Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bekelės kelionių entuziastas Rolandas Narkus: „Mūsų namai – Lietuvoje“

Rolandas ir Gaiva Narkai
Asmeninio archyvo nuotr. / Robertas ir Gaiva Narkai
Šaltinis: „Šiaurės rytai“
0
A A

„Jei norite ko nors gražaus, pakalbinkite Gaivą ir Rolandą Narkus. Beje, Rolandas ką tik grįžo iš Afrikos“, – pasiūlė šeimos bičiulis. Taip gimė „Šiaurės rytų“ pokalbis su Pačeriaukštėje gyvenančiu visureigių klubo „Off road 4x4 Biržai“ pirmininku Rolandu Narkumi ir jo žmona, trijų vaikų mama Gaiva. Vakaras, praleistas šnekučiuojantis su šiais žmonėmis, buvo tikra atgaiva.

„Tėtis mus visus labai myli, nes mes esame šeima“, – netikėtai praneša šalia besisukinėjantis šešiametis Motiejus. Čia pat ir dvylikametė Morta, įdėmiai besiklausanti erdvioje virtuvėje vykstančio pokalbio. Mergaitė šypsosi, girdėdama tėvelių šneką. Namie nėra tik vyriausios Narkų dukters. Dvidešimtmetė Agnė dabar gyvena Vilniuje, universitete studijuoja psichologiją. Ramus jaučiasi ir auksaspalvis retriveris Hardas, budintis prie šeimininkų ir atvykėlės kojų. Iš augintinio elgesio aišku, kad jo netrikdo žmonės, pasirodantys svetinguose namuose.

„Ieškome tokių kelių, kuriais būtų kuo sunkiau važiuoti mums, visureigių ir bekelės gerbėjams“, – tai 41 metų Rolando žodžiai apie ekstremalias keliones. Ar šeimos gyvenimas panašus į bekelę? O gal jis primena ramų uostą? Ką tame uoste labiausiai vertina aistringas bekelės gerbėjas ir gerumo angelu vadinama bendraamžė jo žmona?

Kelionės – abiejų aistra

Kai ruošdamasi į kelionę ėmiau vilnones kojines, iš manęs juokėsi. Tačiau kalnuose pajutus 10 laipsnių šaltį pravertė ir kojinės, ir žieminė kepurė

Rolandas neseniai grįžo iš antrosios kelionės po Afriką. Keturiais visureigiais su bendražygiais sportininkais ir bekelės gerbėjais jis iškeliavo praėjusių metų gruodį, iš karto po Kalėdų. Per 41 dieną keliautojai nuvažiavo apie 10 tūkstančių kilometrų ir aplankė Maroką, Mauritaniją, Malį, Gvinėją, Dramblio Kaulo Respubliką. Lietuviai šį sykį skrido iki Italijos, kur jų laukė nugabenti ir kelionei paruošti visureigiai. 

Rolandas su draugais išvykoms ruošiasi labai kruopščiai. Nusiperka visureigius, juos atsakingai sutvarko, parengia kelionėms po Afriką, o galutiniame kelionės taške automobilius parduoda ir namus pasiekia lėktuvu. 

2013 metų pradžioje į kelionę po Afriką Rolandas vyko kartu su žmona. Tąsyk penkiais automobiliais į kelionę leidosi 10 žmonių, tarp kurių buvo trys moterys. Tada jie per 5 savaites įveikė apie 8 tūkstančius kilometrų, pervažiavo Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Senegalą ir Gambiją, išbandė dalį Afrikos dykumomis ir kalnais ėjusio senojo Dakaro ralio kelio trasos. 

„Kai ruošdamasi į kelionę ėmiau vilnones kojines, iš manęs juokėsi. Tačiau kalnuose pajutus 10 laipsnių šaltį pravertė ir kojinės, ir žieminė kepurė“, – prisimena Gaiva. 

Kelionė prasidėjo nuo Ispanijos, kur laukė atgabenti visureigiai. Juose keliautojai buvo prikrovę visko – nuo maisto atsargų iki vaikiškų daiktų. Būtent šios dovanos, pasak Gaivos, Afrikoje padėjo įgyti ištikimų pagalbininkų. 

Neįsivaizduojate, kokie ten geri žmonės. Jie rodė mums, kaip gyvena, ką valgo… Ir iš mūsų „nesiurbė“ pinigų! Jie mokėdavo už mus, sakydami, kad mes, baltieji, sumokėtume keturis penkis kartus daugiau.

„Gambijoje, pavyzdžiui, turėjome draugų – daržovių pardavėjų. Jie buvo tokie dėkingi už vaikiškus drabužius ir atsidėkojo šviežiomis daržovėmis“, – pasakoja Gaiva. 

