Norint iš Azerbaidžano patekti į Turkmėnistaną, reikia atlikti gan sudėtingą procesą, kuris susideda iš keleto idiotiškai komplikuotų procedūrų. Turkmėnistanas – tvirta ranka valdoma, uždaro diktatūrinio režimo šalis, kurioje bet kokie oficialūs procesai vyksta labai lėtai, nenoriai ir neefektingai. Sovietinis biurokratinis aparatas, su kuriuo mūsų kartai nėra tekę susidurti, čia sukasi visu greičiu. Situaciją sunkina kelto, kuris kelia iš Baku į Turkmenbašį, komplikuotumas. Nėra žinoma, nei iš kur jis keliasi, nei kada, nei kiek kainuoja, o vėliau paaiškėjo, kad neaišku ar mus priims.
Važiavimas Azerbaidžano greitkeliais iki Baku – nervus gadinantis užsiėmimas. Eismas kiekviena kryptimi vyksta viena eile, visur stovi juokingai maži greičio apribojimai, o tvarką prižiūri naujais BMW automobiliais raiti Azerbaidžano policininkai. Važiuodami tarp eilių jie prisiartina prie galo tam, kuris, jų manymu, viršija greitį. Turbūt apie aštuoniasdešimt procentų automobilių – LADA. Švytintys, išblizginti, visiškai naujai atrodantys LADA automobiliai, kurie įsibėgėja iki šimto trisdešimties kilometrų per valandą.
 |
| Keliautojų nuotr./„Dykumų rijikai“. Dėdė Alijevas |
Į Baku „Dacia Duster“ visureigį vairavo Tomas, tad jam teko visą laiką atidžiai stebėti kelią ir greitį viršyti tik turint „sponsorius“ – ir gale, ir priekyje. Laimei, policininkai mojuojantys dryžuotais bananais mūsų nesustabdė. Artėjant prie Azerbaidžano sostinės automobilių LADA gatvėse pradėjo mažėti, kol pagaliau jas pakeitė nauji ir prabangūs automobiliai. Į miestą įvažiavome apie septintą valandą ryto, gatvės buvo tuščios. Azerbaidžano sostinėje bandėme įgyvendinti šiuos tikslus: dolerius iškeisti į vietinius manatus, rasti interneto kavinę, tikrąją kelto į Turkmenbašį buvimo vietą bei sužinoti jo grafikus ir rasti Turkmėnistano ambasadą.
Manevruodamas po Baku, Tomas suvokė, kad kelių eismo taisyklių šiame pasaulio kampelyje praktiškai nėra. Po pietų gatvės pasidarė sausakimšos. Kelias prilygo karo laukui: važiavimas prieš eismą, ištisinės juostos kirtimas, dvigubos ištisinės juostos kirtimas, važiavimas per „plytomis“ užkirstus kelius, agresyvus lindimas ir užkirtinėjimas. Viskas, vairuojant Baku, tapo priimtina. Pasak Tomo, jam niekada nebuvo taip malonu sėdėti prie automobilio vairo. Labai greitai prisitaikęs prie tokių eismo sąlygų, jis pradėjo jaustis vietiniu vairuotoju. Nors terminas „wardriving“ naudojamas apibūdinti bevielio interneto paieškoms transporto priemonėje, mes pradėjome jį vartoti vairavimui tokiose vietose, kaip Baku, apibūdinimui.
Iškeisti pinigus pavyko per pusvalandį, o interneto kavinė taip pat buvo netoliese. Prie kavinės durų stovėjo senyvo amžiaus moteris, pardavinėjanti keturias citrinas. Jų tuo metu mums nereikėjo, tad ir nenupirkome. Internete radome tris skirtingus Turkmėnistano ambasados adresus. Tad po Baku pavažinėti teks daugiau. Per spūstis nuvažiuoti net nedidelį atstumą galima ne greičiau nei per pusantros valandos.
Prieš paieškas mes susiradome savo nakvynės namus, kurie buvo pasislėpę senamiesčio užkampyje. Pasidėję daiktus, pagaliau galėjome nusiprausti. Nakvynės namuose radome išsvajotą ir tvarkingą unitazą. Namų prieangyje sutikome prancūzą, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, Azerbaidžanas laikė įkaitu. Kai jis nuvažiavo iki kelto sužinojo, kad jo motociklas viršijo trijų dienų buvimo šalyje limitą ir negali būti keltis, kol nebus sumokėta bauda. Kur sumokėti baudą – neaišku. Niekas to nepasako, o internete informacijos – nėra. Kaip supratome, eksploatuoti transporto priemonės jam taip pat nebuvo galima. Paplekšnoję nelaimėliui per petį, pajudėjome susitvarkyti savo reikalų.
 |
| Keliautojų nuotr./„Dykumų rijikai“. Baku televizijos bokštas |
Internete suradome kelionių agentūros adresą. Joje tikėjomės sužinoti, kurioje vietoje stovi keltas į Turkmenbaši. Po neilgos diskusijos išsiaiškinome, kad jį galima rasti senojoje Baku prieplaukoje. Taip pat mus informavo, kad kelto bilieto kainos skaičiuojamos tokiu principu: žmogui – šimtas dolerių, o kiekvienas mašinos kvadratinis metras papildomai kainuoja dar po devyniasdešimt „žalių“. Šiek tiek sunerimome, nes teks papurtyti pinigines. Sušokome į automobilį ir nuvažiavome iki prieplaukos.
Kadangi privažiuoti šalia nebuvo įmanoma, automobilį pastatėme šiek tiek atokiau ir su kelto darbuotojais bendrauti išsiuntėme Mantą su Tomu. Prieplaukos ieškant pagal kelionių agentūros darbuotojų suteiktas instrukcijas, jiems pavyko rasti kelto bilietų kasas. Kelio nuorodų – nė ženklo. Nebuvo nieko, išskyrus neaiškų posūkį. Kasa buvo pažymėtu rusišku užrašu sienos kampe. Durys buvo uždarytos, užrakintos ir niekaip nežymėtos. Paklausinėjus keletą aplink besitrynusių žmonių, paaiškėjo, kad didelės neaiškios durys išties yra bilietų kasa.
Pasibeldus, durys buvo atrakintos ir už jų pasirodė Manto ir Tomo atvykimu ganėtinai nepatenkinta moteriškė. Ne itin draugiškai jiems buvo paaiškinta, kad keltas automobilių į Turkmenbašį nebegabena ir kad teks vykti į naująją Baku prieplauką. Apsiginklavę šia informacija mūsų komandos nariai apsisuko ir pajudėjo link savo automobilio. Netoli kasų kelią jiems pastojo traukinys, nuo jo pėsčiųjų ar automobilių nesaugojo jokie atitvarai ar įspėjamieji ženklai. Jei važiuodamas automobiliu nesidairytum į šonus – gali būti nutrenktas. Bėgiai pastatyti taip slaptai, kad net sunku įtarti, jog tokioje vietoje galėtų važiuoti traukiniai.
Nubildėjus paskutiniam vagonui, Mantas su Tomu kitoje bėgių pusėje pamatė kitų ralio dalyvių automobilį. Tai buvo nušiuręs, apdulkėjęs ir lipdukais apklijuotas „Rover“. Jo komandos nariai, pamatę „Mongol Rally“ marškinėliais pasipuošusius Mantą ir Tomą, pradėjo džiugiai rėkauti. Pabendravus paaiškėjo, kad Baku pabodo ir jiems, tad nusprendėme į naująją prieplauką važiuoti kartu. Naujųjų „Dykumų rijikų“ draugų komanda vadinosi „Bastard sausage“, ją sudarė Simonas, Jasperas ir Chrisas – visi atvykę iš Mančesterio, Didžiosios Britanijos.
„Bastard sausage“ komanda žinojo, kokiais keliais nori važiuoti, bet nenutuokė, ką gali sutikti juose. Taip jie sugebėjo pravažiuoti ir Dagestaną, ir Čečėniją ir likti gyvi..
 |
| Keliautojų nuotr./„Dykumų rijikai“. Moteris parduoda keturias citrinas |
Po dvidešimties minučių radome naująją prieplauką. Ji taip pat buvo nepažymėta ir paslėpta viename nedideliame didmiesčio pajūrio taške. Kasos atrodė tik šiek tiek geriau įrengtos už pirmąsias. Ne geriau nusiteikęs kasininkas Tomui ir Mantui paaiškino, kad keltas išplaukė vakar, o kada kitas – neaišku. Reikia ateiti iš ryto ir klausti. Po trumpų derybų vis dėl to gavome numerį, kuriuo būtų galima paskambinti ir paklausti, ar tądien yra keltas. Bent jau šioks toks pasiekimas.
Kita mūsų užduotis – Turkmėnistano ambasada, kurios nusprendėme ieškoti kartu su „Bastard sausage“ komanda. Ambasada veikė tik penktadieniais arba pirmadieniais. Tad buvo svarbu sužinoti tikslų jos adresą, kadangi kita diena buvo penktadienis ir delsti nebuvo kada. Laimei, britų komanda jau buvo aplankiusi pirmąjį Turkmėnistano ambasados adresą, tad jau žinojome, kad jis neteisingas. Nusprendėme važiuoti link antrojo ir po maždaug valandą trukusių paieškų ją radome. Kaip ir viskas Baku, ji buvo visiškame užkampyje. Pakeliui Tomas spėjo susidraugauti su šalia važiuojančiu taksistu ir viduryje judrios gatvės sustabdžius automobilius pasišnekėti. Iš galo važiavę vairuotojai neliko sužavėti.
Dabar būtų verta paminėta, kodėl ieškojome Turkmėnistano ambasados. Norint patekti į šia šalį reikia oficialaus pakvietimo. Jį gauti anaiptol nėra taip paprasta ir didžiajai daliai ralio dalyvių jį gauti padeda kompanija pavadinimu „The Visa Machine“. Gavus pakvietimą, reikia eiti į ambasadą ir prašyti suteikti arba tranzitinę, arba turistinę vizą. Turistinė viza galioja ilgiau, tačiau važiuojantiems su ja būtina samdytis gidą, o jis kainuoja itin daug. Turint tranzitinę vizą – privaloma nurodyti savo maršrutą ir iš anksto sumokėti už kiekvieną jo kilometrą, tai kainuoja žymiai mažiau, nei gidas. Dažniausiai tranzitinė viza suteikiama trims arba penkioms dienoms ir, labai retais atvejais, dešimčiai. Mums pasisekė – gavome dešimties dienų tranzitinės vizos pakvietimą.
Deja, šiais metais, galbūt Turkmėnistanas, o galbūt Azerbaidžanas, nusprendė visą ir taip jau nemalonų procesą dar labiau apsunkinti. Buvo nuspręsta, kad norint patekti į keltą reikia turėti vizą. Ji galioja trumpai, tad geriausia vizą gauti netoli sienos, jau persikėlus keltu. Tačiau šiais metais be vizos į keltą buvo nuspręsta neįleisti. Neaiškus kelto grafikas esant naujiems reikalavimas situacijos tikrai nepalengvino. Nustatėme žadintuvus ir nuėjome miegoti – kitą dieną mūsų laukė didžiausias gyvenime biurokratinis išbandymas.
