TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Antanas Juknevičius: Jokios kitos sporto šakos renginys neturi analogo Dakarui autosporte

Antanas Juknevičius
Tomo Tumalovičiaus nuotr. / Antanas Juknevičius
Šaltinis: 15min
0
A A

Dakaras – ilgiausiai vykstantis pasaulyje sporto renginys. Įvykis, kuriam nėra analogų. Apie nuotykius, patirtas emocijas ir artėjantį „Rally classic“ kalbamės su Antanu Juknevičiumi, daugkartiniu Dakaro lenktynių dalyviu, pabuvojusiu tiek šturmano, tiek piloto, tiek trenerio vaidmenyse.

– Tai kas tas Dakaras? Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte šį ralį?

– Keliais žodžiais čia neapibūdinsi (juokiasi).

– Tuomet neapsiribokite keliais, papasakokite plačiau.

– Tai yra sausio mėnesio įvykis numeris vienas pasaulyje. Jokios sporto šakos renginys neturi analogo šiam įvykiui. Tai labai daug pasako. 

Tarkim, jums reikėtų nuvažiuoti iš Vilniaus į Nidą 350 km ir atgal. Greičiausiai jūs pagalvotumėte: kokia ilga ir sunki kelionė laukia. Taigi, įsivaizduokite, kad Dakare reikia per vieną dieną bekele nuvažiuoti panašius, o kartais net ir didesnius atstumus. Ir taip – dvi savaites.

Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dakaras: auoliai nuo tramplyno
Tomo Tumalovičiaus nuotr./Dakaras: šuoliai nuo tramplyno

– Kuo skiriasi Afrikos Dakaras ir dabartinis?

– Yra esminių skirtumų. Pirmiausia, Afrikos Dakare žymiai daugiau smėlio ir kopų. Šios išskirtinės sąlygos lėmė ir specifinę važiavimo techniką, kurią privalėjai išmokti, jeigu norėjai pasiekti gerų rezultatų. Dabar Argentinoje, Čilėje, Peru to yra žymiai mažiau. Čia, ko gero, ir yra pagrindinis skirtumas. 

Kitas dalykas – kai važiuoji Pietų Amerikos valstybėse, visą laiką netoliese yra civilizacija. Kaimeliuose daug žmonių, kurie tave stebi, o jei tau kažkas atsitinka, prie tavęs visada atsiranda pagalbininkų. 

Kai Dakaras vykdavo Sacharoje, mes džiaugdavomės, jei pamatydavome kokį beduiną. Važiuodamas ten suvokiau, kad jeigu kažkas atsitiks ir niekas iš kitų lenktynininkų nesustos padėti, tai liksim vieni su savo problemomis. 

Tai, kad dabar šalia lenktynių yra daug žmonių, –  didelis privalumas, bet tuo pačiu metu maratonas netenka ir dalies šarmo. 

– Esat buvęs šturmanu, pilotu, treneriu... Kuri pozicija jums priimtiniausia?

– Kol kas vienareikšmiškai – priimtiniausia būti vairuotoju. Vis dėlto, manau, kad esu pilotas, nors puikiai atlieku ir šturmano darbą. Treniruoti man patinka, bet esu dar jaunas ir galiu važiuoti pats rodydamas gerus rezultatus, todėl kaip ir bet kuris kitas jaunas treneris galvoju, kad treniravimą galėčiau atidėti tam amžiui, kai pats nebegalėsiu važiuoti. Bet kokiu atveju, mėgstu viską, kas susiję su šiuo sportu, kurį aš atradau savo gyvenime ir kuris atrado mane. 

Į Lietuvą sugrįžo lietuvių Aurelijaus Petraičio ir Antano Juknevičiaus ekipažas, dalyvavęs Argentinoje ir Čilėje vykusiame Dakaro ralyje. 2009 sausio 22 d.
Aurelijus Petraitis (kairėje) ir Antanas Juknevičius

– Gal prisimenate kokį nors juokingą nutikimą, kurį patyrėte Dakare?

– Pamenu linksmą istoriją su Aurelijumi Petraičiu. Tai nutikimas, kurį visada atsiminsiu. Taigi, mes ilgai taisėme automobilį trasoje, kol sutemo, todėl grįžti teko naktį. Dvi naktis prieš tai buvome miegoję gal po valandą, todėl buvome siaubingai pavargę. Važiavome lyguma ir staiga aš pamačiau šunį, kuris bėgo visą laiką priekyje automobilio. 

Pasižiūriu į spidometrą, greitis – 100 km/h. Na, juk negali bėgti šuo taip greitai? Tada pradėjau įtarti, kad man dėl didelio nuovargio pradėjo vaidentis. Sėdžiu automobilyje ir bijau prisipažinti Aurelijui, kad priekyje mūsų matau bėgantį šunį! 

Labai juokėmės, kad kartu net stogus nurauna.

Šitaip važiavome dar kokias 20 minučių. Galiausiai neišlaikiau, atsisukau į Aurelijų ir išrėžiau: „Žinai, aš tau noriu kai ką pasakyti, tik tu protingai sureaguok. Man čia jau kokią pusę valandos priekyje mašinos šuo bėga. Bijojau tau prisipažinti, kad tu nepagalvotum, kad man jau stogas nuvažiavo.“ O jis man ir sako: „Žinai, man irgi jau pusę valandos bėga tas šuo, tik aš pats bijojau tau prisipažinti“.  

Mes buvome taip pavargę, kad net kartu vizijas tokias pačias regėti pradėjome.  Labai tada juokėmės, kad mums kartu net stogus nurauna. 

– Ar vis dar siejate savo ateitį su Dakaru?

– Aš stengiuosi sau nieko nežadėti. Noriu dalyvauti, būti šalia, dar ne kartą pasiekti finišą, bet apie kažkokias vietas negalvoju. Žinau, kad jeigu bus palankios gyvenimo sąlygos, tai tas rezultatas gali būti neblogas. Žinau, kad su dabartine mano patirtimi pasiekti rezultatai gali būti labai geri. 

– Spalį dalyvausite „Rally Classic Druskininkai“ renginyje, gal galite papasakoti, ką ten darysite?

– Mes atvažiuosime pademonstruoti savo išskirtinius automobilius, kurie  stipriai skiriasi nuo ralio dalyvių automobilių. Manau, kad žmonės nėra pratę prie tokios technikos, todėl žiūrovams tikrai turėtų patikti. Renginyje stengsimės parodyti, kuo gyvename. 

– Galbūt turite savų favoritų šiose lenktynėse?

– Ne, aš tik labai džiaugiuosi, kai važiuoja jaunimas. Smagu, kad jiems yra palankios gyvenimo aplinkybės tai daryti. Aš visada noriu matyti kuo daugiau jaunų žmonių. 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Gazas