„Neįsivaizduojate, kokie ten geri žmonės. Jie rodė mums, kaip gyvena, ką valgo… Ir iš mūsų „nesiurbė“ pinigų! Jie mokėdavo už mus, sakydami, kad mes, baltieji, sumokėtume keturis penkis kartus daugiau“, – apie patirtą afrikiečių gerumą kalba Rolandas. Jis su bičiuliais keliavo labai paprastai – buitinės sąlygos buvo minimalios, stovyklos nakčiai rengtos prie atokių kaimų, nakvota visureigiuose. Net kelionės maršrutas iš anksto nebūdavo žinomas – keliauta ten, kur norisi, kur neknibžda turistų pulkai. 

„Jokia turizmo agentūra nepasiūlytų tokios kelionės už tokią kainą“, – įsitikinęs Rolandas, pajutęs tikras Afrikos spalvas, dykumų ir kalnų grožį, 

Gaiva sako, kad, kelionės metu nusprendę pailsėti apartamentuose su baseinais ir kita civilizuota prabanga, ištvėrė neilgai – jautėsi lyg narvelyje, iš kurio norėjosi kuo greičiu ištrūkti. 

Kartu – nuo studijų laikų

Rolando ir Gaivos pora kartu važiavo ne tik per Afriką. Jie – Lietuvoje vykstančių ekoralių dalyviai ir prizininkai. Gaiva, važiuodama su vyro vairuojamu „Audi A2“, 2012 metais yra pelniusi geriausios šturmanės titulą.

Pasibaigus sezoniniams ūkio darbams, šeima į keliones išsiruošia ir su draugais bei kaimynais, kurių kompanija ir bendryste Gaiva labai džiaugiasi. Be jų pagalbos būtų buvę sunku ryžtis ilgiau nei mėnesiui išleisti Rolandą kelionėn po Afriką. Buvo sutarta, kas galėtų padėti, sutrikus namo šildymui, užgriuvus sniegui ar kitais atvejais. Vaikus globojo Rolando mama – Biržų krašte žinoma agronomė Aleksandra. Dabar Mažeikiuose įsikūrusi Aleksandra savo namus ir ūkį Pačeriaukštėje paliko sūnui. Rolandas – jauniausias iš penkių žemaitės vaikų, gimęs Plungėje. 

Aš nė vieno mokslo nebaigiau – nei Policijos akademijoje, nei Kauno technologijos universitete. Dabar mokausi žemės ūkio specialybės

Gaiva, dzūko ir suvalkietės dukra, gimė ir augo Druskininkuose. Vienas kitą Narkai rado besimokydami Vilniuje. Susituokė jiedu eidami 21-uosius metus. Tiek metų nuo 1993-iųjų trunka jų santuoka. Gaiva pagimdė tris vaikus, besilaukdama jauniausiojo baigė dar vienas universitetines studijas, dabar dirba Socialinių paslaugų centre. Policininku rengęsis būti Rolandas tapo ūkininku, studijuojančiu žemės ūkio mokslus. 

„Aš nė vieno mokslo nebaigiau – nei Policijos akademijoje, nei Kauno technologijos universitete. Dabar mokausi žemės ūkio specialybės“, – juokiasi Rolandas, po darbų užsienyje su džiaugsmu grįžęs namo. Darbą svečioje šalyje išbandė ir Gaiva. Šeimos sprendimą nepasilikti svetur iš esmės nulėmė vyresniosios dukros žodis. Puoselėjantys savo šeimos namus dabar jiedu kelionėmis tik mėgaujasi. 

– Ne kiekviena moteris išleistų vyrą į egzotiškas keliones, o pati liktų su vaikais…

Gaiva: Aš niekada dėl Rolando neturiu abejonių. Net tokių minčių sau neleidžiu. 

Rolandas: Aš juk visada grįžtu… Mane išsiunčia, o aš vis tiek grįžtu. 

– Kelionėms rengiatės labai atsakingai. O ar atsakingai rinkotės vienas kitą? 

G.: Nė metų nedraugavome – labai jau buvome įsimylėję. 

R.: Ir dabar tebemylime. Susipažinome birželį, o vestuvės buvo kitų metų pavasarį. Vestuvinę suknelę Gaiva pati kūrė. Sakote, iš kur tiek kantrybės turėjo? Jūs net neįsivaizduojate, kokia ji užsispyrusi – pasakė, ir turi būti taip, ne kitaip. 

G.: Jis geriau prisimena negu aš. Iš tiesų tos trumputės suknelės viršų karoliukais, „koriukais“ siuvinėjau. 

Patarčiau draugui pakalbėti su būsimos žmonos mama. Jeigu ji puiki ir dar dzūkė – gausi gerą žmoną.

– Ką patartumėte geram draugui (draugei) renkantis žmoną (vyrą)? Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį?

G.: Net nežinau. Kai susitikome, jis buvo su draugu. Kai tik pamačiau Rolandą, iš karto pagalvojau, kad būtų gera turėti tokį vyrą. 

