Greičio ruožas. Atlekiam prie kokio trisdešimt metrų skardžio. Siauras smėlio upeliukas tarp uolų vinguriuoja žemyn. O ten, už plataus pliažio, putomis spjaudosi Ramusis vandenynas. Oscaras pasičiuožinėdamas vinguriuoja žemyn. Greitis auga. Prisiminiau kaip vaikystėje nuo kopų bėgau prie jūros. Krestelėjimas, smūgis, vėl krestelėjimas. Oscaras ožiuodamasis vizgina uodegą. Galinė padanga neišlaikė smūgio į pašlaitės akmenis. Reikia ropštis lauk. Dar vienas papildomas puodelis prakaito į kombinezoną.
Nekart girdėjau posakį: vanduo ne alus – daug neišgersi. Ateina akimirkos, kai bet kokios temperatūros ir skonio vanduo yra vienintelis tavo noras. Būna dienų, kai tos akimirkos keičia viena kitą, kaip rožančiaus karoliukai tarp pirštų. Vakaras, o mes dar smėlyje. Gomurys sausas, o pažiūrėjus į vandenį pykina. Vis prisiverti nuryti guršnį. Žinau, per daug druskų organizmas išvarė su prakaitu. Savijauta nekokia. Bet negerti vandens negali. Naktis. Stovyklavietėje sutinku Gintautą. Papasakojo, kad tądien keletui motociklininkų dehidracija. Jie medikų rankose.
Gyvenimas ant stogo
Visų mūsų palapinės ant sunkvežimio stogo. Norint pasiekti namus, tenka kaskart kabarotis į daugiau nei 4 metrų aukštį visai nepatogiais laipteliais (jei juos taip galima pavadinti). O jei dar ką nors turi neštis rankose (paprastai taip ir yra), tai tampa visai nemielu sielai užsiėmimu. Pirmomis dienomis iš šono atrodžiau it girtas akrobatas. Gerai, kad visi užsiėmę darbu ir nekrizena į kišenę.
Kyla natūralus noras sumažinti laipiojimų skaičių, todėl stengiesi apgalvoti savo poreikius į priekį ir pasiimti viską, ko gali prireikti. Kasdien pasijaučiu kaip sklerotikas, nes vis tiek pamiršti kokią nors smulkmeną. Geriausia būtų dalį daiktų laikyti pirmame „denyje“, bet čia šeimininkauja mechanikai. Tarp daiktadėžių, įrankių ir atsarginių dalių laisvos vietos yra kaip tanke. Suvokiu, kad reikia lavinti laipiojimo įgūdžius ir jiems netrukdyti su savo popieriukais ir pieštukais.
Jei dar taip pagyvenčiau mėnesį – laisvai galėčiau laipioti į palmes kokosų skinti.
Stipresnis vėjas judina kabiną – užmiegi supamas it valtelėje vidury ežero. Jei ne generatorių kliurksėjimas ir įrankių žviegimas – romantika.
Priverstinai nubundu ryte. Jausmas, kad sunkvežimį užpuolė drambliai. Pasirodo nieko rimta – atsikėlė Biesas (komandos mechanikas Darius Biesevičius, red. past.) ir nulapnojo stogu.
Akimirka. Skrydis. Oscaras ant stogo. Kabu ant diržų žemyn galva. Šurmulys ir žmonių balsai aplinkui. Reikia ropštis lauk. Ocaras brangus automobilis. Gyvenimas ant Oscaro stogo taip pat yra brangus. Visom prasmėm.
Beribis gyvenimo džiaugsmas
Kuo labiau į tolstam nuo Limos, tuo žmonės ekspresyvesni. Santūrų mojavimą rankomis pakeičia švilpimas, spiegimas. Čilėje vis daugiau veiksmo pakelėse. Atsiranda gerbėjų specialiai pasidabinę keistesniais apdarais ar lakstydami, rangydamiesi stengiasi atkreip į save dėmesį. Kažkuo primena „Tour de France“. Argentina pasitinka negyvenamomis dykromis ir išdidžiais kalnais. Gaivus kalnų oras, ryški svilinanti saulė, peižazas meiliai masažuoja akis. Viskas pasikeičia greičio ruože. Pakelės aplipusios laukų darbininkais, būreliais suvažiavusiais gerbėjais ir fotografais. Finišas. Važiuojam į stovyklavietę. O, brolyti! Emocijų fontanai iš kelkraščių, gyvi koridoriai miesteliuose. Tie, kurie tik pamojuoja rankomis, bendrame fone atrodo kaip estai. Dauguma džiaugiasi visų savo kūnu: raitosi, laksto, šoka, suka virš galvų marškinėlius, vėliavas, šalikus. Judesiai energingi, veidai isteriškai džiaugsmingi. Nei amžius, nei lytis tam neturi jokios įtakos.
Susimąsčiau. Kodėl yra visokie slenksčiai ir ribos? Kodėl tokia žmonių reakcija stebina? Ko jie iš viso džiaugiasi? Pravažiuojančiais automobiliais su visai nepažįstamais ir nematytais žmonėmis? Gal mes, lietuviai, per daug racionalūs? Toks jausmas, kad čia žmonių kūnai džiaugsmą gamina nuolatos. Tereikia mažos kibirkštėlės ir laužas liepsnoja. Ir neriboja argentiniečių džiaugsmo nei pinigai, nei įsivešėjusi korupcija, nei mažos algos, nei...
Tūlas lietuvis, kad pereitų ribą tarp santūraus gėdos jausmo ir emocijų šėlsmo, turi gerokai pakramtyti degtinaitės (iki skruostų paraudimo), girdėti fone muziką ir būtinai sulaukti kokio nors linksmintojo-lyderio. Kiekvienas esame matę linksmą ikaušusį vyruką, kuris šoka kaip moka (simpatiškai nekoordinuotai) ir šypsosi is pasitenkinimo. Dabar viską padauginkit iš penkių (emocijas ir judesius), atimkit alkoholį – gausit bendraamžį argentinietį. Jam lietuviškas ribas peržengti, kaip išlipti iš lovos.
Kitą dieną vėl naujiena. Šeštadienis. Važiuojam simpatišku slėniu. Vynuogienojai, kalnai, maži kaimeliai. Kas keliasdešimt metrų grupelės žmonių, po skėčiais ar medžių šešėlyje. Pastatyti staliukai, gaivieji gėrimai, vynas, užkandžiai, kai kur svilinama mėsikė – vienu žodžiu, liaudiškai tariant, piknikas. Lengvai ir nerūpestingai mėgaujasi žmonės gyvenimu. Net pavydas suėmė.
