Šiemet tradicinis susitikimas įvyko Beriso miestelyje 70 km į pietus nuo Buenos Airių, kur jau 106 metus veikia seniausia pasaulyje lietuvių bendruomenė – „Nemuno“ draugija. Mieste lietuviai paliko gilų įspaudą ir jo ilgai ieškoti nereikėjo.
Dar likus porai kilometrų iki susitikimo vietos, automobiliams stovint prie šviesoforų, trejetas žmonių atėjo pasisveikinti ir prisistatė lietuviais, kurie, deja, negali atvykti į susitikimą.
Nors B. Vanagas Dakare startuos tik trečią kartą, bet susitikimai su vietos lietuviais jau turi savo tradicijas. Be didelių formalumų komandos nariai bendrauja su lietuviais, o po to B. Vanagas įteikia jiems dovanų – Vyčio vėliavą, fotografijų albumą iš pastarojo Dakaro ralio bei šūsnį lipdukų su Vyčiu.
„Nenoriu, kad šią vėliavą nugrūstumėte kur nors į spintą ar pasidėtumėte į lentyną. Šio simbolio nereikia slėpti, o juo reikia didžiuotis, kaip ir jo nešamomis vertybėmis. Vytis neša geriausias lietuvio savybes, jis yra profesionalas, kuris moka ir gali naudotis savo įrankiais. Džiaugiuosi čia matydamas tiek Vyčio geno turėtojų“, – sakė lenktynininkas.
Kelias valandas drauge praleidę lietuviai galėjo vienas su kitu geriau susipažinti, papasakoti apie savo gyvenimą šioje Pietų Amerikos valstybėje.
Pirmos kartos lietuvių susitikime, o greičiausiai ir visoje Argentinoje, nebuvo. Nemažai mūsų tautiečių ten jau nešioja argentinietiškas pavardes, o jų odą nurudino Pietų Amerikos saulė. Visgi, net ir ne visiems suprantant lietuviškai, meilė Lietuvai niekur nedingsta. O ypač bent kartą apsilankius joje.
19-metis Rodrigo Salto praėjusiais metais praleido 8 mėnesius Lietuvoje. Lietuvių namuose jis su dar keturiais jaunuoliais iš Argentinos ir Urugvajaus mokėsi lietuvių kalbos. Išmokęs lietuviškai Rodrigo dabar kalbos moko berniukus Beriso mieste.
„Lietuva buvo nepakartojama. Pirmas dalykas, kurį pamačiau Lietuvoje, buvo sniegas. Nepakartojamas jausmas. Pernai išmaišiau visą Lietuvą. Labai graži šalis ir būtinai ten grįšiu“, – sakė inžinerijos studentas.
Apsilankymai Lietuvoje Argentinos lietuvius labai vilioja. Antrosios kartos lietuvis Petras Glemža iki šiol čia apsilankė jau šešis kartus.
„1986 metais galvojau, kad važiuosiu tik kartą, bet vis grįžtu ir grįžtu. Po to abu savo sūnus ten išsiunčiau. Jaunėlis net ir geriau už mane kalba lietuviškai“, – kuklinosi, nors kalbėjo gražiai ir be akcento.
Kalbinti lietuviai pasakojo, kad labiausiai juos Lietuvoje žavi gražios merginos. Galbūt dėl to Rodrigui gera Lietuvoje, nes ten susirado draugę.
Lietuva turtingesnė, ten labai gražu ir nepalyginamai saugiau, tačiau velniškai šalta
Žmones susitikime domino daugybė dalykų. Jie nagrinėjo šių metų Dakaro maršrutą, klausinėjo apie B. Vanago „Toyota Hilux“ galimybes, kainą. Pasakojo apie gyvenimą Argentinoje.
„Lietuva turtingesnė, ten labai gražu ir nepalyginamai saugiau, tačiau velniškai šalta“, – juokėsi R. Salto.
Susitikimas truko apie tris valandas, bet būna, lietuviai švenčia ir tris savaites.
„Rugsėjį turime tokią emigrantų šventę. Užsidarome gatvę, prisijungia lenkų ir baltarusių bendruomenės ir mes šokame bei dainuojame“, – pasakojo Rodrigo.
B. Vanagas trečius metus į Argentiną važiuoja po Vyčio vėliava. Lietuvoje šis simbolis ilgai buvo primirštas, tad nėra ko stebėtis jei ir Argentinos lietuviai su juo daug savęs neasocijuoja. Vis dėlto, susitikime buvo akimirka privertusi ir B. Vanagą nusistebėti.
Viena lietuvių merginų ant kaklo nešiojo Vyčio tatuiruotę. Lietuvoje tokių tatuiruočių ne viena ir ne dvi, bet nereikia pamiršti, kad čia kalbama apie Kretingos dydžio miestelį už 14 000 km nuo šio simbolio gimtinės.