R.: Patarčiau draugui pakalbėti su būsimos žmonos mama. Jeigu ji puiki ir dar dzūkė – gausi gerą žmoną. Gaivos mama – super

G.: Gera būdavo žiūrėti, kaip jis bendraudavo su mano mama. Iš tiesų gal mane pakerėjo Rolando šypsena? Jis visada atrodė toks laimingas, spinduliuojantis gyvenimo džiaugsmu, atrodė, kad jam visuomet sekasi. 

– Kuris pirma prabyla po kivirčo?

R.: Aš. Visada. Man atsibosta tylėti. 

G.: Esu be galo užsispyrusi – gal turėčiau būti žemaitė? 

– Mokykloje tikriausiai abu buvote geri sportininkai? 

R.: Ne, mama neleido kultivuoti man patikusios sporto šakos. 

G.: Aš tai buvau užkietėjusi lengvaatletė, sprinterė. Mano pasiektas 100 metrų bėgimo rungties rekordas dar prieš dvejus metus nebuvo pagerintas. 

Mano žmona yra tokia pat ekstremalė kaip ir aš. Tik gal ji nelabai mėgsta to purvo, po kurį tenka „offroaderiams“ taškytis?

– Sakote, kad, kuo daugiau važiuoji, tuo Afrika darosi įdomesnė. O ar daug netikėtų dalykų vienas kito charakteryje randate ilgėjant bendro gyvenimo metų virtinei? 

R.: Atradau, kad mano žmona yra tokia pat ekstremalė kaip ir aš. Tik gal ji nelabai mėgsta to purvo, po kurį tenka „offroaderiams“ taškytis? 

G.: Būna, kad vietoje gėlių dovanojimo jis pasisiūlo sutvarkyti virtuvę ir pagaminti vakarienę. 

R.: Apskritai aš skaniai gaminu. Mano didžiausias pyktis ir supratimas, ką reiškia valgio įvertinimas, patirtas dirbant Airijoje. Aš dvi valandas dariau virtinukus su mėsa, o atėję draugai juos suvalgė per 15 minučių. Toks skausmas širdį suspaudė, kad šitoks didelis mano darbas buvo taip greitai sunaikintas. 

– Vienas iš sėkmingo šeimos gyvenimo priesakų – nesistengti pakeisti sutuoktinio. Ar dažnai kyla noras ką nors „ištrinti“ iš partnerio charakterio, įpročių? 

R.: Gaiva tą daryti bando nuolat – nori, kad kojines dėčiau ne lovos gale, o vonioje… Jos pačios tai neįmanoma perauklėti. Nuolat prašau, kad man nors du kartus per dieną paskambintų, bent jau paklaustų, ar aš gyvas. 

– Ar vaikus auklėdami taikote savo šeimose patirtus auklėjimo būdus? 

G.: Niekada girdint vaikams neprieštaraujame vienas kitam dėl galbūt ne visai tinkamo auklėjimo metodo. 

Kaip ir kadaise mano bei Rolando tėvai, žiūrime, su kuo vaikai draugauja, nelepiname jų nebūtinais daiktais.

Mano namai – Druskininkai, Dzūkija. Čia nėra nei tokių upių, nei ežerų, netgi miško, kuriame su malonumu būtų galima grybauti, nėra

– Žodžiai, kuriuos dabar norėtumėte pasakyti savo tėvams?

G.: Ačiū už tai, kokie mes esame. 

R.: Mama, myliu tave labai. Tik nepyk, kad aš tavęs ne visada klausau, nes turiu klausyti žmonos. O abiejų iš karto klausyti neįmanoma. 

G.: Jo mama labai gera, tik aš – nelabai…

– Ar jaučiate, kad Pačeriaukštė – jūsų namai? 

G.: Ne, niekada. Mano namai – Druskininkai, Dzūkija. Čia nėra nei tokių upių, nei ežerų, netgi miško, kuriame su malonumu būtų galima grybauti, nėra. 

R.: Man irgi labai gera Dzūkijoje ir Žemaitijoje. O Gaivai tai radau fantastišką šalį, kurioje jai tikrai būtų labai gera. Tai – Dramblio Kaulo Krantas. 

– Ar tikrai nesigailite neemigravę iš Lietuvos?

G.: Iš tiesų mūsų namai – Lietuva. 

R.: Paskutiniais metais būdamas Airijoje aš tiesiog vilku kaukiau, kaip norėjau grįžti namo. Lietuva mums labai svarbi. Aš tikiu, kad ir mūsų vaikai gyvens čia. Keliauti, uždarbiauti galime, tačiau atsisakyti namų – niekada. 

– Ačiū už pokalbį. Už šilumą, tikrumą, Gaivos keptą duoną ir Rolando šypseną su puikiu humoro užtaisu. Linkiu dažnai vienam iš kito ir vaikų girdėti meilės prisipažinimus. Tegu šeimoje nuotaika nebūna „mėlyna“, kaip prieš daugelį metų pasakė vaikiško liūdesio užklupta jūsų mažoji pirmagimė Agnė.

„Šiaurės rytai“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas