose klasėse vyksta netgi aršesnė konkurencija nei kovojant dėl bendros įskaitos – kur kovoti pats mėgstate labiau?
– Faktas, kad dėl bendros įskaitos. Dažnai būna, kad pirmą nuo antro skiria ratas ar du, tada ne tiek įdomu, tačiau pastaraisiais metais pirmi du ar trys lenktynininkai baigia varžybas tame pačiame rate.
Savotiškai įdomu ir ten, ir ten. Sausio mėnesį važiavau 24 valandų lenktynėse Dubajuje su „Volkswagen Golf“. Buvo labai įdomu, kadangi visada konkuravome dėl 1–2 vietos savo klasėje – matydavome, koks poelgis mus sulėtindavo, ir ką padarę konkurentus pavydavome.
Važiuoti įdomu visur. Tik kas pernai 1000 km lenktynėse laimėjo bendroje įskaitoje 4–5 vietas ar kas nugalėjo kurioje klasėje, turbūt net tu nepasakysi dabar. Visi prisimena tik pirmos vietos laimėtoją.
Svarbiausia, kad būtų kova, kad gautum malonumą. Šiemet vairuosiu „Porsche“, nes važiavimas šiuo automobiliu man teikia didelį malonumą. Atsiprašiau savo praėjusių metų komandos, kad nevažiuosiu su jais, nors labai gerai sutarėme ir jie norėjo, kad važiuočiau kartu ir šiemet.
– Psichologinis pasiruošimas yra svarbus bet kokiame sporte, autosportas – ne išimtis. Ar būna taip, kad treniruotėse lenktynininkas važiuoja kur kas greičiau nei varžybose?
– Būna, žinau kelis tokius lenktynininkus, kurie ir treniruotėse mane aplenkia. Bet lenktynėse viskas susidėlioja kitaip. Jie gal neturi tos kovos gyslelės.
Lenktynėse turi mąstyti kelis žingsnius į priekį, galvoti ne tik už save, bet ir ką darys kiti – kaip pasielgtum pats konkurento vietoje.
Kovoti lenktynėse ir parodyti gerą laiką treniruotėje yra labai skirtingi dalykai.
Kovoti yra sudėtingas dalykas. Gal galima to išmokti, o gal reikia turėti savyje, nežinau. Treniruotėje žmogus gali susikoncentruoti, nekreipti dėmesio į aplinkybes ir pravažiuoti vieną greitą ratą.
Lenktynėse turi mąstyti kelis žingsnius į priekį, galvoti ne tik už save, bet ir ką darys kiti – kaip pasielgtum pats konkurento vietoje. Darai greitas išvadas, turi greitai apdoroti visą informaciją ir pagal tas išvadas elgtis pats.
O jeigu neatspėjai ir konkurentas pasielgė priešingai, nei tu galvojai? Čia ir yra visas žaidimas, visas įdomumas, ko, pavyzdžiui, nėra ralyje.
Galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis su ralistais, kurie sakys, kad „žiedas“ yra neįdomus, o ralis yra gerai. Savotiškas malonumas yra ir ten.
Mano nuomone, reikia paragauti tos tikros kovos: ne kvalifikaciją važiuoti yra malonumas, ne treniruotėse, o lenktynėse, kur kovoji su panašaus pajėgumo konkurentais, kai turi sugalvoti kažką pranašesnio už konkurentus ir juos aplenkti.
Žmogus, kuris gali tik greitai pravažiuoti kvalifikacijoje, niekada nepasieks aukštų rezultatų lenktynėse.
– O „Autoplius Fast Lap“ lenktynės, kur kovojama dėl greičiausio vieno rato įveikimo laiko, jums įdomios?
Tų lenktynių esmė, kiek suprantu, ir yra tokia – praleisti savaitgalį kartu, „pasimatuoti“ lenktynių trasoje ir pasilinksminti.
– Man prie širdies viena iš „Autoplius Fast Lap“ dalių – „Wolf Race“ lenktynės, kur kovojama dėl pozicijų.
„Time Attack“ žiūrovui yra visiškai neįdomu, nebent mano koks draugas važiuoja ir aš labai sergu už jį. Net nežinau, kaip tokį formatą reikėtų žiūrėti. Bet dalyvauti savo malonumui, atvažiuoti su draugais ir išsikepti šašlykų yra labai smagu. Tų lenktynių esmė, kiek suprantu, ir yra tokia – praleisti savaitgalį kartu, „pasimatuoti“ lenktynių trasoje ir pasilinksminti.
Bet dėl greičiausio rato įveikimo... Juk tu ir taip žinai, kokiu laiku gali įveikti vieną ratą. Tu tą žinai jau prieš lenktynes. Tikrai ne vieną ratą esi pravažiavęs „Nemuno žiede“ ir jeigu važiuoji per 1 min. 22 sek., tai tokį patį laiką parodysi ir „Autoplius Fast Lap“. Na, gal įvyks stebuklas ir dvi dešimtąsias sekundės dalis „atkirpsi“, bet jeigu tavo konkurentas važiuoja puse sekundės greičiau, tai jis taip pat ir atvažiuos.
– Ar lenktynėse yra kokios nerašytos etikos taisyklės, normos?
– Etikos dalykai egzistuoja visur – kad ir pobūvyje, į kurį turi ateiti su kostiumu, nes ten reikia taip apsirengti. Kad būtų būtina paspausti nugalėtojui ranką, to nėra. Tačiau jei elgiesi negarbingai lenktynių trasoje, tavęs tiesiog negerbia kiti lenktynininkai. Varžybose gali nepastebimai išstumti konkurentą iš trasos ar jį blokuoti – jeigu teisėjas pražiopsojo, teoriškai būsi teisus, tačiau visi kiti dalyviai žinos ir tavęs negerbs.
Yra tokių vairuotojų, kurie nuolat bamba ir skundžiasi organizatoriams dėl įvairiausių niuansų. Yra daug dalykų, dėl kurių lenktynininkas yra negerbiamas, bet niekas už tai nebaudžia.
Lenktynių teisėjai sprendimus turi priimti greitai ir kartais gali klysti, jeigu nepastebėjo kokio niuanso. Bet visur taip pat – krepšinyje teisėjas skirs baudą, bet jis neatsisuks įrašo ir nepažiūrės, kad ją skyrė galbūt neteisingai. Taip pat ir lenktynėse.
– Kartais dirbate instruktoriumi ir turbūt dažnai susiduriate su žmonėmis, kurie įsivaizduoja labai gerai vairuojantys, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Gal turite taktiką, kaip elgtis su per daug savimi pasitikinčiais?
– Man užtenka pakalbėti su žmogumi, kad suprasčiau, jog jis tik šneka, bet nėra geras vairuotojas. Nėra sunku suprasti. Tie, kurie daug šneka, paprastai nieko nesugeba.
– Ar pritartumėt, kad vairavime teorinės žinios gelbsti mažai, o padeda tik praktika? Juk automobiliui paslydus, per pusę sekundės nesugalvosi, ką kurioje knygoje perskaitei, o elgiesi intuityviai?
– Iš esmės sutikčiau – daugiausia duoda praktika. Neužtenka teorijos. Kuris, paskaitęs teoriją, daro taip, kaip parašyta? Turbūt nė vienas.
Aš pats, kiek esu išmokęs lenktynių specifikos, viską išmokau per praktiką. Neturėjau dėstytojo, kuris pasakotų teoriją ir paruoštų. Lenktyniauju nuo 16 metų ir tą, ką moku, išmokau tik per praktiką. Užtrukau gal per ilgai – teorija pagreitintų procesą, o kokybiškam ir greitam mokymuisi reikia tiek teorijos, tiek praktikos.
Jeigu viską bandai praktiškai, tai išmoksi, bet užtruksi kiek ilgiau. Jeigu išmanai tik teoriją, neišmoksi išvis.
