Vienas Dakaro lyderių Carlosas Sainzas apvertė savo automobilį ir baigė savo pasirodymą turbūt pačiose sudėtingiausiose autosporto lenktynėse mūsų planetoje.
Viskas lyg ir būtų normalu, nes likus dviems greičio ruožams iš 154 automobilių liko gerokai mažiau nei pusė. Sunku, neišlaiko automobiliai ir žmonės. Bet net neįsivaizduoju kaip savo nesėkmę turi keikti Carlosas Sainzas. Jei sklandantys gandai yra tiesa, jis po finišo važiavo asfaltuoti keliu į serviso parką ir apsivertė. Apsivertė, nes segėsi saugos diržus važiuodamas, pasitaikė staigus vingis kelyje ir įvyko nelaimė. Bent jau pilotams nieko nenutiko.
Net norėdamas nesugalvosi tokio absurdo, ar ne? Esi vienas Dakaro lyderių, įveiki sudėtingiausias smėlio kopas, siekiančias pusę Vilniaus televizijos bokšto aukščio, iškenti daugiau nei 50 laipsnių karštį dešimtis valandų dykumoje, laviruoji kalnų serpantinais šimtus kilometrų, šokinėji dešimtis metrų per tramplynus trasoje, beveik 200 km/val. greičiu leki akmenuotais žvyrkeliais, kuriais niekad anksčiau nesi važiavęs. Ir pasieki finišą, laimi sudėtingiausias pasaulio lenktynes. Nugali save, iškenti neįtikėtinus išbandymus. Ir kai visa tai praeina, tau belieka kelios dešimtys kilometrų iki šalto dušo viešbutyje, tu apsiverti. Apsiverti, nes praradai koncentraciją, atsipalaidavai. Nes tu nebelenktyniauji. Dabar patys pagalvokite, koks būtų jausmas…
O štai „Astana racing“ komandos lenktynininkams viskas baigėsi daug liūdniau - sudegė jų milijono litų vertės automobilis pačioje Dakaro pradžioje. Lyg ir paprasta situacija, kurių Dakare nutinka šimtais per dieną – padanga liko be oro. Ekipažas ne iškart tai pastebėjo, kurį laiką važiavo su oro neturinčiu ratu ir jis tiek įkaito, kad pakeitus ir padėjus jį į atsarginio vietą, ratas užsidegė. Tik pastebėjo lenktynininkai ugnį dulkėtu keliu važiuojant daugiau nei 100 km/val. greičiu. Dulkės ir dūmai susiliejo, tad pradžioje niekas nieko neįtarė. O kuomet veidrodėliuose pradėjo raitytis galiniai sparnai ir pasimatė atvira liepsna, beliko tik nešti kudašių iš automobilio vidaus ir mobiliuoju telefonu įsiamžinti šalia. Rodė lenktynininkai degančio automobilio vaizdą, patys viską nufilmavo. Turėtų būti žiaurus jausmas.
Čia žmogus susilieja su geležimi. Ir laimi čia tik geležiniai žmonės.
Antanas Juknevičius taip pat galėjo sutaupyti daug brangaus laiko, nes po smūgio į akmenį nesustojo ir nepatikrino pažeidimų. Kiek pavažiavus, užstrigo galinis reduktorius ir teko jį keisti trasoje.
Ir tokių klaidų yra labai daug. Štai Benediktui Vanagui išgaravo daug brangaus laiko ne iki galo pakėlus hidraulinę koją, kuri padeda išsikapstyti iš smėlio. Išsikapsčius ir važiuojant nemažu greičiu, ta koja išsiskleidė ir kaip plūgas arė Čilės smėlynus. Na, bet niekas neapsivertė, niekas nesudegė, niekas nežuvo. Tik brangus laikas, mechanikų darbas ir t.t.
O pernai Dakare žuvo motociklininkas, pervažiuodamas asfaltuotu keliu į lenktynių startą. Ir atsitrenkė jis į policijos automobilį. Visiškas absurdo teatras, ar ne?
Ir tai yra Dakaras. Čia žmogus susilieja su geležimi. Ir laimi čia tik geležiniai žmonės. Lenkiu galvą prieš visus finišo liniją kertančius lenktynininkus.
